Archaeognatha - tai besparnių vabzdžių, dar vadinamų šokinėjančiais šeriais, būrys. Jie yra vieni iš mažiausių pokyčių evoliucijoje patyrusių vabzdžių: jų kūno sandara išliko panaši milijonus metų. Pirmieji šios grupės atstovai žinomi nuo devono periodo ir dažnai minimi kartu su arachnidais (vorais) ankstyvojoje sausumos faunoje. Pavadinimas Archaeognatha kilęs iš graikų kalbos žodžių Archaeos – „senovinis“, ir gnatha – „žandikaulis“, nes šiems vabzdžiams būdingas vienas (monokondilinis) apatinio žandikaulio sąnarys, tuo tarpu daugumos aukštesniųjų vabzdžių žandikauliai turi du sąnarius. Alternatyvus pavadinimas Microcoryphia kilęs iš graikų kalbos žodžių micro- „mažas“ ir coryphia „galva“.
Išvaizda ir sandara
Archaeognatha kūnas dažniausiai pailgas, cilindriškas, padengtas smulkiais žvyneliais, kurie suteikia blizgesį ir apsaugo. Galvą puošia gerai išvystytos sudėtinės akys, o burną sudaro monocondilinis žandikaulis (vienas sąnarys) – svarbus bruožas, skiriantis juos nuo daugelio kitų vabzdžių. Uodegos gale yra trys išaugos: dvi šoninės (cerkai) ir vidurinė – epiproktas, todėl šereliai vadinami trišakiais.
Elgsena ir mityba
Šie vabzdžiai daugiausia naktiniai arba aktyvūs dėka drėgnos aplinkos (ryte, vakare). Jie gerai šokinėja: staigiu kūno judesiu gali šokti į orą – kai kurios rūšys pasiekia kelias dešimtis centimetrų atstumą. Dauguma minta dumbliais, taip pat kerpėmis, samanomis, grybų hifais ir pūvančia organine medžiaga; todėl juos galima laikyti svarbiais organinės medžiagos skaidymo dalyviais.
Dauginimasis ir vystymasis
Archaeognatha yra ametaboliniai vabzdžiai — jie neturi stadijos su ryškia metamorfoze. Dauginimasis vyksta be tiesioginio poravimosi: patinai deda spermatoforus ant substrato, o patelės juos surenka. Kiaušinėliai dedami į plyšius, po to išsirita maži nimfos tipo jaunikliai, kurie keičia odą (ndaros) daug kartų net ir tapę suaugusiais — tai reiškia, kad jie gali tęsti linijinį augimą per visą gyvenimą.
Taksonomija ir paplitimas
Anksčiau Archaeognatha ordinas buvo siejamas su Thysanura (šiandien dažniau išskiriamas kaip atskiras ordinas Zygentoma — sidabrakosės), todėl abu kartais vadinti šereliais. Tačiau Archaeognatha nuo Thysanura skiriasi keliais ryškiais bruožais: monocondiliniu žandikauliu, kūno forma (dažniau cilindriška) ir gebėjimu šokinėti. Kūną dengiantys žvyneliai ir plonas egzoskeletas daro juos jautrius dehidratacijai, todėl jie renkasi drėgnas mikrohabitatines zonas.
Šio būrio rūšių skaičius vertinamas įvairiai; šiuo metu žinoma kelis šimtus iki apie 500 aprašytų rūšių, priklausomai nuo naujų aprašymų ir taksonominių peržiūrų. Jie paplitę visame pasaulyje ir, kas neįprasta vabzdžių pasaulyje, gali gyventi net Arktyje, kur randami lapų paklotėje, uolų plyšiuose bei po medžių žieve.
Fosiliniai radiniai ir evoliucija
Archaeognatha atstovų artimumas primityviems sausumos vabzdžiams ir jų ankstyvas atsiradimas daro juos svarbiais evoliucijos tyrimams. Fosilijos rodo panašius bruožus jau ankstyvuose vėlyvojo devono horizontuose, todėl jie laikomi vienais seniausių iki šiol gyvenančių vabzdžių grupių.
Apsauga ir mokslo reikšmė
Šiuo metu nėra žinoma, kad daug rūšių būtų oficialiai priskirtos nykstančių sąrašams, tačiau tai yra vienas mažiausiai ištirtų vabzdžių būrių. Dėl smulkių nišų ir jautrumo drėgmės sąlygoms kai kurios lokalios populiacijos gali būti pažeidžiamos buveinių praradimo, taršos ar klimato kaitos. Tyrėjai domisi Archaeognatha dėl jų primityvių anatominių bruožų — ypač žandikaulio sandaros — nes tai padeda suprasti ankstyvą vabzdžių evoliuciją.
Galutinė išvada: Archaeognatha yra unikalus ir evoliuciškai reikšmingas besparnių vabzdžių būrys — mažai pakitęs per ilgus geologinius laikotarpius, prisitaikęs prie įvairių aplinkų ir svarbus tiek ekosistemoms, tiek moksliniams tyrimams.