Mersija

Ankstyvoji istorija

Archeologiniai radiniai rodo, kad pirmosios angliškos gyvenvietės buvo Trento upės slėnyje. Pradinė Merkijos karalystė turėjo įvairių rūšių žemių. Didžioji jos dalis nebūtų buvusi pirmasis pasirinkimas norintiems joje įsikurti. Ne, jei kitur būtų buvę geresnių žemių. Mersijos pavadinimas kilęs iš genties pavadinimo Mierce, kuris reiškia "pasienio žmonės". Tikriausiai šis pavadinimas jau buvo žinomas Anglijos vidurio žemėse ir jį perėmė ten apsigyvenę anglai. Beda teigia, kad anglai buvo kilę iš Angulo, gyvenančio šiaurės Vokietijoje. Jie buvo tos pačios giminės kaip ir rytų anglai bei nortumbrai. Germanų gentys į Angliją įsiveržė palyginti greitai. Apie 650 m. Anglijoje buvo daug mažų karalysčių, kurių kiekviena turėjo savo karvedį ar smulkų karalių. Per 200 metų nuo jų atvykimo į Angliją, VII a. pabaigoje, susikūrė Heptarchija - septynios anglosaksų Anglijos karalystės. Nuo VII a. vidurio iki IX a. pradžios Merkija buvo dominuojanti anglosaksų valdžia. Kelios Merkijos didikės atliko svarbų vaidmenį Merkijos reikaluose. Priešingai nei Vesekse, kur moterys retai kada aktyviai dalyvavo valdyme. VII ir VIII amžiuje Merkija daugiausia kovojo su Nortumbrija. Iki IX a. Veseksas tapo dominuojančia regiono valdžia. Vesekso karalius Egbertas (802-839 m.) buvo valdovas ir pirmą kartą perdavė šias pareigas savo įpėdiniams. Nuo to laiko iki pat karalystės išnykimo Merkija buvo Vesekso vasalinė karalystė. Paskutiniame IX a. ketvirtyje Merkija prarado didžiąją dalį savo teritorijos Vidurio žemėse dėl danų kolonistų.

Krikščionybė į Merciją buvo įvesta 650 m. Pirmieji vienuoliai buvo airiai, o po jų - šiauriečiai. Iki 653 m. buvo įsteigta viena vyskupija, o po to atsirado daugybė airių parengtų vyskupų. 674 m. įsteigta antroji vyskupija rytinėje Mercijos dalyje.

Žymūs karaliai

Penda (apie 626-655 m.) buvo pagoniškas Merkijos karalius. Jis sugebėjo suburti kelių mažesnių karalysčių konfederaciją ir iš jų sukūrė Merciją. Tačiau 630 m. jis nesugebėjo konkuruoti su aplink jį buvusiomis didesnėmis anglosaksų karalystėmis. Nortumberlandas grasino plėstis į Merkijos teritoriją. Pendai pasirodė patogu sudaryti sąjungą su Gvinedu, dominuojančia britų karalyste vakaruose. Tai buvo neįprastas krikščionių ir pagonių bendradarbiavimas, tačiau jis pasiteisino. Kartu jie nugalėjo Nortumbrijos karalių Edviną, kuris žuvo Hatfildo Chase mūšyje.

Athelredas I (675-716 m.) buvo trečiasis Pendos sūnus, tapęs Merkijos karaliumi. Jis nusiaubė Kentą, kad neleistų jiems atsiskirti nuo jo valdymo. 679 m. jis kariavo su Nortumbrija. Pasak Beda, Kenterberio arkivyskupas Teodoras tarpininkavo tarp dviejų karalių, kad būtų atkurta taika. Jis vedė Bernicijos karaliaus dukterį Ostrytę. Jis buvo krikščionių karalius, įkūręs keletą bažnyčių ir vienuolynų. 704 m. jis atsistatydino iš karaliaus posto ir karūną perdavė savo sūnėnui Cenredui. Jis buvo Bardsey vienuolyno abatas ir, atrodo, mirė apie 716 m.

