Merkija — anglosaksų karalystė: istorija ir valdovų sąrašas

Merkija (Mersija): anglosaksų karalystės istorija, garsių valdovų biografijos ir pilnas valdovų sąrašas nuo Iclingų iki Ofos epochos.

Mersijos karalystė buvo svarbi monarchija Anglijos Vidurio žemyne nuo VI a. iki X a. Nuo VII a. vidurio iki tol, kol nustojo egzistuoti kaip karalystė, Mersija buvo galingiausia anglosaksų karalystė. Kai kurie jos valdovai pirmieji pretendavo į tokius titulus kaip Anglijos karalius ir Britanijos karalius. Mersija buvo viena iš septynių Heptarchijos karalysčių. Tai vėlesnis pavadinimas, kuriuo ankstyvaisiais viduramžiais vadintos septynios anglosaksų karalystės Anglijoje. Be Mersijos, jai priklausė Nortumbrija, Veseksas, Rytų Anglija, Eseksas, Kentas ir Saseksas.

Pirmoji Merkijos karalių dinastija vadinama Iclingais. Pavadinimas kilęs iš Ičelo, valdžiusio mercijiečius apie 450 m. Šios dinastijos nariai teigė esantys savo tėvynės Vakarų Europoje karališkosios šeimos palikuonys. Merkija tapo dominuojančia jėga valdant Pendai maždaug nuo apie 632 m. iki jo mirties 655 m. Jo sūnus Bretvalda buvo pirmasis merkijų valdovas pietų Anglijoje. Offa (757-796 m.) buvo pirmasis iš anglosaksų karalių, kurį pagrįstai galima vadinti anglų karaliumi. Merkija jau niekada nebebuvo tokia galinga kaip Ofos valdymo laikotarpiu. Apie jų įpėdinius Anglijoje žr. anglų monarchų sąrašą.

Istorija ir reikšmė

Merkija (angl. Mercia), išsidėsčiusi Vidurio Anglijoje, ilgą laiką valdė didelę žemės dalį tarp Šiaurės ir Pietų karalysčių. Per VII–VIII a. ji tapo hegemonine jėga — laikotarpiu, kurį istorikai vadina „Mercian Supremacy“ (Merkijos viršenybė). Ši viršenybė reiškė ne tik karinius laimėjimus prieš gretimas karalystes, bet ir politinę įtaką, tributo rinkimą bei sutartis su kitomis anglosaksų valdovybėmis.

Merkija ypač suklestėjo po Penda ir vėlesnių valdovų laikais: Penda išlaikė stiprią pagonišką karinę jėgą, o vėliau — Wulfhere ir kiti — plėtė įtaką ir skatino krikščionybės plitimą. VIII a. pabaigoje ir IX a. pradžioje merkiaišką galią konsolidavo tokie valdovai kaip Offa, kurio valdymo laikotarpis pasižymėjo centralizacija, administracijos stiprinimu ir aktyvia tarptautine diplomatija su Kontinentu.

Politika, administracija ir religinė raida

Merkijos valdovai stengėsi sukurti administracinę struktūrą, kuri leistų kontroliuoti didelę ir įvairią teritoriją. Valdovai skyrė aukštuosius pareigūnus (ealdormen), kurie valdė provincijas ir organizavo karines akcijas. Offa bandė dar labiau įtvirtinti savo autoritetą — jis siekė įkurti atskirą arkivyskupystę Lichfilde, taip sumažindamas Canterbury įtaką, ir plėtė monetarinę sistemą.

Religijos atžvilgiu Merkija perėjo iš pagonybės prie krikščionybės: krikštijimo procesas vyko etapais, dažnai lydimas politinių aljansų. Kai kurie merkiaiški valdovai patronavo vienuolynams ir vyskupystėms, kurios tapo kultūriniais centrais ir raštijos židiniais.

