Ero ežeras

Geografija

Eyre ežeras yra sausiausiame dykumų regione centrinėje Australijoje. Tai didelė endorėjinė ežerų sistema, t. y. vanduo į ją įteka, bet neišteka. Vandeniui garuojant, ežeras išdžiūsta ir lieka sausas sūrus ežeras. Ežeras paprastai nėra visiškai išdžiūvęs, dažnai ežero paviršiuje nedideliuose plotuose būna vandens. Per metus vanduo išdžiūsta 2,5 m (98 col.) greičiau, t. y. maždaug 20 kartų greičiau nei šioje vietovėje iškrenta kritulių.

Užpildymas

Drėgnuoju metų laiku upės iš Kvinslendo teka į ežerą per Lamanšo sąsiaurio šalį. Šios upės drenuoja maždaug šeštadalį Australijos - Ispanijos dydžio teritoriją. Kiek vandens patenka į ežerą, priklauso nuo to, kiek lietaus iškrenta Kvinslande. Nuo 1885 m. ežeras prisipildė 1886/1887 m., 1889/1890 m., 1916/1917 m., 1950 m., 1955 m. ir 1974-1976 m. 1974 m. Eyre ežeras buvo 6 m gylio. Vietinės liūtys 1984 ir 1989 m. Eyre ežerą užpildė iki 3,5 m (11 pėdų). Labai smarkus lietus 2007 m. sausį užtruko apie šešias savaites, bet į ežerą prisipildė tik nedidelis kiekis vandens. 2009 m. vasario mėn. vanduo nuo potvynių liūčių Kvynslande į ežerą tekėjo upeliais, įveikdamas apie 40 km per dieną. Kas trejus metus ežeras prisipildo maždaug iki 1,5 m (5 pėdų), kas dešimt metų - iki 4 m (13 pėdų), o kas 100 metų prisipildo maždaug keturis kartus.

Džiūvimas

Kai Eyre ežeras yra pilnas, vanduo yra beveik gėlas ir jame gali gyventi vietinės gėlavandenės žuvys. Ežeras tampa sūresnis, nes per šešis mėnesius ištirpsta 450 mm (18 col.) druskos pluta. Dėl to žūsta milijonai žuvų. Kai ežero gylis yra apie 4 m, ežeras yra toks pat sūrus kaip jūra. Garuojant vandeniui jis tampa dar sūresnis. Maždaug 500 mm gylyje ežeras įgauna "rožinę" spalvą dėl dumblių Dunaliella salina gaminamo beta karotino pigmento.

Eyre ežero druskos pluta

Ankstyvoji istorija

Bangų suformuoti paplūdimiai rodo, kad viduramžių šiltuoju laikotarpiu Eyre ežere nuolat buvo aukštesnis nei 1974 m. vandens lygis.

Vietiniai aborigenai arabunai pasakoja istorijas apie Eyre'o ežero atsiradimą. Šios istorijos yra jų šventųjų tradicijų dalis ir pasakojamos tik įšventintiems žmonėms.

Gyvūnų ir paukščių gyvenimas

Visame ežere aptinkamos gėlųjų vandenų žuvys: kaulažuvė (Nematolosa erebi), Eyre baseino ežero auksinio ešerio (Macquaria ambigua) porūšis ir įvairios nedidelės karšių rūšys (Craterocephalus spp). Eyre ežero kietagalviai gali gyventi iki 15 kartų sūresniame vandenyne nei vandenynas.

Kai ežere yra vandens, prie jo atskrenda daugiau kaip 8 mln. paukščių, priklausančių daugiau kaip 60 skirtingų rūšių. Paprastai pirmieji atskrenda pelikanai, po jų - sidabrinės zylės, ausuotieji kragai, australiniai kragai, kormoranai, antys, juostuotieji strazdai, aitvarai, ereliai rėksniai, ereliai rėksniai ir ereliai rėksniai. Mokslininkai vis dar nežino, kaip paukščiai sužino, kada ežere yra vandens.

Ežero ežero drakonas Ctenophorus maculosus gyvena vėsiame purve po ežero druskos pluta.

Jachtklubas

Eyre ežero jachtklubas yra nedidelė grupė žmonių, kurie buriuoja ežero potvynių, įskaitant neseniai kelionės 1997, 2000, 2001, 2004, 2007 ir 2009. Keletas 6 m ilgio priekabinių buriuotojų Eyre ežere plaukiojo 1975, 1976 ir 1984 m., kai potvynio gylis siekė 3-6 m.

Žemės greičio rekordo bandymai

Ežero druskos pluta nėra stora ir nuo žmogaus svorio gali skilti kaip stiklas. Level Post įlankoje plutos storis siekia daugiau nei vieną metrą, o dėl lygaus paviršiaus čia buvo bandoma pasiekti įvairius sausumos greičio rekordus. 1964 m. britų vairuotojas seras Donaldas Kempbelas, važiuodamas automobiliu Bluebird-Proteus CN7, pasiekė naują 664 km/h (413 mph) rekordą.

Kempbelo atminimo lenta prie Level Post įlankos

Susiję puslapiai

• Ežerų sąrašas