Linux distribucija: kas tai yra, sudėtis ir pavyzdžiai

"Linux" distributyvai (dažnai sutrumpintai vadinami distributyvais) — tai operacinių sistemų rinkiniai, kuriuos sudaro pagrindiniai branduolio ir vartotojo lygio komponentai, taip pat diegimo ir atnaujinimo įrankiai. Pagrindinė idėja — sukomplektuoti Linux" branduolio technologijas su programine įranga, kad vartotojas gautų pilnai veikiančią sistemą, pritaikytą tam tikram tikslui (darbalaukis, serveris, įterptos sistemos ir pan.).

Sudėtis — kas sudaro distribuciją

Tipiškai distribucija apima šiuos komponentus:

• Branduolys: Linux" branduolys, kuris valdo aparatūrą, atmintį ir procesų vykdymą.
• Vartotojo erdvės programinė įranga: bibliotekos ir komandų rinkiniai — dažnai iš GNU projekto (pvz., GCC, coreutils, bash), kurie sudaro „userland“.
• Paketų tvarkyklė: įrankis programinei įrangai diegti, atnaujinti ir šalinti (pvz., apt, rpm, pacman). Paketų tvarkyklė ir repository — vienas svarbiausių skirtumų tarp distribucijų.
• Init sistema ir paslaugų valdymas: pvz., systemd, SysVinit, OpenRC — kontroliuoja sisteminius procesus ir paslaugas.
• Grafinė aplinka: tradiciškai naudojama grafiką - X langų sistema, tačiau pastaruoju metu daug distribucijų palaiko ir modernesnį Wayland. Darbalaukio aplinkos pavyzdžiai: KDE, GNOME, taip pat lengvesni sprendimai (Xfce, LXQt) arba atskiri langų valdytojai (Openbox, i3).

Mažos ir įterptos distribucijos

Įterptomis arba itin mažoms sistemoms skirtose distribucijose gali nebūti pilnų darbalaukio aplinkų ar išplėstinių grafinės sąsajos paketų — jos naudoja minimalias priemones, kad sutaupytų vietos ir atminties. Tokiose sistemose vietoje standartinių didelių programų gali būti naudojami specializuoti mažo dydžio sprendimai:

• BusyBox — vienas vykdomas failas, kuriame sujungta daug įprastų UNIX komandų, dažnai naudojamas įterptomis sistemose ir initramfs.
• uClibc, dietlibc (bei musl) — tai įvairūs lengvieji C bibliotekų (libc) įgyvendinimai, skirti sumažinti išteklių poreikį.

Pavyzdžiui, Alpine Linux naudoja musl libc ir BusyBox, todėl yra populiarus konteineriuose ir įterptinėse sistemose dėl mažo saugojimo ir atminties užimtumo.

Skirtumai pagal paskirtį

Distribucijos skiriasi ne tik techninėmis detalėmis, bet ir paskirtimi bei taikymo sritimi:

• Darbalaukio distribucijos — orientuotos į paprastą naudotojo patirtį, naudojasi vartotojui pažįstamomis aplinkomis ir paprastais atnaujinimo įrankiais.
• Serverinės distribucijos — daug dėmesio skiria stabilumui, saugumui ir ilgalaikiam palaikymui.
• Įterptos/įrenginių distribucijos — optimizuotos mažam resursų naudojimui (pvz., maršrutizatoriai, IoT įrenginiai).

Pavyzdžiai

Yra daugiau kaip trys šimtai "Linux" distribucijų, tačiau praktiškai populiariausios ir dažnai minimos yra: Debian, Ubuntu, Fedora, CentOS/Alma/Rocky, Arch Linux, openSUSE, Alpine Linux, Raspberry Pi OS ir kt. Kiekviena jų turi skirtingą paketų tvarkyklę, atnaujinimo ciklą ir bendruomenės palaikymą, todėl pasirinkimas dažnai priklauso nuo poreikių.

Kaip išsirinkti distribuciją

Renkantis distribuciją verta atsižvelgti į:

• paskirtį (darbalaukis, serveris, įterptinė sistema);
• stabilumo ir atnaujinimų ciklą;
• paketų prieinamumą ir populiariausias programas;
• bendruomenės ir dokumentacijos dydį (daugiau instrukcijų – lengviau pradėti);
• techninių priemonių palaikymą (pvz., tvarkyklės, init sistema, grafinė sistema).

Apibendrinant: distribucija — tai ne vien tik Linux" branduolys, bet ir platus programinės įrangos bei konfigūracijų rinkinys, skirtas konkrečiam naudojimo scenarijui. Kai kurios distribucijos yra didelės ir „patogios“, kitos — minimalios ir optimizuotos pagal resursus; pasirinkimas priklauso nuo jūsų poreikių ir techninių reikalavimų.

Paieška pagal raidę