Gynyba ir karai

Merkija dalyvavo nuolatinėse kovose su kaimynais — Nortumbrija, Veseksu ir velšais. Vienas labiausiai žinomų infrastruktūros projektų susijusių su Merkija yra Offos pylimas (Offa's Dyke) — didelis žemės pylimas, kuris dalinai ženklino sieną tarp Merkijos ir velšiškų kunigaikštysčių. Offos valdymo metu Merkija taip pat stiprino savo karinę galią ir dalyvavo plataus masto diplomatinėse derybose su frankų kontinentu.

Merkijos pabaiga ir įsiliejimas į Anglijos karalystę

IX a. pabaigoje ir X a. pradžioje merkijų valdžia stipriai susilpnėjo dėl vikingų antpuolių ir finansinių bei karinių nuostolių. Taip pat stiprėjo Vesekso valdovų įtaka. IX–X a. sandūroje Merkija palaipsniui prarado savarankiškumą: vietos valdovai dažnai tapdavo Vasalo statuso arba buvo pakeičiami Vesekso kilmės valdytojais. Svarbus etapas buvo Æthelflæd — „Ladies of the Mercians“ (Mercijos ponia), Alfredo Didžiojo duktė, kuri vadovavo Merkijai (911–918) ir stiprino gynybą prieš vikingus; po jos mirties politinė kontrolė persimetė į rytinę ir pietinę anglosaksų karalystę. Galutinis įsiliejimas į vieningą Anglijos karalystę įvyko X–XI a. sandūroje.

Garsiausi valdovai (trumpas sąrašas)

• Icel — ankstyvas Iclingų protėvis, kurio vardas duoda dinastijos pavadinimą (apie V a.).
• Penda (apie 626–655) — reikšmingas karinis vadovas, vienas iš paskutinių didžiųjų pagoniškų anglosaksų karalių; padėjo Merkijai įsitvirtinti kaip regioninei jėgai.
• Peada (655–656) — Pendos sūnus, trumpai valdęs pietinę Merkijos dalį ir priėmęs krikštą.
• Wulfhere (658–675) — plėtė Merkijos įtaką pietų Anglijoje, skatino krikščionybę.
• Æthelred (apie 675–704) — tęsė ekspansiją ir konsolidavo valdžią.
• Æthelbald (716–757) — atstatė merkijų hegemoniją po pertraukos ir dominuodavo Didžiojoje Britanijoje.
• Offa (757–796) — vienas žymiausių valdovų; stipri centralizacija, Offos pylimas, diplomatija su frankų imperija ir bažnytinės reorganizacijos bandymai.
• Coenwulf (796–821) — tęsė Ofos politiką ir susidūrė su išoriniais bei vidiniais iššūkiais.
• Æthelflæd (911–918) — „Mercijos ponia“, Alfredo Didžiojo duktė; reikšminga priešvikinginė lyderė ir regiono konsolidatorė.

Paveldas

Merkija paliko ryškų pėdsaką Anglijos politinėje ir kultūrinėje istorijoje: jos monetos, teisės elementai, bažnytinė infrastruktūra ir archeologiniai radiniai atspindi ilgą ir sudėtingą vystymąsi. Vardai, vietovardžiai ir kai kurios administracinės ribos, susiformavusios merkijų laikais, išliko regiono struktūroje dar ilgą laiką po karalystės žlugimo.

Merkijos istorija — tai pasakojimas apie regioninę hegemoniją, kultūrinius pokyčius ir ilgą integracijos į platesnę anglosaksų valstybę procesą. Nors po Offos laikų Merkija niekada vėl nepasiekė tokio masto galios, jos poveikis formuojant ankstyvosios Anglijos politinę žemėlapį yra reikšmingas ir gerai dokumentuotas istoriniuose šaltiniuose.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Mercijos karalystė?

K: Kas buvo kai kurie jos valdovai?

K: Iš kur jie atsirado?

K: Kada Merkija tapo dominuojančia jėga?

K: Kas buvo Bretvalda?

K: Kada valdė Offa?

K: Kas nutiko po Offos valdymo?

Paieška pagal raidę