Mato Grosso yra viena iš Brazilijos valstijų, esanti vakarinėje šalies dalyje. Mato Grosso ribojasi su Rondonijos, Amazonės, Paros, Tocantins, Goiás ir Mato Grosso do Sul valstijomis; pietvakariuose jis taip pat ribojasi su Bolivija. Pavadinimas Mato Grosso iš portugalų kalbos reiškia "tirštos džiunglės".
Geografija ir biomas
Mato Grosso užima didelį Brazilijos vakarinį plotą ir apima tris svarbius biomas: Amazonės atogrąžų miškus šiaurėje, Cerrado (savannos tipo ekosistema) centrinėje dalyje ir Pantanal — didžiausią pasaulyje gėlųjų vandenų lygumą — pietvakariuose. Ši įvairovė lemia didelę biologinę įvairovę ir skirtingas kraštovaizdžio zonas nuo drėgnų miškų iki sausų savanų ir potvynio lygumų.
Hidrografija ir reljefas
Valstijoje teka svarbūs Amazonės ir Paranos (Peruano-Paragvajaus) baseinų upių tinklai — čia prasideda ar teka upės kaip Xingu, Teles Pires, Juruena, Araguaia ir Cuiabá. Reljefas kinta nuo žemų potvynio lygumų Pantanale iki kalvotų plato ir kalnelių zonų, pavyzdžiui, prie Chapada dos Guimarães.
Klimatas
Vakarų Mato Grosso klimatas yra tropinis ir pasižymi dideliu drėgnumu šiaurinėse miškų dalyse, o centrinė ir pietinė dalis turi tropinį savannos (Aw) klimatą su aiškia drėgnu ir sausuoju sezonais. Kritulių kiekis ir paskirstymas priklauso nuo biomo: Amazonės zonoje lietūs gausesni, Pantanale — ryškūs potvyniai ir sausi periodai.
Gyventojai ir istorija
Ilgą laiką teritoriją gyveno įvairios indėnų bendruomenės; tarp jų yra Bororo, Xavante, Nambikwara, Kayabi ir kitos tautos. Kolonizacija į vidaus provincijas vyko lėtai — daug regionų buvo prieinami tik XX a. su kelių klojimu ir žemės ūkio plėtra. 1977 m. Mato Grosso administraciniu požiūriu buvo padalinta: iš jo buvo išskirtas naujas regionas — Mato Grosso do Sul, kad būtų geriau valdomos skirtingos ekonominės ir geografinės zonos.
Ekonomika
Šiandien Mato Grosso yra vienas iš Brazilijos žemės ūkio centrų. Intensyviai auginami sojos pupelės, kukurūzai, medvilnė ir kitoks grūdų bei augalininkystės derlius; taip pat gausu galvijų laikymo fermų. Žemės ūkio plėtra skatino kelių tiesimą, komercinį miškininkystę, kasybą ir investicijas į žemės panaudojimą. Hidroenergija taip pat naudojama – upėse statyti užtvankų projektai suteikė energetinį potencialą, bet sukėlė aplinkosaugos problemų.
Aplinka ir iššūkiai
Mato Grosso susiduria su rimtais aplinkosaugos iššūkiais: masinis atogrąžų miškų iškirtimas, savannos naikinimas, drenažai ir potvynių sutrikdymas Pantanale dėl žemės ūkio plėtros, nesankcionuotos medienos išvežimas bei sezoniniai gaisrai. Šie veiksniai kelia grėsmę biologinei įvairovei ir vietinių bendruomenių gyvensenai. Valstijoje veikia tiek nacionalinės, tiek regioninės saugomos teritorijos, taip pat indėnų rezervatai (pvz., Xingu Indigenous Park), tačiau jų apsauga reikalauja pastangų ir tarptautinio palaikymo.
Apsauga ir turizmas
Žuvininkystė, paukščių ir laukinės gamtos stebėjimas Pantanale bei lankymasis Chapada dos Guimarães nacionaliniame parke ir kitose saugomose teritorijose pritraukia ekoturistus. Apsauga apima nacionalinius parkus, gamtos rezervatus ir indėnų teritorijų statusą — tai svarbios priemonės biologinei įvairovei išsaugoti. Tačiau tvaraus vystymosi ir aplinkosaugos derinimas su intensyviu žemės ūkiu išlieka sudėtingas uždavinys.
Pagrindiniai miestai: sostinė Cuiabá, taip pat Rondonópolis, Sinop, Cáceres, Tangará da Serra ir Alta Floresta — miestai, vaidinantys svarbų vaidmenį regiono ekonomikoje ir logistikos tinkluose.
Apibendrinant, Mato Grosso yra labai įvairialypė valstija, kurioje susilieja svarbios pasaulinės ekosistemos ir intensyvi žemės ūkio veikla. Jos ateitis priklauso nuo to, kaip pavyks suderinti ekonominę plėtrą su gamtos išteklių apsauga ir indėnų bei vietos bendruomenių teisėmis.