Mercija (Mersija) — anglosaksų karalystė Anglijos Midlanduose
Mercija (Mersija) — anglosaksų karalystė Anglijos Midlanduose: istorija, politinė galia, kultūra ir jos įtaka heptarchijoje bei santykiai su kaimyninėmis karalystėmis.
Mersija buvo viena iš anglosaksų heptarchijos karalysčių. Ji gyvavo Anglijoje VI–IX a., išsidėsčiusi vidurio žemėse, dabar vadinamose Anglijos Midlandu. Mercijos centras buvo Trento upės slėnis ir jos intakai, o svarbūs administraciniai ir rezidenciniai centrai buvo tokie miestai kaip Tamvortas (Tamworth) ir Reptonas. Regioną apgyvendino anglų, iš kurių pavadinimo kilo žodis „Anglija“. Jų kaimynai buvo kiti anglai — saksai ir jutai, visi kilę iš žemyno. Mersija ribojosi su Nortumbrija, Veseksu, Saseksu, Eseksu ir Rytų Anglija. Vakaruose gyveno britai, įsikūrę Powyso ir pietų Velso karalystėse.
Trumpa istorija
Mersija susiformavo VI a. kaip viena iš daugelyje mažesnių karalysčių susikūrusių anglosaksų politinių struktūrų. Per VII–VIII a. ji tapo viena iš galingiausių Anglijoje: jos valdovai kartais išlaikė viršenybę prieš kitas karalystes (angl. overlordship arba senesniuose šaltiniuose — „bretwalda“). Svarbiausi etapai:
- Paveldėjimas ir krikščionybė: Penda iš Mersijos (miręs 655 m.) buvo galingas pagoniškas vadas; po jo kovų Mersijoje įsigalėjo krikščionybė — tai skatino tokie valdovai kaip Peada ir Wulfhere.
- Mersijos aukso amžius: VII–VIII a. karalystė įgijo didelę įtaką. Karalius Aethelbald (valdė 716–757) ir ypač Offa (valdė 757–796) stipriai išplėtė valdžią, kontroliavo prekybą ir politiką kituose Anglijos regionuose.
- Offa: Offos valdymas — ryškiausias Mercijos klestėjimo pavyzdys. Jis statė gynimo įtvirtinimus, tarp jų žymųjį Offos pylimą (Offa's Dyke), vykdė monetarinę reformą ir palaikė diplomatinius ryšius su žemyno valdovais.
- Vikingų grėsmė ir nuosmukis: IX a. pabaigoje skandinavai (vikingai) užėmė dideles Anglijos teritorijas, susikūrė Danelaw įtaka. Tai smarkiai sumažino Mercijos nepriklausomybę.
- Vėlesnė integracija: X a. pradžioje Mersija palaipsniui įsiliejo į vieningą Anglijos karalystę. Svarbi figūra buvo Æthelflæd, Lady of the Mercians (valdžiusi 911–918), kuri kartu su savo tėvu Alfredo Didžiuoju ir broliu Edvardu Rekonstruotuoju prisidėjo prie Danelaw atkovošanas.
Politika, administracija ir kultūra
Mersijos valdžia buvo paremta karaliaus ir vietinių kunigaikščių (later — ealdorman) tinklu. Karaliai rinko mokesčius, leido monetas ir steigė religines bendruomenes. Klestėjo vienuolynai ir mokyklos, o Reptonas tapo svarbiu religiniu ir šventu vietovių kompleksu; ten rasti karališkieji kapai bei archeologiniai radiniai. Tamvortas dažnai minimas kaip karalių rezidencija.
Ekonomika ir paveldas
Mercijos ekonomika rėmėsi žemdirbyste, gyvulininkystė ir vidaus prekyba per upes, ypač Trentą. Offos monetinė politika ir prekybiniai ryšiai su žemynu stiprino ekonominį stabilumą. Archeologiniai radiniai (įrankiai, monetos, kapavietės) bei vietovardžiai paliko žymų pėdsaką vėlesnėje Anglijos istorijoje.
Pabaiga ir reikšmė
Nors kaip savarankiška politinė vienybė Mercija galutinai neteko nepriklausomybės X–XI a., jos paveldas — administraciniai modeliai, teisės tradicijos, religinės institucijos ir geografinis pavadinimas („Midlands“ / vidurys) — išliko svarbūs vėlesnei Anglijos raidos krypčiai. Mersija padėjo formuoti politinę ir kultūrinę Anglijos šerdį, o jos didieji valdovai, ypač Offa, lieka vienais ryškiausių anglosaksų epochos asmenybių.
Merkija ir jos kaimynai apie 600 m.
