Eyre'o ežeras: Australijos žemiausias taškas ir didžiausias sezoninis ežeras
Atraskite Eyre'o ežerą — Australijos žemiausią tašką ir įspūdingą sezoninį gigantą Pietų Australijoje, pasakojančią apie gamtos kontrastus ir tyrinėtojo Edvardo Eyre'o paveldą.
Eyre'o ežeras (tariamas kaip „oras“) yra žemiausias Australijos taškas, esantis apie 15 m žemiau jūros lygio. Kai jis prisipildo vandens, tai yra didžiausias ežeras Australijoje: jo ilgis – 144 km, maksimalus plotis – 77 km, o vidutinis plotis siekia apie 48 km. Be to, jis stovi vienoje sausiausių Australijos vietovių: čia metiniai krituliai tesiekia apie 100 mm lietaus. Ežeras yra Pietų Australijos šiaurėje, maždaug 700 km į šiaurę nuo Adelaidės. Ežeras pavadintas tyrinėtojo Edvardo Eyre'o, kuris 1840 m. pirmasis iš europiečių jį pamatė, vardu. Jis yra Eyre'o ežero nacionalinio parko centras.
Trumpa charakteristika
- Tipas: endorheinis, sezoninis druskos ežeras (dažnai išdžiūvęs ir virsta druskos lyguma).
- Struktūra: susideda iš šiaurinės (Kati Thanda arba North Lake Eyre) ir pietinės (South Lake Eyre) baseinų, kuriuos kartais skiria dumblinės arba sūrios lygumos.
- Užpildymas: ežerą pripildo tolimų upių potvyniai (pvz., Cooper Creek, Diamantina ir Warburton), atnešami iš tropinių regionų, todėl pilnas jis būna retai ir trumpam.
Geologija ir hidrologija
Eyre'o ežeras yra Australijos centre įsikūrusi žemo lygio baseinas, kuriame vanduo neturi ištekėti į jūrą. Kai ežeras prisipildo, vandens gylis paprastai yra paviršutiniškas – dažniausiai tik keli metrai ar mažiau; didžiausi užliejimai kartais užpildo visą baseiną ir sukuria plačius vandens plotus. Kai vanduo išgaruoja, lieka storas druskos sluoksnis, o lyguma įgauna baltą, plyštančią plutą.
Klimatas, gyvūnija ir augalija
Regionas pasižymi labai sausu klimatu ir dideliais temperatūros svyravimais. Nepaisant to, kai kartais pasitaiko dideli potvyniai, ežeras tampa svarbia maitinimosi ir veisimosi zona paukščiams — ypač didelėms kolonijoms pelikanų, stilėjų ir kitų žuvėdžių. Tokie veisimosi įvykiai pritraukia daug paukščių iš plataus atstumo ir yra biologinės įvairovės pikai šiame atšiauriame krašte.
Pavadinimas, kultūra ir apsauga
Ežeras turi oficialų dvigubą pavadinimą Kati Thanda–Lake Eyre, kuris atspindi vietinių aborigenų pavadinimą ir vardo prigimtinę reikšmę. Kati Thanda–Lake Eyre National Park saugo šį kraštovaizdį, jo ekosistemas ir kultūrinį paveldą. Vietovė taip pat yra svarbi moksliniams tyrimams — stebima druskos lyguma, potvynių dinamika ir paukščių populiacijų reakcija į klimato bei hidrologinius pokyčius.
Turizmas
Nors daugeliu metų ežeras yra sausas ir prieinamas tik per specialias 4x4 trasas, užliejimo metu jis tampa populiariu oro maršrutu: turistai skrenda virš ežero, kad pamatytų jo didingas vandens platybes ir paukščių kolonijas. Paraiškos į nacionalinį parką, saugumo rekomendacijos ir geras pasiruošimas yra būtini, nes regionas yra atokiai ir ekstremaliai sausas.
Eyre'o ežeras — unikalus gamtos reiškinys: jis primena, kaip net atšiauriausiose vietose gali laikinai atsverti gyvybę potvynių vanduo ir kokią svarbią reikšmę turi tiek mokslui, tiek vietinėms bendruomenėms.
Eyre ežero pietinė dalis
Geografija
Eyre ežeras yra sausiausiame dykumų regione centrinėje Australijoje. Tai didelė endorėjinė ežerų sistema, t. y. vanduo į ją įteka, bet neišteka. Vandeniui garuojant, ežeras išdžiūsta ir lieka sausas sūrus ežeras. Ežeras paprastai nėra visiškai išdžiūvęs, dažnai ežero paviršiuje nedideliuose plotuose būna vandens. Per metus vanduo išdžiūsta 2,5 m (98 col.) greičiau, t. y. maždaug 20 kartų greičiau nei šioje vietovėje iškrenta kritulių.
