Archaeoceti („senoviniai banginiai“), senesnėje literatūroje – Zeuglodontes, yra primityviųjų banginių grupė. Jie gyveno nuo ankstyvojo eoceno iki vėlyvojo oligoceno, prieš maždaug 55–23 mln. metų (m. y. a.). Tai buvo pirmoji banginių radiacija, kurios metu įvyko pirmieji banginių evoliucijos amfibijų etapai: palaipsniui buvo prarandami sausumos gyvūnams būdingi bruožai ir vystėsi visiškai vandeniui pritaikyti požymiai. Iš šios grupės išsivystė abiejų šiuolaikinių banginių porūšių — mistifikuotų ir odontoceti — protėviai.

Kilmė, laikas ir geografinis plitimas

Archeocetai atsirado ir ilgą laiką buvo paplitę sekliuose vandenyse, ypač regione, skiriančiame Indiją ir Aziją, maždaug prieš 55–45 mln. metų. Iš viso aptikta apie 30 rūšių, kurios įvairiais laiko tarpsniais buvo prisitaikiusios gyventi visiškai jūroje arba iš dalies amfibiški. Pirmosios grupės (55–48 mln. m.) fosilijos daugiausia žinomos iš Indopakistano; iki 41–34 mln. m. e. m. jų gentys randamos visame pasaulyje — įskaitant Šiaurės Ameriką, Egiptą, Naująją Zelandiją ir Europą. Greičiausiai jie plito pakrančių vandenimis, perplaukdami Afrikos apylinkėmis arba naudojant Tetizo jūrą ir pakrantes palei Europą, Grenlandiją ir Šiaurės Ameriką.

Morfologija ir ekologinės adaptacijos

  • Forma ir judėjimas. Ankstyvieji archeocetai (pvz., gentys, panašios į Pakicetus) buvo daugiau amfibiški — jie gebėjo vaikščioti krantų sąlygomis ir medžioti vandenyje. Vėlesnės grupės (protocetidai, remingtonocetidai) rodė didesnį prisitaikymą plaukimo gyvenimui: kūnas ilgėjo, uodegos stuburas įgavo specializaciją, o galūnės palaipsniui tapo plaukmenimis.
  • Galvos ir klausos adaptacijos. Kaukolės morfologija rodo pamažu besikeičiančias nosies padėtis (priekinės nosies angos kryptis link viršaus) ir specializuotą ausies struktūrą — tympaninę burbulę ir kitas formas, kurios geriau perduoda garsą vandenyje. Vėliau atsiradusios klaidos (pvz., mandibulinis riebalinis kelias) padėjo garsui skleisti per žandikaulį — tai svarbu vėlesnei galimybei girdėti povandeninius garsus.
  • Dantys ir mityba. Archeocetai turėjo heterodontinius (įvairių tipų) dantis, tinkančius plėšriam gyvenimo būdui — daugiausia žuvims ir kitiems jūriniams stuburiniams grobį medžioti. Filtruojamasis maitinimasis ir plėvės (baleen) atsirado tik vėliau, per antrąją 36-35 m. m. radiaciją.
  • Galūnių ir dubens pakeitimai. Pamažu mažėjo priekinės ir ypač užpakalinės galūnės bei jų ryšys su juosmenine dalimi — basilosauridų liekanose užpakalinės galūnės randamos kaip mažos, funkcionaliai nereikšmingos sutrumpėjusios struktūros.

Žinomos gentys ir pavyzdžiai

Tarp gerai žinomų archeocetų yra Pakicetus (ankstyvieji, amfibiški formatai), Ambulocetus (galięs ir plaukti, ir vaikščioti pakrantėse), rodhocetidai ir protocetidai (pusiaukonio pereitos formos), bei basilosauridai, tokie kaip Basilosaurus ir Dorudon, kurie buvo visiškai jūriniai ir turėjo ilgesnį kūną bei gerai pritaikytą plaukimo judesiams uodega. Reikšmingos fosilijų vietos — Indija/Pakistanas, Egipto „Wadi Al‑Hitan“ (Delfinų slėnis), Šiaurės Amerikos pakrantės – padėjo atskleisti šių gyvūnų evoliuciją ir palaipsniui vykusį perėjimą nuo sausumos prie visiškai jūrinio gyvenimo.

Evoliologinė reikšmė ir filogenija

Archeocetai yra parafiletinė grupė: iš jų ne tiesiogiai bet per jų linijas išsivystė du atskiri šiuolaikiniai banginių porūšiai — mistifikuoti ir odontocetai. Kitaip tariant, Archaeoceti apima laipsniškas pereinamąsias formas, bet pats terminas neapibrėžia vienos monofiletinės šakos, kuri tiktų visiems jų palikuonims. Archeocetų tyrimai pateikė vienus svarbiausių įrodymų, kaip žinduoliai pritaikėsi visiškai jūriniam gyvenimui: nuo judėjimo būdo ir kvėpavimo atnaujinimų iki specialių klausos sprendimų vandenyje.

Praktinė reikšmė ir moksliniai atradimai

Fosilijos ir morfologiniai tyrimai apie archeocetus padėjo suprasti pagrindinius adaptacijos žingsnius: kaip keitėsi kūno forma, kaip kinta galūnių funkcijos, kaip vystėsi poslinkiai nosies ir ausies struktūrose. Šie duomenys yra svarbūs ne tik banginių evoliucinėms reconstructacijoms, bet ir platesniam supratimui apie tai, kaip stambūs žinduoliai gali integruotis į visiškai skirtingą — vandeninę — ekologinę nišą.

Apibendrinant, Archaeoceti rodo vieną ryškiausių evoliucijos pavyzdžių — išsausėjusių protėvių perėjimą prie visiškai jūrinio gyvenimo, kartu sudarydami parengą bazę, iš kurios išsivystė šiuolaikiniai banginiai.