Ankstyvoji istorija
Archeologiniai radiniai rodo, kad pirmosios angliškos gyvenvietės buvo Trento upės slėnyje. Pradinė Merkijos karalystė turėjo įvairių rūšių žemių. Didžioji jos dalis nebūtų buvusi pirmasis pasirinkimas norintiems joje įsikurti. Ne, jei kitur būtų buvę geresnių žemių. Mersijos pavadinimas kilęs iš genties pavadinimo Mierce, kuris reiškia "pasienio žmonės". Tikriausiai šis pavadinimas jau buvo žinomas Anglijos vidurio žemėse ir jį perėmė ten apsigyvenę anglai. Beda teigia, kad anglai buvo kilę iš Angulo, gyvenančio šiaurės Vokietijoje. Jie buvo tos pačios giminės kaip ir rytų anglai bei nortumbrai. Germanų gentys į Angliją įsiveržė palyginti greitai. Apie 650 m. Anglijoje buvo daug mažų karalysčių, kurių kiekviena turėjo savo karvedį ar smulkų karalių. Per 200 metų nuo jų atvykimo į Angliją, VII a. pabaigoje, susikūrė Heptarchija - septynios anglosaksų Anglijos karalystės. Nuo VII a. vidurio iki IX a. pradžios Merkija buvo dominuojanti anglosaksų valdžia. Kelios Merkijos didikės atliko svarbų vaidmenį Merkijos reikaluose. Priešingai nei Vesekse, kur moterys retai kada aktyviai dalyvavo valdyme. VII ir VIII amžiuje Merkija daugiausia kovojo su Nortumbrija. Iki IX a. Veseksas tapo dominuojančia regiono valdžia. Vesekso karalius Egbertas (802-839 m.) buvo valdovas ir pirmą kartą perdavė šias pareigas savo įpėdiniams. Nuo to laiko iki pat karalystės išnykimo Merkija buvo Vesekso vasalinė karalystė. Paskutiniame IX a. ketvirtyje Merkija prarado didžiąją dalį savo teritorijos Vidurio žemėse dėl danų kolonistų.
Krikščionybė į Merciją buvo įvesta 650 m. Pirmieji vienuoliai buvo airiai, o po jų - šiauriečiai. Iki 653 m. buvo įsteigta viena vyskupija, o po to atsirado daugybė airių parengtų vyskupų. 674 m. įsteigta antroji vyskupija rytinėje Mercijos dalyje.
Žymūs karaliai
Penda (apie 626-655 m.) buvo pagoniškas Merkijos karalius. Jis sugebėjo suburti kelių mažesnių karalysčių konfederaciją ir iš jų sukūrė Merciją. Tačiau 630 m. jis nesugebėjo konkuruoti su aplink jį buvusiomis didesnėmis anglosaksų karalystėmis. Nortumberlandas grasino plėstis į Merkijos teritoriją. Pendai pasirodė patogu sudaryti sąjungą su Gvinedu, dominuojančia britų karalyste vakaruose. Tai buvo neįprastas krikščionių ir pagonių bendradarbiavimas, tačiau jis pasiteisino. Kartu jie nugalėjo Nortumbrijos karalių Edviną, kuris žuvo Hatfildo Chase mūšyje.
Athelredas I (675-716 m.) buvo trečiasis Pendos sūnus, tapęs Merkijos karaliumi. Jis nusiaubė Kentą, kad neleistų jiems atsiskirti nuo jo valdymo. 679 m. jis kariavo su Nortumbrija. Pasak Beda, Kenterberio arkivyskupas Teodoras tarpininkavo tarp dviejų karalių, kad būtų atkurta taika. Jis vedė Bernicijos karaliaus dukterį Ostrytę. Jis buvo krikščionių karalius, įkūręs keletą bažnyčių ir vienuolynų. 704 m. jis atsistatydino iš karaliaus posto ir karūną perdavė savo sūnėnui Cenredui. Jis buvo Bardsey vienuolyno abatas ir, atrodo, mirė apie 716 m.
