Monkwearmouth–Jarrow vienuolynų kompleksas: Beda, architektūra, biblioteka
Monkwearmouth-Jarrow buvo dviejų Anglijos vienuolynų, kurie veikė kaip viena bendruomenė, junginys šiaurės Rytų Angletijoje. Abu vienuolynus įkūrė Benediktas Biskupas (Benedict Biscop) VII a. — Monkwearmouth įsteigtas apie 674 m., o Jarrow apie 682 m. Benedictas į vienuolynus parsiveždavo meistrus ir relikvijas iš Romos bei Frankų žemių, todėl šios vietos tapo svarbiu kultūriniu ir religiniu centru.
Istorija
Monkwearmouth (šv. Petro bažnyčia) ir Jarrow (šv. Pauliaus bažnyčia) buvo suformuoti kaip kelių pastatų kompleksai, kuriuose gyveno vienuoliai, dirbo kopijavimo dirbtuvės, mokėsi mokiniai ir laikomos knygos. Vietos augo kartu: administracija, dvasinis gyvenimas ir švietimas dažnai dalijosi tarp abiejų vienuolynų, todėl jas įprasta laikyti vienu kompleksiu.
Architektūra ir meno paveldas
Monkwearmouth ankstyvoje fazėje buvo puikus romėniškojo remonto ir kontinuacijos pavyzdys Anglosaksų architektūroje: akmens mūrai, lankai ir statybos technikos, atneštos iš kontinento ir Romos tradicijų. Benedictas Biskupas specialiai kvietė meistrus iš užsienio ir įvedė akmens statybą bei dekoratyvias technikas, kurios tuomet buvo naujovė šiaurės Anglijoje.
Vienas iš reikšmingų elementų — vitražas: Monkwearmouth buvo vienas pirmųjų Anglijoje vietų, kur naudotas spalvotas stiklas langų papuošimui. Išlikę architektūros fragmentai ir archeologiniai radiniai atskleidžia aukštą gamybos ir meno lygį.
Biblioteka, raštija ir Beda
Jarrow tapo svarbiu anglosaksų mokymosi centru: čia veikė viena didžiausių ir reikšmingiausių bibliotekų anglosaksų laikais. Biblioteka talpino rankraščius, liturgines knygas, Biblijos, mokslinius ir istorinius veikalus — tai leido vienuolynui tapti regiono intelektualiniu centru.
Čia gyveno, mokėsi ir kūrė žymusis anglosaksų mokslininkas Beda (Beda Venerabilis). Beda parašė svariausią savo veikalą „Ecclesiastical History of the English People“ (Anglų tautos bažnytinė istorija), taip pat rašė komentarus, kronikas ir teologines studijas; jis skatino chronologijos, skaičiavimo liturginių datų (computus) ir istorinio rašymo plėtrą. Beda ir jo kolegos čia taip pat kopijavo ir perduodavo žinias kitiems vienuolynams.
Archeologija, dokumentai ir paveldas
Archeologiniai tyrimai atskleidė vienuolyno planus, ankstyvosios statybos liekanas, kapavietes ir įvairius dirbinius. Iš šių vietų kilę rankraščiai ir lobiai dabar saugomi įvairiose kolekcijose, tarp jų ir didžiosiose Britanijos bibliotekose. Monkwearmouth–Jarrow dokumentai suteikia svarbią informaciją apie ankstyvąją viduramžių tikybą, mokslą ir visuomenę.
Šiuolaikinė reikšmė ir apsilankymas
Abiejų vienuolynų bažnyčios (šv. Petro Monkwearmouth ir šv. Pauliaus Jarrow) iš dalies išliko ir yra naudojamos iki šiol; jos restauruotos ir pritaikytos muziejiniams bei lankytojų poreikiams. Jarrow regione veikia muziejai ir edukacinės programos, skirtos pristatyti Beda gyvenimą, anglosaksų kasdienybę ir vienuolyno istoriją.
2011 m. šis anglosaksų vienuolynų kompleksas buvo pateiktas Jungtinės Karalystės kandidatu kaip potencialus Pasaulio paveldo objektas, pabrėžiant jo istorinę ir kultūrinę reikšmę.
- Pagrindiniai faktai: įkurtas VII a.; įkūrėjas – Benediktas Biskupas.
- Architektūra: ankstyvoji akmeninė statyba, romėniškos įtakos, vieni pirmųjų vitražų Anglijoje.
- Žymūs asmenys: Beda, svarbiausias anglosaksų mokslininkas ir istorikas.
- Paveldas: didelė biblioteka, rankraščiai, archeologiniai radiniai ir išlikusios bažnyčios.
