Aethelbaldas iš Mercijos (Aethelbald of Mercia)

Mersijos karalius

Aethelbaldas, Alveo sūnus ir Pendos brolio Eovos anūkas. Kaip ateivį ir galimą konkurentą dėl sosto, jį iš Merkijos išvykti privertė pusbrolis Ceolredas. Etelbaldas rado prieglobstį pas savo giminaitį (šventąjį) Guthlacą iš Crowlando. Šventasis Guthlacas mirė 714 m., bet išpranašavo, kad Etelbaldas taps Merkijos karaliumi. Po dvejų metų, mirus Ceolredui, Etelbaldas tapo karaliumi. Vienas pirmųjų jo darbų buvo pradėti statyti Kroulando abatiją, kurią jis pažadėjo pastatyti Guthlacui, jei jo pranašystė išsipildys. Valdymo pradžioje Etelbaldui teko susidurti su dviem stipriais karaliais savo pasienyje. Ine iš Vesekso ir Vihtredas iš Kento turėjo įtakos pietų Anglijoje. Etelbaldas turėjo įtakos kitiems pietų karaliams. Vihtredas mirė 725 m., o Ine atsisakė sosto 726 m. Jis rėmė Vesekso Athelheardą, kad šis 726 m. taptų karaliumi.

Bretvalda

Aethelbaldas pradėjo užkariauti dalį Vesekso. 730 m. jis gavo Berkšyrą. Po trejų metų jis iš Vesekso atėmė Somertoną. Etelbaldas galėjo Kenterberio arkivyskupui padovanoti Kukhamo vienuolyną Berkšyre (Vesekse). 731 m., kai Beda baigė rašyti "Bažnyčios istoriją", Etelbaldas buvo visų Anglijos karalysčių į pietus nuo Humberio upės valdovas. 740 m. Etelbaldas sudegino Jorką ir sunaikino didžiąją dalį Nortumbrijos. Tais pačiais metais mirė Vesekso Athelheardas, o jį soste pakeitė Cuthredas. Cuthredas leido suprasti, kad jis nėra toks silpnas valdovas kaip Athelheardas, ir kovojo prieš tai, kad Aethelbaldas būtų jo valdovas. Per pirmuosius trejus Cuthredo valdymo metus jis kariavo su Merkija, bet pasiekė nedaug laimėjimų. 743 m. Cuthredas prisijungė prie Aethelbaldo kovoje su velsiečiais. 748 m. Cuthredo sūnus Cynricas bandė nuversti tėvą ir žuvo per sukilimą. Pasak anglosaksų kronikos, sukilimą skatino Etelbaldas. 752 m. Cuthredas bandė išsivaduoti iš karaliaus Aethelbaldo. Dėl to įvyko mūšis prie Burfordo, kur Cuthredas kovėsi su Aethelbaldu. Mūšis baigėsi tuo, kad Etelbaldas pabėgo iš mūšio lauko. Nuo to laiko Cuthredas visą likusį savo valdymo laiką išlaikė nepriklausomybę nuo Merkijos.

Etelbaldas ir Bažnyčia

Jis darė įtaką trijų Kenterberio (Kento) arkivyskupų pasirinkimui. Tai buvo Tatvinas 731 m., Nothelmas 734 m. ir Kutbertas 740 m. Merkija tuo metu buvo labai turtinga karalystė, o pats Etelbaldas buvo labai turtingas. Jis, matyt, naudojo bažnyčios lėšas savo reikmėms. Jis privertė vienuolius dirbti prie savo statybų projektų. Aethelbaldas ne tik privertė vienuolius, bet ir skatino tokį pat nedorą elgesį tarp vienuolių. Šventasis Bonifacas laiške, datuotame apie 746-747 m., skundėsi karaliui Etelbaldui dėl jo piktų kėslų. Jis atkreipė dėmesį, kad Etelbaldas nevedė teisėtos žmonos ir nesilaikė skaistybės. Jis sakė, kad karalius sugadino savo gerą vardą žmonių akyse. Galiausiai teigė, kad nusikaltimai, kuriuos Etelbaldas įvykdė vienuolynuose su vienuolėmis ir mergelėmis, padvigubino jo nusižengimą. Jis įspėjo karalių pakeisti savo būdą, kol jo nepasiekė baisi mirtis. Tai neturėjo jokios įtakos Etelbaldui. Jis ėmė nekantrauti bažnytininkų ir kišosi į jų privilegijas. Tik vėlesniais metais jis ėmė ne taip griežtai elgtis su Bažnyčia.

757 m. Etelbaldą naktį nužudė vienas iš jo paties asmens sargybinių. Sostą laikinai uzurpavo Beornredas, kol tais pačiais metais, kai mirė Etelbaldas, į valdžią atėjo Ofa. Aethelbaldas valdė visas pietų Anglijos karalystes ilgiau nei bet kuris kitas bretvaldas. Iš dalies jis tai padarė jėga; Etelbaldas buvo puikus karo vadas. Iš dalies jis tai pasiekė dėl savo didelių turtų, kuriuos jam mokėjo kiti karaliai. Jis galėjo sau leisti turėti didelę darbo jėgą ir didelę kariuomenę. Jis taip pat bandė pasinaudoti dideliais Bažnyčios turtais savo naudai. Tačiau jis taip pat skyrė Bažnyčiai dotacijas vienuolynams statyti. Jis dalyvavo didžiuosiuose bažnytiniuose susirinkimuose, kurie be jo paramos nebūtų įvykę. Jis buvo galingas karalius, bet ne visai idealus krikščionis.