Offa (757-796 m.) buvo pirmasis iš anglosaksų karalių, kurį pagrįstai galima vadinti anglų karaliumi. Jis buvo Thingfrito, Pendos brolio, sūnus. Jis stengėsi užvaldyti Merciją, atėjęs į valdžią iškart po pilietinio karo. Tačiau jis pasirodė esąs negailestingas, drąsus ir išradingas, kai ėmė kontroliuoti Kentą, Saseksą ir Eseksą. Offa palaikė diplomatinius santykius su Karoliu Didžiuoju. Jis buvo vienas iš nedaugelio anglosaksų monarchų, palaikiusių ryšius su žemyno valdovais. Buvo keičiamasi laiškais ir dovanomis. Tačiau kai Ofa siekė ištekinti savo sūnų už vienos iš Karolio Didžiojo dukterų, santykiai greitai nutrūko. Frankų uostai buvo uždaryti britų laivams. Offa, labai įsitraukęs į bažnyčios reikalus, 786-7 m. asmeniškai pirmininkavo bažnytiniams susirinkimams. 787 m. jis įtikino popiežių įsteigti Lichfildo arkivyskupo pareigybę Mercijoje. Jis norėjo turėti savo arkivyskupą, kuris būtų arčiau nei Kenterberio arkivyskupas. Jis pertvarkė savo karalystės gynybą. Vienas iš šių gynybinių įtvirtinimų, Offa's Dyke, buvo didžiulis žemės pylimas tarp Mercijos ir vakaruose esančių Velso karalysčių. Offa mirė 796 m. Jo sūnus Ecgfrithas karaliumi išbuvo tik 141 dieną. Mersija niekada nebebuvo tokia galinga kaip Ofos valdymo metu.
Vikingų invazijos
844 m. vikingų puldinėtojai nužudė naują merkijos karalių Raedwulfą. 855 m. užfiksuota, kad vikingų būriai buvo Mercijoje netoli Vrekino. Tačiau 865 m. skandinavų užpuolikų veikla smarkiai pasikeitė. Tai buvo daug didesnės karinės pajėgos nei iki tol. Didžiosios pagonių armijos atvykimas į Rytų Angliją. Kurį laiką danai (vikingai) labiau domėjosi Šiaurėsumbrija. Jie užėmė Jorką ir persikėlė į pietus, į Mersiją, o paskui žiemai apsistojo Notingeme. 868 m. pavasarį jungtinė Merkijos ir Vakarų Saksonijos kariuomenė atvyko prieš vikingus, tačiau mūšis neįvyko. Merkijos karalius Burghredas sudarė taikos sutartį su užpuolikais, kurie tada persikėlė į šiaurę, į Jorką. 873 m. vikingai išstūmė Burghredą iš Merkijos ir išrinko savo karalių Ceowulfą. 874 m. pagonių kariuomenė suskilo, o vienas iš vadų Halfdanas patraukė į šiaurę. 878 m. Mercijos vikingus užpuolė ir nugalėjo Vesekso karalius Alfredas. Jie priėmė krikščionybę ir apsigyveno Rytų Anglijos žemėse.
Karalystės nuosmukis
Devintajame amžiuje Mercija kaip karalystė sunyko. 873-74 m. Merciją užkariavo pagonių kariuomenė. 880 m. Veseksas sudarė vedybų sąjungą su Merkija. Alfredo duktė Etelflaida ištekėjo už Etelstano (II) iš Mersijos. Etelstanui mirus 912 m., Edvardas Vyresnysis Etelflaidą (savo seserį) paskyrė "Merkijos valdove". Etelflaidai mirus 918 m., Merkijos kilmingieji manė, kad dabar yra laisvi nuo Vesekso valdžios. Edvardas įsikišo ir paskyrė Etelflajdos dukterį Aelfviną valdyti Merciją kaip savo atstovę. Tačiau 919 m. Edvardas grąžino ją į Veseksą. Po to Merkija buvo laikoma tik dar viena jo valdoma grafyste. Vėliau pasikeitė keli ealdormanai (panašūs į grafus Europoje). Valdant Kanutei 1017 m. Merkija tapo vienu iš keturių Anglijos padalinių.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas buvo Mercija?
A: Mercija buvo viena iš anglosaksų heptarchijos karalysčių.
K: Kur buvo Mercija?
A: Mercija buvo regione, kuris dabar vadinamas Anglijos Midlandu, įskaitant Rytų Midlandą ir Vakarų Midlandą.
K: Koks buvo Mercijos centras?
A: Mercijos centras buvo Trento upės ir jos intakų slėnyje.
K: Kas apsigyveno Mercijoje?
A: Mersijoje apsigyveno anglai, iš kurių vardo kilo pavadinimas "Anglija".
K: Kas buvo Mersijos kaimynai?
A: Mercijos kaimynai buvo kiti anglai, saksai ir jutai, kilę iš Vokietijos. Ji ribojosi su Nortumbrija, Veseksu, Saseksu, Eseksu ir Rytų Anglija.
K: Kokia buvo Mersijos sostinė?
A: Merkijos sostinė buvo Tamvortas, kuris šiandien priklauso Stafordšyrui.
K: Kas gyveno Merkijos vakaruose?
A: Į vakarus nuo Mersijos gyveno britai, įsikūrę Powys ir pietų Velso karalystėse.
Ieškoti