Osvijus iš Nortumbrijos
Oswiu (apie 611 m. - 670 m. vasario 15 d.), dar žinomas kaip Oswy arba senąja anglų kalba: mirus broliui Osvaldui, tapo Bernicijos karaliumi. Vėliau jis tapo Nortumbrijos karaliumi. Kai Oswiu nugalėjo ir nužudė Pendą iš Mersijos Vinvudo mūšyje, jis tapo septintuoju pietų Anglijos karalių bretvaldu. Jis užėmė Mersijos sostą ir paskyrė savo svainį Peadą (Pendos sūnų) klientu karaliumi. Oswiu buvo vienas iš tų retų Nortumbrijos karalių, kurie mirė ne mūšyje, o dėl natūralių priežasčių.
Ankstyvoji karjera
Oswiu gimė apie 611 m. Jis buvo Bernicijos karaliaus Athelfrito ir jo antrosios žmonos Achos iš Deiros sūnus. Jis buvo jaunesnysis Nortumbrijos karaliaus Osvaldo brolis. Kai jam buvo maždaug šešeri metai, jo tėvą mūšyje nužudė Edvinas, kuris tapo Nortumbrijos karaliumi. Kartu su broliais Eanfritu ir Osvaldu bei jų seserimi Aebbe jis rado saugumą pas škotus Dal Riatoje. Jonavos vienuoliai pakrikštijo vaikus ir auklėjo juos keltų krikščionių tikėjime.
Apie 634 m. Oswiu vedė Rhoeth iš Rhegedo dukterį Rhiainmelt; šią santuoką suorganizavo jo brolis karalius Oswaldas. Iš šios santuokos jis susilaukė sūnaus Alfrito iš Deiros. Atrodo, kad Rhiainmelt mirė, nes po metų Oswiu buvo Airijoje su Dál Riatans. Ten jis susižadėjo su Fina, vyriausiojo karaliaus Kolmano dukterimi. Nėra duomenų, kad jie būtų susituokę, tačiau jie turėjo sūnų Aldfritą iš Nortumbrijos (airiškas vardas Flann Fína mac Oswiu).
Bernicijos karalius
Kai 642 m. žuvo jo brolis Osvaldas, kartu su juo žuvo ir valdovas. Osvaldas buvo jungtinės Bernicijos, Deiros ir Lindsio karalystės karalius. Tačiau Nortumbrija vėl buvo suskirstyta į ankstesnes silpnesnes subkaralystes. Penda, dabar galingiausias Anglijos karalius, užėmė Lindsį. Osvijus tapo Bernicijos karaliumi. Osvinas pretendavo į Deirą, neleisdamas Osvinui išlaikyti jos kartu su Bernicija. Praėjus metams po šio įvykio Osvijus atgavo savo brolio kūną iš mūšio lauko, kuriame jis žuvo. Osvijus liepė palaidoti Osvaldo palaikus Bardnyje, Lindsio mieste.
651 m. Osvijus įsiveržė į Deirą, norėdamas vėl sujungti Deirą su Bernicija. Osviną išdavė vienas iš jo paties kilmingųjų ir jis buvo nužudytas 651 m. Osvijaus įsakymu. Tačiau deirai savo karaliumi išsirinko Osvijaus sūnėną Atelvaldą. Athelvaldas susivienijo su Osvijaus priešu Penda. Deirą ateinančius trejus metus saugojo Merkija. Tačiau Penda buvo pasiryžęs nugalėti Osvijų ir užimti Berniciją. 654 m. Penda surinko didelę armiją, kurią sudarė apie trisdešimt "legionų". Pasak Beda, Penda kelis kartus puolė Osvijų. Su daug mažesnėmis pajėgomis Osvijus užpuolė Pendos kariuomenę netoli Vinvudo upės krantų. Dauguma trisdešimties legionų vadų žuvo, įskaitant Rytų Anglijos karalių Aną ir Pendą. Nuo to laiko Osvijus tapo visų pietų anglų, įskaitant Merciją, bretvaldu arba valdovu. Merkija buvo padalinta. Į šiaurę nuo Trento upės tiesiogiai valdė Osvijus. Jis paskyrė Pendos sūnų Peadą iš Merkijos Merkijos karaliumi, valdžiusiu Merkijos dalį į pietus nuo Trento upės. Peada buvo vedęs Osvijaus dukterį Alflaedą. Po penkių mėnesių Alflaeda nužudė Peadą, galbūt Osvijaus įsakymu. Mercijiečiai sukilo prieš Osvijų, ir Merkijos karaliumi tapo Peados brolis Vulfheras.
