Mėnulio draugija (Lunar Society) — Birmingemo mokslo klubas XVIII a.

Mėnulio draugija buvo svarbus klubas XVIII a. Anglijos Vidurio grafystėje. Tai buvo vakarienių klubas ir mokyta draugija. Jos nariai buvo pramonininkai ir išradėjai, gamtos filosofai (mokslininkai) ir kiti intelektualai. Nuo 1765 m. iki 1813 m. jie reguliariai rinkdavosi Birmingeme ir kitur.

Pavadinimas kilo dėl to, kad draugija susitikdavo per pilnatį. Nesant gatvių apšvietimo, dėl papildomos šviesos buvo lengviau ir saugiau keliauti namo. Nariai linksmai save vadino "lunarticks", tai buvo žodžių žaismas, susijęs su lunatikais. Susitikimų vietos buvo Erazmo Darvino namai Ličfilde, Matthew Boultono namai, Soho House ir Great Barr Hall.

Jos pagrindiniai nariai buvo Matthew Boultonas, Erasmus Darwinas, Thomas Day, Richardas Lovellas Edgeworthas, Samuelis Galtonas jaunesnysis, Jamesas Keiras, Josephas Priestley, Williamas Smallas, Jonathanas Stokesas, Jamesas Wattas, Josiah Wedgwoodas, Johnas Whitehurstas ir Williamas Witheringas. Draugijoje lankėsi arba su ja susirašinėjo ir kiti žymūs to meto žmonės. Draugija neturėjo oficialaus narių sąrašo ir buvo lanksti. Į draugiją galėjo būti pakviestas bet kas.

Klubą smarkiai paveikė 1791 m. liepos mėn. kunigų riaušės, kurios prasidėjo Birmingeme ir išplito. Kai kurie draugijos nariai buvo asmeniškai užpulti; Priestley namas buvo sudegintas iki pamatų. Riaušių priežastys nėra iki galo aiškios, tačiau tikrai žinoma, kad riaušininkai buvo nusiteikę prieš "laisvamanius ir disidentus". Juos išjudino tai, kad jiems buvo pasakyta, jog disidentai palaiko Prancūzijos revoliuciją.

Veikla, forma ir reikšmė

Mėnulio draugija veikė kaip intelektualų ir pramonininkų tinklas: mėnesiniai susitikimai jungė vakarienę, paskaitas, demonstracijas ir techninius eksperimentus. Tai buvo forumas, kuriame dalytasi naujausiomis idėjomis, bandymais ir patentais, spręsti praktiniai inžinerijos bei gamybos klausimai. Tokia bendradarbiavimo kultūra ir kontaktų tinklas padėjo pagreitinti technologinį progresą, todėl draugija dažnai siejama su Industrių revoliucijos pažanga.

Draugijos nariai keisdavosi informacija apie chemines reakcijas, garo mašinas, keramikos ir metalurgijos technologijas, taip pat aptardavo filosofines ir socialines naujoves. Daug eksperimentų vyko ne tik teoriniu lygiu — dažnai buvo demonstruojami veikiančių įrenginių prototipai, modeliai ir gamybos bandymai.

Narių vaidmuo ir indėlis

Nors draugija neturėjo oficialios narystės registracijos, tarp jos dažniausiai minimų ir aktyvių dalyvių buvo asmenys, kurie reikšmingai prisidėjo prie mokslo ir pramonės:

• Matthew Boultonas – pramonininkas ir Soho manufaktūros įkūrėjas, skatino gamybos inovacijas ir bendradarbiavo su išradėjais Jamesu Wattu.
• Jamesas Wattas – tobulino garo mašiną, kurios našumo padidėjimas buvo viena iš pagrindinių varomųjų jėgų pramonės mechanizavimo plėtotei.
• Josephas Priestley – chemikas ir disidentų kunigas, atradęs deguonies buvimą atmosferoje ir parašęs gausybę mokslinių darbų; jo veikla ir nuomonės sukėlė priešiškumą riaušininkų tarpe.
• Erasmus Darwinas – gamtos filosofas, poetas ir mąstytojas, rašęs apie biologijos ir visuomenės idėjas; jo namai Ličfilde buvo vienas iš susitikimų centrų.
• Josiah Wedgwoodas – keramikos pramonės inovatorius, kuriam pavyko diegti kokybės kontrolę ir masinę gamybą;
• Williamas Witheringas – gydytojas ir botanikas, ištyręs digitalis (sidabrakraučius) panaudojimą širdies ligų gydyme.

Šie ir kiti nariai paliko materialų ir intelektualų paveldą: patobulintos mašinos, naujos gamybos metodikos, chemijos atradimai ir medicininiai praktikos pakeitimai, kurie prisidėjo prie Besikeičiančios Britanijos ekonomikos ir mokslo kraštovaizdžio.

1791 m. riaušės ir vėlesnės pasekmės

1791 m. riaušės Birmingeme smarkiai paveikė draugiją. Antidemokratiška nuotaika ir priešiškumas disidentams išprovokavo smurtą: buvo niokojami namai, fabrikai ir maldininkų pastatai. Josephas Priestley prarado savo namus ir daug tyrimų bei rankraščių; tai buvo rimtas smūgis tiek asmeninėms jo užuomazgoms, tiek plačiau – Mokslų draugijos bendruomenei.

Po riaušių dalis narių sumažino viešą veiklą arba persikėlė, kai kurie pasitraukė iš viešųjų pareigų. Tiesa, draugija nebuvo formaliai uždaryta iš karto — jos veikla palaipsniui silpo, o reguliarių susirinkimų pabaiga priskiriama apie 1813 m. Tačiau idėjos ir išmoktos darbo metodikos toliau gyvavo per atskirų narių iniciatyvas ir verslus.

Paveldas ir atmintis

Mėnulio draugijos palikimas matomas keliais lygmenimis: praktiniai gamybiniai sprendimai ir inžineriniai patobulinimai; mokslinių žinių sklaida bei švietimo reforma ir intelektualinis diskursas apie gamtos pažinimą bei visuomenės gerovę. Soho House dabar yra muziejus, skirtas pristatyti Matthew Boultono ir draugijos veiklą; Erazmo Darvino namai Ličfilde taip pat yra kultūrinis paveldas, susijęs su to meto moksline veikla.

Istorikai laiko Mėnulio draugiją vienu iš svarbiausių XVIII a. mokslinių ir pramoninių tinklų, kuris parodė, kaip neformali tarpdisciplininė bendruomenė gali paskatinti technologinę pažangą ir visuomenines permainas. Jos pavyzdys dažnai minima kaip modelis, kaip verslas, mokslas ir visuomenė gali bendradarbiauti išspręsti praktines ir teorines problemas.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Mėnulio draugija?

K: Kodėl jis buvo pavadintas "Lunar"?

K.: Kas buvo pagrindiniai jos nariai?

K. Ar Mėnulio draugija turėjo oficialų narių sąrašą?

Klausimas: Koks įvykis padarė didelę įtaką Mėnulio draugijai?

K. Kur vyko susitikimai?

Paieška pagal raidę