Aethelbaldas (†757) — Merkijos karalius: valdžia, religija ir skandalai
Aethelbaldas (dar rašomas Æthelbald) († 757 m.) - Merkijos didikas, tapęs Merkijos karaliumi. Jis sugrąžino Merciją į galingą padėtį, kokios nebuvo nuo Pendos ir Vulfhero laikų. Dėl jo valdžios ir naudojamo titulo "gens Anglorum karalius" jo tauta pradėjo vadintis anglais, o ne saksais, jutais ar anglais. Tačiau Etelbaldas nebuvo Bažnyčios šalininkas. Jis teigė esąs krikščionis, tačiau gyveno skandalingą ir nedorą gyvenimą.
Valdymas ir įtaka
Æthelbaldas valdė maždaug 716–757 m. laikotarpiu ir per šį laiką atstatė Merkijos įtaką pietų ir centriniuose Anglijos regionuose. Jo valdymo metu Merkija dažnai buvo dominuojanti jėga, priversdama kitus anglosaksiškus karalius pripažinti jos viršenybę arba mokėti duoklę. Æthelbaldas sėkmingai konsolidavo savo valdžią vidaus politikoje, stiprindamas centrinę valdžią bei karo pajėgas, kas leido jam tolimesnę įtaką kvartaluose aplink Merciją.
Santykiai su kitomis karalystėmis
Per jo valdymą Merkija vykdė tiek diplomatinius ryšius, tiek kartais karinį spaudimą prieš kaimynus — ypač prieš pietines karalystes, tokias kaip Vesseksas ir Kentas. Nors kartais kildavo karinių susidūrimų, Æthelbaldas dažnai siekė įtvirtinti savo viršenybę per sutartis, santuokas ir duoklių sistemą. Jo politika paruošė gruntą vėlesniems merkijiečių valdovams, tokiems kaip Offa, kurie tęstų ekspansiją ir centralizaciją.
Santykiai su Bažnyčia ir skandalai
Æthelbaldo santykiai su Bažnyčia buvo sudėtingi. Nors oficialiai jis laikėsi krikščionybės, žinomi religiniai veikėjai, ypač šventasis Bonifacas, rašė jam laiškus, kuriuose jį griežtai tardė dėl moralinių ir religinių pažeidimų. Bonifacas kaltino karalių už bažnytinių žemių užgrobimus, netinkamus ryšius su vienuolėmis ir viešą moralinį nuosmukį. Tokie priekaištai rodo, kad Æthelbaldas stengėsi pasinaudoti bažnytinėmis privilegijomis ir turtu savo politiniams tikslams, kas sukėlė įtampą tarp dvasininkijos ir valdovo.
Mirtis ir paveldėjimas
Æthelbaldas buvo nužudytas 757 m. įvykus sąmokslui arba maištui, po kurio trumpo laikotarpio valdžią perėmė kitas valdovas. Jo mirtis atvėrė kelią naujai Merkijos lyderystei — netrukus valdžia susiklostė prie Offos, kuris dar labiau sustiprino ir išplėtė merkijiečių valdžią. Istoriškai Æthelbaldas vertinamas kaip stiprus, tačiau ginčytinas valdovas: jis padėjo atstatyti Merkijos įtaką ir centralizuoti valdžią, tačiau tuo pačiu metu jo santykiai su Bažnyčia ir privačios moralės klausimai sulaukė aštrios kritikos.
Poveikis vėlesnei istorijai
Æthelbaldo laikotarpis yra svarbus ankstyvosios Anglijos istorijai, nes jis buvo vienas iš tų valdovų, kurie padėjo formuoti idėją apie platesnį „anglų“ identitetą, o ne vien tik atskirų gentinių grupių tapatybę. Jo veikla parodė, kad regioniniai valdovai gali turėti reikšmingą įtaką platesnei politinei arenai — tiek kariniu, tiek administraciniu bei kultūriniu požiūriu. Nepaisant skandalų, jo valdymas pratęsė merkijiečių dominavimo tradiciją, kurią vėliau išplėtė ir įtvirtino Offos laikų institucijos.
Aethelbaldo chartija Cyneberht, 736.
Mersijos karalius
Aethelbaldas, Alveo sūnus ir Pendos brolio Eovos anūkas. Kaip ateivį ir galimą konkurentą dėl sosto, jį iš Merkijos išvykti privertė pusbrolis Ceolredas. Etelbaldas rado prieglobstį pas savo giminaitį (šventąjį) Guthlacą iš Crowlando. Šventasis Guthlacas mirė 714 m., bet išpranašavo, kad Etelbaldas taps Merkijos karaliumi. Po dvejų metų, mirus Ceolredui, Etelbaldas tapo karaliumi. Vienas pirmųjų jo darbų buvo pradėti statyti Kroulando abatiją, kurią jis pažadėjo pastatyti Guthlacui, jei jo pranašystė išsipildys. Valdymo pradžioje Etelbaldui teko susidurti su dviem stipriais karaliais savo pasienyje. Ine iš Vesekso ir Vihtredas iš Kento turėjo įtakos pietų Anglijoje. Etelbaldas turėjo įtakos kitiems pietų karaliams. Vihtredas mirė 725 m., o Ine atsisakė sosto 726 m. Jis rėmė Vesekso Athelheardą, kad šis 726 m. taptų karaliumi.