Užpildymas
Drėgnuoju metų laiku upės iš Kvinslendo teka į ežerą per Lamanšo sąsiaurio šalį. Šios upės drenuoja maždaug šeštadalį Australijos - Ispanijos dydžio teritoriją. Kiek vandens patenka į ežerą, priklauso nuo to, kiek lietaus iškrenta Kvinslande. Nuo 1885 m. ežeras prisipildė 1886/1887 m., 1889/1890 m., 1916/1917 m., 1950 m., 1955 m. ir 1974-1976 m. 1974 m. Eyre ežeras buvo 6 m gylio. Vietinės liūtys 1984 ir 1989 m. Eyre ežerą užpildė iki 3,5 m (11 pėdų). Labai smarkus lietus 2007 m. sausį užtruko apie šešias savaites, bet į ežerą prisipildė tik nedidelis kiekis vandens. 2009 m. vasario mėn. vanduo nuo potvynių liūčių Kvynslande į ežerą tekėjo upeliais, įveikdamas apie 40 km per dieną. Kas trejus metus ežeras prisipildo maždaug iki 1,5 m (5 pėdų), kas dešimt metų - iki 4 m (13 pėdų), o kas 100 metų prisipildo maždaug keturis kartus.
Džiūvimas
Kai Eyre ežeras yra pilnas, vanduo yra beveik gėlas ir jame gali gyventi vietinės gėlavandenės žuvys. Ežeras tampa sūresnis, nes per šešis mėnesius ištirpsta 450 mm (18 col.) druskos pluta. Dėl to žūsta milijonai žuvų. Kai ežero gylis yra apie 4 m, ežeras yra toks pat sūrus kaip jūra. Garuojant vandeniui jis tampa dar sūresnis. Maždaug 500 mm gylyje ežeras įgauna "rožinę" spalvą dėl dumblių Dunaliella salina gaminamo beta karotino pigmento.
Eyre ežero druskos pluta
Ankstyvoji istorija
Bangų suformuoti paplūdimiai rodo, kad viduramžių šiltuoju laikotarpiu Eyre ežere nuolat buvo aukštesnis nei 1974 m. vandens lygis.
Vietiniai aborigenai arabunai pasakoja istorijas apie Eyre'o ežero atsiradimą. Šios istorijos yra jų šventųjų tradicijų dalis ir pasakojamos tik įšventintiems žmonėms.
Gyvūnų ir paukščių gyvenimas
Visame ežere aptinkamos gėlųjų vandenų žuvys: kaulažuvė (Nematolosa erebi), Eyre baseino ežero auksinio ešerio (Macquaria ambigua) porūšis ir įvairios nedidelės karšių rūšys (Craterocephalus spp). Eyre ežero kietagalviai gali gyventi iki 15 kartų sūresniame vandenyne nei vandenynas.
Kai ežere yra vandens, prie jo atskrenda daugiau kaip 8 mln. paukščių, priklausančių daugiau kaip 60 skirtingų rūšių. Paprastai pirmieji atskrenda pelikanai, po jų - sidabrinės zylės, ausuotieji kragai, australiniai kragai, kormoranai, antys, juostuotieji strazdai, aitvarai, ereliai rėksniai, ereliai rėksniai ir ereliai rėksniai. Mokslininkai vis dar nežino, kaip paukščiai sužino, kada ežere yra vandens.
Ežero ežero drakonas Ctenophorus maculosus gyvena vėsiame purve po ežero druskos pluta.
Jachtklubas
Eyre ežero jachtklubas yra nedidelė grupė žmonių, kurie buriuoja ežero potvynių, įskaitant neseniai kelionės 1997, 2000, 2001, 2004, 2007 ir 2009. Keletas 6 m ilgio priekabinių buriuotojų Eyre ežere plaukiojo 1975, 1976 ir 1984 m., kai potvynio gylis siekė 3-6 m.
Žemės greičio rekordo bandymai
Ežero druskos pluta nėra stora ir nuo žmogaus svorio gali skilti kaip stiklas. Level Post įlankoje plutos storis siekia daugiau nei vieną metrą, o dėl lygaus paviršiaus čia buvo bandoma pasiekti įvairius sausumos greičio rekordus. 1964 m. britų vairuotojas seras Donaldas Kempbelas, važiuodamas automobiliu Bluebird-Proteus CN7, pasiekė naują 664 km/h (413 mph) rekordą.
Kempbelo atminimo lenta prie Level Post įlankos
Susiję puslapiai
- Ežerų sąrašas
Ieškoti