Velykų ginčai
Kai Oswiu ir Eanflaed susituokė, jis buvo auklėjamas keltų bažnyčioje, o ji - Romos bažnyčioje. Pagrindinis skirtumas buvo tas, kaip kiekvienas iš jų skaičiavo Velykų datą. Keltų bažnyčios nariai galėjo švęsti Velykas, o Romos bažnyčia - gavėnią. 658 m. jo sūnus Alfritas, kuris dabar palaikė Romos bažnyčią, kelis keltų bažnyčios pareigūnus pakeitė Romos bažnyčios pareigūnais.
Norėdamas išspręsti dviejų religijų skirtumus savo karalystėje, 664 m. Osvijus sušaukė sinodą. Jis buvo pavadintas Vitbio sinodu ir turėjo nuspręsti, kada švęsti Velykas ir kokių taisyklių turi laikytis Šiaurėsumbrijos vienuolynai. Bažnyčios nariai buvo sukviesti iš visos šiaurės. Romos poziciją išsakė Vilfridas, kuris vėliau tapo Nortumbrijos vyskupu. Vyskupas Kolmanas pasisakė už jonėnų Velykų skaičiavimą, kurį jiems davė jų ordino įkūrėjas Kolumba. Osvijus priėmė sprendimą romėnų praktikos naudai, suvienydamas Šiaurėsumbriją po viena religija. Jis sujungė šiauriečių religines praktikas su pietų anglų religinėmis praktikomis.
Beda savo "Bažnyčios istorijos" IV knygos 5 skyriuje nurodo, kad Osvijus mirė 670 m. vasario 15 d., o jo amžius - 58 metai. Jo žmona Eanflaed pasitraukė į Vitbio vienuolyną. Čia užaugo jų duktė, taip pat vardu Enflaedas. 680 m. Enflaed ir jos duktė tapo bendromis Vitbio abatėmis. Enflaeda mirė apie 704 m.
Šeima
Remiantis Neniaus "Historia Brittonum", Osvijaus pirmoji žmona buvo britė, vardu Reinmeltė. Ji buvo Rhegedo karaliaus Royth duktė. Kartu jie susilaukė sūnaus:
- Alfritas, Deiros karalius.
- Alflaed, ji ištekėjo už Peados iš Merkijos.
Iš Airijos aukštojo karaliaus Colemano dukters Finos jis turėjo:
- Aldfrith (Flann Fína mac Oswiu), Nortumbrijos karalius.
Osvijus vedė Eanflaedą, Deyros karaliaus Edvino dukterį. Kartu jie susilaukė:
- Ecgfrith, Deiros karalius valdant jo tėvui ir Northumbrijos karalius po Oswiu mirties.
- Elfwine, Deiros karaliai.
- Ostryth, ištekėjo už Aethelredo I iš Mercijos
- Enflaed, Vitbio abatė
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Osviu?
A: Osvijus buvo Bernicijos karalius, vėliau tapęs Nortumbrijos karaliumi.
K: Kada Osvijus tapo Bernicijos karaliumi?
A: Osvijus tapo Bernicijos karaliumi mirus jo broliui Osvaldui.
K: Koks kitas Osviu vardas?
A: Oswy arba senasis anglas: Ōswīg taip pat yra Oswiu vardai.
K: Kuo tapo Oswiu, nugalėjęs ir nužudęs Pendą iš Mersijos Vinvudo mūšyje?
A: Oswiu tapo septintuoju pietų Anglijos karalių bretvaldu.
K: Ar Osvijus žuvo mūšyje?
Atsakymas: Ne, Osvijus buvo vienas iš tų retų Nortumbrijos karalių, kurie mirė ne mūšyje, o dėl natūralių priežasčių.
K: Ką Osvijus darė užėmęs Mersijos sostą?
A: Osvijus paskyrė savo svainį Peadą (Pendos sūnų) klientu karaliumi.
K: Kiek metų buvo Osviu, kai jis mirė?
Atsakymas: Tikslus Osvijaus amžius, kai jis mirė, tekste nepateikiamas.
