Beda (taip pat šventasis Beda arba Garbingasis Beda, g. apie 673 m. – m. 735 m.) buvo vienuolis ir ankstyvasis Bažnyčios istorikas Anglijoje. Jis priklausė seseriškoms Nortumbrijos vienuolijoms Monkwearmouth-Jarrow ir didžiąją gyvenimo dalį praleido Jarrow vienuolyne, kuriame buvo turtinga biblioteka. Abu vienuolynai tuo metu priklausė Anglijos Durhamo grafystėje (dabar Tyne and Wear). Beda rašė lotynų kalba ir išsiskyrė kaip mokslininkas, kronikininkas bei teologas; dėl savo žymiausio veikalos Historia ecclesiastica gentis Anglorum ("Anglų tautos bažnytinė istorija") jis yra dažnai vadinamas "Anglijos istorijos tėvu".

Gimė ir užaugo Nortumbrijoje; į vienuolyną įstojo labai jaunas – tradiciškai minima, kad jis tapo vienuoliu nuo septynių metų amžiaus. Jo mokytojais ir globėjais buvo tokie vienuolyno įkūrėjai ir vadovai kaip Benediktas Biscopas ir Ceolfrithas. Monkwearmouth–Jarrow vienuolynuose saugotas platus rankraščių rinkinys (daugiausia parsivežtas iš Romos ir kitur) leido Bedai įgyti platesnį išsilavinimą, pažinti teologiją, istoriją, astronomiją ir chronologiją.

Veikla ir pagrindiniai kūriniai

Beda parašė gausybę darbų – skaičiuojama daugiau nei 60 veikalų: kronikas, biblines interpretacijas, homilijas, šventųjų gyvenimus, teologinius traktatus ir veikalus apie laikų skaičiavimą. Jo svarbiausi darbai:

  • Historia ecclesiastica gentis Anglorum – bažnytinė ir iš dalies politinė Anglijos istorija nuo Romos laikų iki 731 m., užbaigta apie 731 m. Šis veikalas yra pagrindinis šaltinis apie anglų krikštijimą, bažnytinių institucijų kūrimąsi ir ankstyvųjų karalysčių istoriją.
  • De temporum ratione (Apie laiko skaičiavimą) – traktatas apie kalendorių, astronomiją ir liturginių švenčių nustatymą (pvz., Velykų skaičiavimas), kuriame Beda naudojo tiek klasikinius, tiek krikščioniškus šaltinius ir pateikė praktinius skaičiavimo metodus.
  • Biblijų komentarai, homilijos ir šventųjų gyvenimai (pvz., šv. Cuthberto gyvenimas) – šie tekstai liudija Beda kaip pedagogą, kuris siekė paaiškinti Šventąjį Raštą ir skleisti krikščionišką mokymą tiek vienuolynams, tiek plačiau.

Metodai ir šaltiniai

Beda remėsi įvairiais šaltiniais: rašytiniais liudijimais (pvz., ankstesnių kronikininkų, popiežių laiškų), vienuolynų archyvais, išklausytomis liudijimo versijomis ir vietinėmis tradicijomis. Jis stengėsi suderinti chronologinius duomenis ir dažnai pateikė datavimą pagal savo supratimą apie pasaulio amžių ir Kristaus metriką. Nors jo darbai vertingi dėl gausybės perduotų faktų, Beda kai kada rodė regioninį šališkumą (ypač palankiai atsiliepė apie Nortumbriją) ir ne visada skyrė griežtą ribą tarp istorinio įvykio ir religinio pasakojimo ar stebuklo aprašymo.

Paveldas ir reikšmė

Beda turėjo didelę įtaką viduramžių ir vėlesnių amžių istorikams: jo kronika buvo vienas iš pagrindinių šaltinių apie ankstyvąją Angliją. Viduramžiais ir renesanso laikotarpiu Beda buvo vertinamas dėl savo aiškios lotynų kalbos ir tvarkingo metodo. Katalikų Bažnyčia pripažino jį kaip daktarą 1899 m.; tiek katalikų, tiek anglikonų tradicijoje jis gerbiamas kaip šventasis, o jo liturginė vardo minėjimo diena yra gegužės 25 d. Po mirties Beda palaidotas (vėliau jo relikvijos perkeltos į Durhamo katedrą), o jo darbai buvo platinami ir kopijuojami visoje Europoje.

Beda lieka svarbus tiek istorikams, tiek platesnei visuomenei: jo tekstai – pagrindinis šaltinis apie ankstyvąją anglosaksų visuomenę, krikščionybės plitimą Britų salose ir viduramžių mąstymo tradicijas. Jo pavyzdys taip pat rodo, kiek daug žinių ir intelektualinio gyvenimo galėjo sukaupti vienuolynai ankstyvaisiais viduramžiais.