Monkwearmouth-Jarrow abatija
Monkwearmouth-Jarrow buvo dviejų Anglijos vienuolynų, kurie veikė kaip viena bendruomenė, junginys. Abu vienuolynus įkūrė Benediktas Biskupas. Pirmiausia pastatytas Monkwearmouthas buvo puikus romėniškojo architektūros stiliaus pavyzdys. Jame buvo įrengtas vienas pirmųjų Anglijoje vitražo darbų. Jarrow tapo anglosaksų mokymosi centru šiaurės Anglijoje, jame buvo didžiausia biblioteka anglosaksų Anglijoje. Čia mokėsi, dėstė ir rašė didysis anglosaksų mokslininkas Beda. Seserų anglosaksų vienuolynai 2011 m. buvo Jungtinės Karalystės nominacija Pasaulio paveldo objekto statusui gauti.
Pradinio Jarrow vienuolyno griuvėsiai priešais dabartinę Švento Pauliaus bažnyčią.
Istorija
674 m. Šiaurėsumbrijos didikas Benediktas Biskopas (Benedict Biscop) pastatė vienuolyną, vadinamą Monkwearmouth. Nortumbrijos karalius Egfritas padovanojo jam penkiasdešimt sklypų prie Wear upės žiočių. Šis vienuolynas turėjo būti dedikuotas šventajam Petrui ir pradėtas vadinti Šv. Benediktas norėjo, kad jo vienuolynas būtų ir mokslo, ir religijos centras. Vienuolyno statybai Benediktas pasitelkė į Angliją atsivežtus frankų akmentašius. Monkwearmoutas buvo pirmasis (o Jarrow - antrasis) bažnyčios statinys Anglijoje, pastatytas iš akmens. Benediktas iš Frankų atsivežė stiklo meistrus, kurie bažnyčios ir koplyčių langus išpuošė puikiais vitražais. Jie ten, Monkwearwolfe, įkūrė dirbtuves. Per metus vienuolynas buvo baigtas statyti. 678 m. popiežiaus Agato laišku vienuolynas buvo atleistas nuo išorinės kontrolės. Benediktas gavo visus baldus, šventuosius indus, papuošalus ir drabužius. Kai kuriuos rado vietoje, kitus pirko Prancūzijoje ir Romoje. 682 m. karalius Egfritas Benediktui padovanojo dar keturiasdešimt valakų žemės antrajam vienuolynui. Jis turėjo stovėti prie Trento upės žiočių ties Jarrow. Jarrow abatijos pašventinimo ceremonija įvyko 685 m. balandžio 23 d. Pavadintas šventojo Pauliaus vardu, kai seserų vienuolynas buvo baigtas statyti, Benediktas abatu paskyrė Ceolfritą. Beda, kuriam tuo metu buvo apie dešimt metų, buvo vienas iš kartu su juo ėjusių vienuolių. Įšventinime dalyvavęs karalius Egfridas mažiau nei po mėnesio žuvo mūšyje su piktais. Dvi seseriškos abatijos, kurias skyrė tik septynios mylios, buvo laikomos viena.
Benedikto įkurta biblioteka suteikė galimybę Bedai parašyti savo veikalus, įskaitant garsiąją "Bažnytinę anglų tautos istoriją".Informacija iš. Kitos tokios bibliotekos Anglijoje nebuvo. Iki savo mirties 689 m. Benediktas buvo atlikęs keturias keliones į Romą ir pietus ir kaskart parsiveždavo dideles knygų kolekcijas. Viso Bedos darbo apimties vis dar nebūtų buvę įmanoma pasiekti, jei ne ketvirtasis abatas Ceolfridas. Jis padvigubino Benedikto Biskopo paliktą biblioteką.
Monkwearmouth-Jarrow skriptoriumas buvo labai užimtas. Augo Biblijos, knygų, dokumentų ir ypač Beda veikalų kopijų paklausa. Prašymų sulaukta iš kitų Anglijos dalių ir žemyno. Skriptoriumo kūrinių būdavo randama Leningrade, Romoje ir kitose Europos dalyse. Didėjant užsakymų savo produkcijai, Monkwearmouth-Jarrow skriptoriumas pritaikė greitesnį rašto stilių, naudotą vėlesniuose darbuose.
794 m., praėjus vos metams po to, kai vikingai apiplėšė Lindisfarną, vikingai užpuolė Monkwearmouthą ir Jarrow. Liepsnos buvo tokios karštos, kad išsilydė stiklas. Abi vietovės kurį laiką buvo apleistos. Dėl savo padėties Nortumbrijos pakrantėje jos tapo lengvu vikingų antpuolių taikiniu. Vienuolynai dvyniai buvo atstatyti. Skirtingai nuo daugelio senų griuvėsių, kurie laikui bėgant išnyksta, Monkwearmuto ir Jarrow senąsias sienas vis dar galima pamatyti. Jos yra šalia šiuolaikinių pastatų, kurie pakeitė 674 ir 682 m. pastatytus originalius pastatus, arba jų dalis.
Garbingasis Beda