Offa (757-796 m.) buvo pirmasis iš anglosaksų karalių, kurį pagrįstai galima vadinti anglų karaliumi. Jis buvo Thingfrito, Pendos brolio, sūnus. Jis stengėsi užvaldyti Merciją, atėjęs į valdžią iškart po pilietinio karo. Tačiau jis pasirodė esąs negailestingas, drąsus ir išradingas, kai ėmė kontroliuoti Kentą, Saseksą ir Eseksą. Offa palaikė diplomatinius santykius su Karoliu Didžiuoju. Jis buvo vienas iš nedaugelio anglosaksų monarchų, palaikiusių ryšius su žemyno valdovais. Buvo keičiamasi laiškais ir dovanomis. Tačiau kai Ofa siekė ištekinti savo sūnų už vienos iš Karolio Didžiojo dukterų, santykiai greitai nutrūko. Frankų uostai buvo uždaryti britų laivams. Offa, labai įsitraukęs į bažnyčios reikalus, 786-7 m. asmeniškai pirmininkavo bažnytiniams susirinkimams. 787 m. jis įtikino popiežių įsteigti Lichfildo arkivyskupo pareigybę Mercijoje. Jis norėjo turėti savo arkivyskupą, kuris būtų arčiau nei Kenterberio arkivyskupas. Jis pertvarkė savo karalystės gynybą. Vienas iš šių gynybinių įtvirtinimų, Offa's Dyke, buvo didžiulis žemės pylimas tarp Mercijos ir vakaruose esančių Velso karalysčių. Offa mirė 796 m. Jo sūnus Ecgfrithas karaliumi išbuvo tik 141 dieną. Mersija niekada nebebuvo tokia galinga kaip Ofos valdymo metu.

Vikingų invazijos

844 m. vikingų puldinėtojai nužudė naują merkijos karalių Raedwulfą. 855 m. užfiksuota, kad vikingų būriai buvo Mercijoje netoli Vrekino. Tačiau 865 m. skandinavų užpuolikų veikla smarkiai pasikeitė. Tai buvo daug didesnės karinės pajėgos nei iki tol. Didžiosios pagonių armijos atvykimas į Rytų Angliją. Kurį laiką danai (vikingai) labiau domėjosi Šiaurėsumbrija. Jie užėmė Jorką ir persikėlė į pietus, į Mersiją, o paskui žiemai apsistojo Notingeme. 868 m. pavasarį jungtinė Merkijos ir Vakarų Saksonijos kariuomenė atvyko prieš vikingus, tačiau mūšis neįvyko. Merkijos karalius Burghredas sudarė taikos sutartį su užpuolikais, kurie tada persikėlė į šiaurę, į Jorką. 873 m. vikingai išstūmė Burghredą iš Merkijos ir išrinko savo karalių Ceowulfą. 874 m. pagonių kariuomenė suskilo, o vienas iš vadų Halfdanas patraukė į šiaurę. 878 m. Mercijos vikingus užpuolė ir nugalėjo Vesekso karalius Alfredas. Jie priėmė krikščionybę ir apsigyveno Rytų Anglijos žemėse.

Karalystės nuosmukis

Devintajame amžiuje Mercija kaip karalystė sunyko. 873-74 m. Merciją užkariavo pagonių kariuomenė. 880 m. Veseksas sudarė vedybų sąjungą su Merkija. Alfredo duktė Etelflaida ištekėjo už Etelstano (II) iš Mersijos. Etelstanui mirus 912 m., Edvardas Vyresnysis Etelflaidą (savo seserį) paskyrė "Merkijos valdove". Etelflaidai mirus 918 m., Merkijos kilmingieji manė, kad dabar yra laisvi nuo Vesekso valdžios. Edvardas įsikišo ir paskyrė Etelflajdos dukterį Aelfviną valdyti Merciją kaip savo atstovę. Tačiau 919 m. Edvardas grąžino ją į Veseksą. Po to Merkija buvo laikoma tik dar viena jo valdoma grafyste. Vėliau pasikeitė keli ealdormanai (panašūs į grafus Europoje). Valdant Kanutei 1017 m. Merkija tapo vienu iš keturių Anglijos padalinių.