Monkwearmouth–Jarrow kompleksas yra reikšmingas tiek kaip ankstyvosios viduramžių krikščioniškos kultūros ir mokslinio gyvenimo židinys, tiek kaip išlikęs architektūrinis ir archeologinis paminklas, atskleidžiantis ryšius su Romos ir kontinento tradicijomis.
Pradinio Jarrow vienuolyno griuvėsiai priešais dabartinę Švento Pauliaus bažnyčią.
Istorija
674 m. Šiaurėsumbrijos didikas Benediktas Biskopas (Benedict Biscop) pastatė vienuolyną, vadinamą Monkwearmouth. Nortumbrijos karalius Egfritas padovanojo jam penkiasdešimt sklypų prie Wear upės žiočių. Šis vienuolynas turėjo būti dedikuotas šventajam Petrui ir pradėtas vadinti Šv. Benediktas norėjo, kad jo vienuolynas būtų ir mokslo, ir religijos centras. Vienuolyno statybai Benediktas pasitelkė į Angliją atsivežtus frankų akmentašius. Monkwearmoutas buvo pirmasis (o Jarrow - antrasis) bažnyčios statinys Anglijoje, pastatytas iš akmens. Benediktas iš Frankų atsivežė stiklo meistrus, kurie bažnyčios ir koplyčių langus išpuošė puikiais vitražais. Jie ten, Monkwearwolfe, įkūrė dirbtuves. Per metus vienuolynas buvo baigtas statyti. 678 m. popiežiaus Agato laišku vienuolynas buvo atleistas nuo išorinės kontrolės. Benediktas gavo visus baldus, šventuosius indus, papuošalus ir drabužius. Kai kuriuos rado vietoje, kitus pirko Prancūzijoje ir Romoje. 682 m. karalius Egfritas Benediktui padovanojo dar keturiasdešimt valakų žemės antrajam vienuolynui. Jis turėjo stovėti prie Trento upės žiočių ties Jarrow. Jarrow abatijos pašventinimo ceremonija įvyko 685 m. balandžio 23 d. Pavadintas šventojo Pauliaus vardu, kai seserų vienuolynas buvo baigtas statyti, Benediktas abatu paskyrė Ceolfritą. Beda, kuriam tuo metu buvo apie dešimt metų, buvo vienas iš kartu su juo ėjusių vienuolių. Įšventinime dalyvavęs karalius Egfridas mažiau nei po mėnesio žuvo mūšyje su piktais. Dvi seseriškos abatijos, kurias skyrė tik septynios mylios, buvo laikomos viena.
Benedikto įkurta biblioteka suteikė galimybę Bedai parašyti savo veikalus, įskaitant garsiąją "Bažnytinę anglų tautos istoriją".Informacija iš. Kitos tokios bibliotekos Anglijoje nebuvo. Iki savo mirties 689 m. Benediktas buvo atlikęs keturias keliones į Romą ir pietus ir kaskart parsiveždavo dideles knygų kolekcijas. Viso Bedos darbo apimties vis dar nebūtų buvę įmanoma pasiekti, jei ne ketvirtasis abatas Ceolfridas. Jis padvigubino Benedikto Biskopo paliktą biblioteką.
Monkwearmouth-Jarrow skriptoriumas buvo labai užimtas. Augo Biblijos, knygų, dokumentų ir ypač Beda veikalų kopijų paklausa. Prašymų sulaukta iš kitų Anglijos dalių ir žemyno. Skriptoriumo kūrinių būdavo randama Leningrade, Romoje ir kitose Europos dalyse. Didėjant užsakymų savo produkcijai, Monkwearmouth-Jarrow skriptoriumas pritaikė greitesnį rašto stilių, naudotą vėlesniuose darbuose.
794 m., praėjus vos metams po to, kai vikingai apiplėšė Lindisfarną, vikingai užpuolė Monkwearmouthą ir Jarrow. Liepsnos buvo tokios karštos, kad išsilydė stiklas. Abi vietovės kurį laiką buvo apleistos. Dėl savo padėties Nortumbrijos pakrantėje jos tapo lengvu vikingų antpuolių taikiniu. Vienuolynai dvyniai buvo atstatyti. Skirtingai nuo daugelio senų griuvėsių, kurie laikui bėgant išnyksta, Monkwearmuto ir Jarrow senąsias sienas vis dar galima pamatyti. Jos yra šalia šiuolaikinių pastatų, kurie pakeitė 674 ir 682 m. pastatytus originalius pastatus, arba jų dalis.
Garbingasis Beda
