Svirtiniai šautuvai ir pistoletai: istorija, veikimas ir žymiausi modeliai
Atraskite svirtinių šautuvų ir pistoletų istoriją, veikimą ir žymiausius modelius — nuo Henry ir Spencer iki Vinčesterio. Technika, taktika ir įdomūs faktai.
Svirtiniai šaunamieji ginklai – tai ginklai, kuriuose šūvių tiekimą (ištraukimo, išmetimo ir užtaisymo) atlieka rankinis svirties judesys, dažniausiai esantis po ginklo korpusu. Tradiciškai šia konstrukcija gaminti pistoletai, taip pat daugiašaudžiai šautuvai ir net kelios svirtinės šautuvų versijos; mechanizmas leidžia greitai pakartotinai šauti be atskiro užtaisymo po kiekvieno šūvio. Svirties judesys ištraukia nuotruoką, išmeta ištuštėjusią patroną, perkelia naują į gultą ir užveda užtaisymo mechanizmą – viskas vienu, kartais ir dviem judesiais.
Istorija
Svirtiniai šautuvai pirmą kartą tapo reikšmingi masinėje karo ir civilių praktikoje XIX a. viduryje. Per Amerikos pilietinįkarą plačiau pritaikyti modeliai, tokie kaip ankstyvieji šautuvai „Henry“ ir „Spencer“, ženkliai padidino šaudymo greitį lyginant su vienšaudžiais ir mokė pulti priešininkus didesniu ugnies tankiu. Šių ginklų didžiausias privalumas buvo galimybė iššauti keletą šūvių per trumpą laiką be pertaisyto – tai pakeitė taktiką ir padarė svirtinius ginklus paklausia vietinių gyventojų, medžiotojų ir kai kurių kariuomenių tarpe.
Po pilietinio karo svirtiniai šautuvai tapo dar populiaresni tarp civilių ir medžiotojų; 1873 m. modelio Vinčesterio šautuvas dažnai minima kaip „ginklas, kuris nugalėjo Vakarus“. Tuo pat metu įvairios valstybės karo tarnybos ir gvardijos eksperimentavo su pakartotinės ugnies sistemomis – tačiau XIX a. pab. ir XX a. pradžioje daugelyje armijų vietą užėmė patikimesnės ir lengviau taikomos prie modernios taktikos bolt-action (varžtininės) konstrukcijos. Vis dėlto svirtiniai ginklai išliko populiarūs civilių rinkose ir keletą dešimtmečių užėmė savo nišą.
Veikimo principas ir konstrukcija
Svirtinis mechanizmas leidžia atlikti keletą veiksmų vienu judesiu: ištraukti užtaisą iš kameros, išmesti užpakalinę tūtelę, pasiūlyti naują patroną iš žurnalo ir užvesti užtaisymo mechanizmą. Dauguma tradicinių svirtinių šautuvų turi vamzdinį žurnalą po vamzdžiu (tubular magazine), kuriame patrankos sudėtos viena po kitos; yra ir svirtinių ginklų su dėžučiniu žurnalu.
Patentuotos konstrukcijos dažnai turi užraktą (locking mechanism), kuris užtikrina saugų užtaisymo vietos uždarymą šūvio metu. Mechanizmai skiriasi – nuo paprastų atvirų slenkamųjų iki sudėtingesnių, kurios numato dalinį užrakinimą norint atlaikyti didesnį slėgį. Svirties judesys gali būti traukiamas žemyn ir atgal arba į priekį ir į viršų, priklausomai nuo modelio.
Amunicija ir techninės ypatybės
Svirtiniai ginklai buvo gaminami įvairioms patronoms – tiek pistoletinėms, tiek šautuvinėms (centerfire ir rimfire). Populiarios klasikinės kalibrų eilutės: .30-30 Winchester, .45-70, .44-40, .32-20, taip pat įvairios .22 rimfire versijos. Reikėtų pažymėti, kad vamzdinio žurnalo konstrukcija riboja tam tikrų kulkų naudojimą: aštrios taurelės arba taškinės kulkos gali kelti pavojų, nes galva kitos patronos gali remtis į priekines smaigstes – todėl vamzdiniam žurnalui dažniausiai rekomenduojamos apvalesnės arba plokščios kulkos.
Svirtinių ginklų šaudymo greitis labai priklauso nuo naudotojo įgūdžių; patyręs šaulys gali iššauti keletą šūvių per sekundę (pvz., 2–3 š/s), o ankstyvieji Spencer ir Henry modeliai jau savo laiku pasižymėjo žymiai didesniu ugnies tankiu nei vienšaudžiai šautuvai.
Privalumai ir trūkumai
- Privalumai: greitas pakartotinis šaudymas be žymaus ginklo pakėlimo, paprastesnė mechanika palyginti su kai kuriomis automatinėmis sistemomis, patikimumas lauke ir medžioklėje, kompaktiškos versijos tinkamos transportavimui.