Bretvalda
Aethelbaldas pradėjo užkariauti dalį Vesekso. 730 m. jis gavo Berkšyrą. Po trejų metų jis iš Vesekso atėmė Somertoną. Etelbaldas galėjo Kenterberio arkivyskupui padovanoti Kukhamo vienuolyną Berkšyre (Vesekse). 731 m., kai Beda baigė rašyti "Bažnyčios istoriją", Etelbaldas buvo visų Anglijos karalysčių į pietus nuo Humberio upės valdovas. 740 m. Etelbaldas sudegino Jorką ir sunaikino didžiąją dalį Nortumbrijos. Tais pačiais metais mirė Vesekso Athelheardas, o jį soste pakeitė Cuthredas. Cuthredas leido suprasti, kad jis nėra toks silpnas valdovas kaip Athelheardas, ir kovojo prieš tai, kad Aethelbaldas būtų jo valdovas. Per pirmuosius trejus Cuthredo valdymo metus jis kariavo su Merkija, bet pasiekė nedaug laimėjimų. 743 m. Cuthredas prisijungė prie Aethelbaldo kovoje su velsiečiais. 748 m. Cuthredo sūnus Cynricas bandė nuversti tėvą ir žuvo per sukilimą. Pasak anglosaksų kronikos, sukilimą skatino Etelbaldas. 752 m. Cuthredas bandė išsivaduoti iš karaliaus Aethelbaldo. Dėl to įvyko mūšis prie Burfordo, kur Cuthredas kovėsi su Aethelbaldu. Mūšis baigėsi tuo, kad Etelbaldas pabėgo iš mūšio lauko. Nuo to laiko Cuthredas visą likusį savo valdymo laiką išlaikė nepriklausomybę nuo Merkijos.
Etelbaldas ir Bažnyčia
Jis darė įtaką trijų Kenterberio (Kento) arkivyskupų pasirinkimui. Tai buvo Tatvinas 731 m., Nothelmas 734 m. ir Kutbertas 740 m. Merkija tuo metu buvo labai turtinga karalystė, o pats Etelbaldas buvo labai turtingas. Jis, matyt, naudojo bažnyčios lėšas savo reikmėms. Jis privertė vienuolius dirbti prie savo statybų projektų. Aethelbaldas ne tik privertė vienuolius, bet ir skatino tokį pat nedorą elgesį tarp vienuolių. Šventasis Bonifacas laiške, datuotame apie 746-747 m., skundėsi karaliui Etelbaldui dėl jo piktų kėslų. Jis atkreipė dėmesį, kad Etelbaldas nevedė teisėtos žmonos ir nesilaikė skaistybės. Jis sakė, kad karalius sugadino savo gerą vardą žmonių akyse. Galiausiai teigė, kad nusikaltimai, kuriuos Etelbaldas įvykdė vienuolynuose su vienuolėmis ir mergelėmis, padvigubino jo nusižengimą. Jis įspėjo karalių pakeisti savo būdą, kol jo nepasiekė baisi mirtis. Tai neturėjo jokios įtakos Etelbaldui. Jis ėmė nekantrauti bažnytininkų ir kišosi į jų privilegijas. Tik vėlesniais metais jis ėmė ne taip griežtai elgtis su Bažnyčia.
757 m. Etelbaldą naktį nužudė vienas iš jo paties asmens sargybinių. Sostą laikinai uzurpavo Beornredas, kol tais pačiais metais, kai mirė Etelbaldas, į valdžią atėjo Ofa. Aethelbaldas valdė visas pietų Anglijos karalystes ilgiau nei bet kuris kitas bretvaldas. Iš dalies jis tai padarė jėga; Etelbaldas buvo puikus karo vadas. Iš dalies jis tai pasiekė dėl savo didelių turtų, kuriuos jam mokėjo kiti karaliai. Jis galėjo sau leisti turėti didelę darbo jėgą ir didelę kariuomenę. Jis taip pat bandė pasinaudoti dideliais Bažnyčios turtais savo naudai. Tačiau jis taip pat skyrė Bažnyčiai dotacijas vienuolynams statyti. Jis dalyvavo didžiuosiuose bažnytiniuose susirinkimuose, kurie be jo paramos nebūtų įvykę. Jis buvo galingas karalius, bet ne visai idealus krikščionis.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas buvo Etelbaldas?
Atsakymas: Aethelbaldas buvo didikas, tapęs Mercijos karaliumi.
K: Ką Etelbaldas padarė Mercijai?
A: Aethelbaldas sugrąžino Merciją į galingą padėtį, kokios nebuvo nuo Pendos ir Vulfhere'o laikų.
K: Kokį titulą naudojo Etelbaldas, kad jo žmonės pradėjo save vadinti anglais, o ne saksais, jutais ar anglais?
A: Etelbaldas naudojo titulą "gens Anglorum karalius", ir jo žmonės pradėjo vadintis anglais, o ne saksais, jutais ar anglais.
K: Ar Etelbaldas buvo Bažnyčios šalininkas?
A: Ne, Etelbaldas nebuvo Bažnyčios šalininkas.
K: Kuo Etelbaldas pretendavo būti?
A: Etelbaldas teigė esąs krikščionis.
K: Kaip Etelbaldas gyveno?
A: Etelbaldas gyveno skandalingai ir nedorai.
K: Kokią reikšmę turėjo Etelbaldo titulas ir tai, kad jo žmonės pradėjo vadintis anglais?
A: Etelbaldo titulas ir jo žmonių pradėjimas vadintis anglais reiškė vieningos Anglijos karalystės susikūrimą ir tapatybę.
