Benoît de Maillet (1656 m. balandžio 12 d. Sen Mišelis - 1738 m. sausio 30 d. Marselis) buvo daug keliavęs prancūzų diplomatas ir gamtininkas. Per savo karjerą Mailletas gyveno ir dirbo įvairiuose Viduržemio jūros regionuose, rinko gamtos paminklų, išlikusių uolienų ir jūros liekanų pavyzdžius, o savo pastebėjimus sudėjo į idėjas, kurios toli lenkė to meto oficialią pasaulėžiūrą.

Diplomatinė veikla ir kelionės

Mailletas paskyrė Prancūzijos generaliniu konsulu Kaire ir prižiūrėtoju Levante. Ilgos tarnystės Rytuose metu jis daug keliavo po Egiptą, Siriją, Palestiną ir kitas Viduržemio jūros pakrantes, kur tyrinėjo krantų reljefą, rinko fosilijas, kriaukles bei kitus gamtos objektus. Šios kelionės ir ilgas pastebėjimų kaupimas padėjo jam susidaryti nepriklausomą požiūrį į Žemės istoriją.

Mokslinės idėjos ir hipotezė

Jis suformulavo evoliucijos hipotezę, paaiškinančią Žemę ir jos turinį. Remdamasis savo stebėjimais, Mailletas tvirtino, kad Žemė negalėjo atsirasti per vieną akimirką pagal trumpą religinį kronologinį pasakojimą: jo geologiniai stebėjimai įtikino jį, jog Žemės plutos savybės rodo ilgą ir laipsnišką vystymąsi, vykstant natūraliems procesams.

Konkrečiau, jis pastebėjo uolienose ir kalnuose jūros organizmų liekanas bei kriaukles ten, kur dabar yra sausuma, ir iš to darė išvadą, kad anksčiau jūros lygis buvo aukštesnis, o sausuma palaipsniui kilo ar buvo atidengta. Iš tokių stebėjimų Mailletas darė tolimesnę hipotezę, kad sausumoje gyvenantys gyvūnai galėjo kilti iš jūrose gyvenusių būtybių, o žmogus — natūralios kilmės, kilęs iš gyvūninių formų, o ne atskiras kūrinys, sukurtas staiga.

Pagrindiniai principai (santrauka)

  • Žemės formavimasis vyko palaipsniui ir per ilgus laiko tarpsnius.
  • Geologiniai sluoksniai ir fosilijos liudija apie ankstesnes jūrų padėtis ir apie biologinių formų kaitą.
  • Gyvybė ant sausumos galėjo kilti iš jūrinės gyvybės — tai taikoma ir žmogui.
  • Gamta formuoja Žemę per nuolatines, laipsniškas priežastis, o ne vienkartinius stebuklus.

Leidiniai, priėmimas ir poveikis

Maillet savo idėjas išdėstė rankraščiuose, kurie dėl jų prieštaravimo tada vyraujančioms religiniams pažiūroms buvo skelbiami sunkiai arba publikuoti pavėluotai. Jo pagrindinis tekstas buvo išleistas postumu — žinomas kaip Telliamed (anagrama iš jo pavardės: de Maillet → Telliamed) — ir susilaukė prieštaringo įvertinimo. Dalis tuo metu mokslininkų ir dvasininkų kritikavo jo spėjimus, tačiau kiti vėlesni tyrėjai ir mąstytojai pripažino Mailletą kaip ankstyvą evoliucijos idėjų bei uniformitarizmo (idėjos, kad dabartiniai procesai veikia ilgą laiką) pirmtaką.

Palikimas

Nors Mailleto teorijos savo išvystymu neprilygo vėlesnėms evoliucijos teorijoms, jo empirinis požiūris — išvesti išvadas iš geologinių ir biologinių stebėjimų, o ne vien iš autoriteto ar religinės tradicijos — padėjo atverti kelią platesniam mokslo diskursui apie gyvybės ir Žemės istoriją. Dėl savo drąsių idėjų jis dažnai minima kaip vienas iš tų gamtininkų, kurie iki Charleso Darwino laikų kėlė klausimus apie rūšių kaitą ir ilgesnį Žemės amžių.

Mailleto darbai primena, kad gamtos stebėjimas ir kruopštus duomenų rinkimas gali reikšti dideles permainas mokslo supratime — net jei pirmieji pasiūlymai atrodo prieštaringi ar netikslūs, jie gali tapti impulsu tolimesniems atradimams.