- Trūkumai: vamzdinis žurnalas riboja kulkų formą, mechanizmo veiksmai gali būti nepatogūs šaunant iš gulimos padėties (priešingai nei varžtininiai šautuvai, kurių užtaisymas geriau tinka šaudymui iš gulimos pozicijos), taip pat kai kurių modelių ribotas šūvių skaičius žurnale.
Žymiausi modeliai ir gamintojai
Į istoriją įėjo keli svirtinių ginklų modeliai ir konstruktoriai: ankstyvieji „Henry“ ir „Spencer“ modeliai išsiskyrė per Amerikos pilietinįkarą. Vėliau vinčesterio gaminiai, ypač 1873 m. modelis, tapo simboliniu Vakarų plėtros atributu. John M. Browning sukūrė kelis svarbius svirtinių dizainus, įskaitant modelius, kurie vėliau buvo gaminami kaip Winchester Model 1886, 1892 ir 1894; taip pat egzistuoja svirtinės pusautomatinės ir svirtinės šautuvų/šaudmenų hibridinės konstrukcijos.
Ypatingą vietą užima ir 1887 m. Vinčesterio modelio svirtinis šautuvas – tai Browning projektuotas svirtinis šautuvas (šautuvas viro tipo) skirtas šaudmenims, dažnai minimas kaip vienas pirmųjų svirtinių šautuvų pavyzdžių. Modernesnės kompanijos, tokios kaip Marlin, Savage ar Rossi, taip pat gamino žinomus svirtinius modelius, kuriuos medžiotojai ir kolekcionieriai vertina iki šiol. Taip pat 19 a. buvo gaminami lever-pistoletai (pavyzdžiui, Volcanic sistema ir kiti ankstyvieji modeliai), o XX a. populiarios tapo ir trumpintos svirtinės versijos – „mare's leg“ tipo modifikacijos šou kultūroje.
Naudojimas ir palikimas
Svirtiniai ginklai daugiausia išliko civilių naudotojų, medžiotojų ir istorinių ginklų entuziastų ryšyje. Jie turi savo nišą šiuolaikiniuose sporto šaudymo renginiuose (pvz., cowboy action shooting), istoriniuose reenactment’uose ir kolekcijų rinkiniuose. Nors šiuolaikinės kovinės pajėgos pasirinko varžtinius ir automatinį ginkluotę dėl didesnio nuoseklumo, ilgo nuotolio tikslumo ir žurnalo talpos, svirtiniai šautuvai paliko ryškų pėdsaką ginklų istorijoje ir technologijų raidose.
Apibendrinant: svirtiniai šautuvai ir pistoletai pasižymi paprastu, patikimu mechanizmu ir istoriškai svarbia vaidmena per XIX a. bei XX a. pradžios konfliktus ir civilinį naudojimą. Jie išsiskiria savo specifiniais privalumais ir apribojimais, todėl šiandien yra vertinami tiek praktiškai, tiek kaip kultūrinis ir istorinė vertybė.

Šaudymas iš Henrio šautuvo
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra svirtiniai pistoletai?
A: Svirtiniai šaunamieji ginklai - tai ginklai, kuriuose galima laikyti kelis šovinius ir kurie užtaisomi traukiant ir stumiant svirtį ginklo apačioje.
K: Kada svirtiniai pistoletai tapo svarbiais ginklais?
A: Svirtiniai šautuvai pirmą kartą tapo svarbiais ginklais per Amerikos pilietinį karą.
K: Kodėl jų naudojimas buvo ribojamas per pilietinį karą?
A: Jų naudojimas buvo ribotas, nes daugelis generolų manė, kad dėl galimybės šaudyti keliais šoviniais be pertaisymo kareiviai šaudys ne taip tiksliai.
K: Kodėl jie tapo populiarūs po pilietinio karo?
A: Po pilietinio karo svertiniai šautuvai tapo daug populiaresni, nes juos pamėgo ne tik kareiviai, bet ir medžiotojai bei civiliai gyventojai. Garsiausias svirtinis 1873 m. modelio Vinčesterio šautuvas net buvo vadinamas "ginklu, kuris nugalėjo Vakaruose".
Kiek laiko kareiviai juos naudojo?
A.: Tiek JAV, tiek Rusijos imperijos kariuomenės iki pat XX a. pradžios dažnai naudojo svirtinį šautuvą.
K: Kuo skiriasi užrakto tipo šautuvai nuo svirtinių šautuvų pagal šaudymo greitį?
A: Svirtiniai šautuvai gali šaudyti daug greičiau nei užraktiniai šautuvai (įgudusios rankos gali iššauti 2 šūvius per sekundę).
K: Ar yra kitų svirtinių ginklų, išskyrus šautuvus?
A: Taip, yra ir svirtinių šautuvų. Garsiausias iš jų yra 1887 m. modelio Vinčesteris.
Ieškoti