Bernicija (senąja anglų kalba Bernice) buvo karalystė Šiaurės Anglijoje. Tai buvo anglosaksų karalystė, kurią VI a. įkūrė anglai kolonistai. Bernicija užėmė maždaug tokią pačią teritoriją kaip dabartinės Anglijos Nortumberlando ir Durhamo grafystės bei buvusios Škotijos Bervikšyro ir Rytų Lotijos grafystės. Bernicija buvo viena iš dviejų anglosaksų karalysčių, įsikūrusių į šiaurę nuo Humberio upės. Kita buvo Deira, o VII a. pradžioje jos susijungė į Nortumbrijos karalystę.

Bernicijos istorija žinoma daugiausia iš viduramžių kronikų, ypač Bede'o veikalų. Karalystė susiformavo V–VI a. per anglių įsikūrimus palei šiaurinę Anglijos pakrantę ir upių slėnius. Svarbiausios politinės ir karinës jėgos formavosi aplink tvirtoves ir gyvenvietes, tokias kaip Bamburgh (angl. Bebbanburg) — tradicinis Bernicijos valdovų rezidencijos centras, ir Yeavering (angl. Ad Gefrin), kur archeologiniai radiniai rodo administracinius ir kultūrinius ryšius su kitomis anglosaksų sritimis.

Pagrindiniai valdovai ir svarbūs įvykiai. Tradiciškai Berniciją kaip karalystės pradžią sieja su karaliumi Ida (valdė apie 547–559), kuriam dažnai priskiriama Bernicijos įkūrimo nuopelnai. Vėlesni reikšmingi valdovai — Aethelfrith (pabaiga VI a.–pradžia VII a.), kuris laikinai pažėrė įtaką ir Deirai, bei karaliai, susiję su Nortumbrijos vienybe: Edwinas, Osvaldas ir Osvijas. VII a. pradžioje Bernicija ir Deira kartais veikė kaip atskiros karalystės, kartais — sudarė bendrą politinę struktūrą, kuri tapo Nortumbrijos pagrindu.

Kultūra ir religija. Bernicija buvo svarbi ankstyvajai anglosaksų krikščionybės plėtrai Šiaurės Anglijoje. Po Osvaldo pergalės 635 m. į regioną buvo pakviesti misionieriai iš Ionos vienuolyno; vienas iš ryškiausių jų — Šv. Aidanas, įkūręs Lindisfarne (Šventojo salos) vienuolyną, tapusį dvasiniu ir mokymosi centru. Taip pat į Berniciją ėjo ir romėnų ir britų krikščioniškos tradicijos sąveika su škotų ir airių poveikiu. Be krikščionybės, kasdieniniame gyvenime dominavo anglosaksų papročiai, kalba — senoji anglų (Old English) ir mišrios materialinės kultūros požymiai, atsirandantys dėl kontakto su vietine britų (keltų) populiacija.

Archeologija ir materialinė kultūra. Regiono kasinėjimai atskleidė gausybę radinių — iškilusias gyvenvietes, tvirtovių liekanas, kapus su įkapėmis ir religinės paskirties akmeninius kryžius. Yeavering gyvenvietės tyrimai parodė organizuotą valdžią ir prekybos ryšius, o Bamburgh tvirtovė išliko svarbi simbolinė vieta per kelis istorinius laikotarpius. Lindisfarne vienuolyno liekanos ir rasta liturginė medžiaga liudija regiono vaidmenį religinio ir kultūrinio mainų tinkle tarp Britanijos salų dalių.

Santykiai su kaimynais ir vėlesnė raida. Bernicija turėjo ir karinių konfliktų, ir sąjungų su gretimomis tautomis — Deira, škotų klanais bei britų kunigaikštystėmis Škotijoje ir vakarinėje Britanijos dalyje. VII a. pradžioje Bernicija ir Deira keletą kartų buvo sujungtos į didesnę Nortumbrijos valstybę; vėliau, viduramžiais ir normanų laikais, šio regiono ribos ir valdžia keitėsi, o šiaurės rytų Anglijos teritorijos tapo sieniniai plotai tarp Anglijos ir Škotijos.

  • Svarbiausios vietovės: Bamburgh (Bebbanburg), Yeavering (Ad Gefrin), Lindisfarne.
  • Šaltiniai: daug informacijos apie Berniciją teikia Bede'o "Historia ecclesiastica gentis Anglorum" ir vėlesnės anglosaksų kronikos.
  • Palikimas: Bernicija padėjo pagrindus Nortumbrijos politinei ir kultūrinei tradicijai; jos palikimas matomas vietovardžiuose, archeologiniuose radiniuose ir krikščioniškosios bažnytinės struktūros raidai regione.

Trumpai tariant, Bernicija buvo svarbi ankstyvųjų anglosaksų karalystė Šiaurės Anglijoje, kuri savo geopolitine padėtimi, valdovų kaita ir religine transformacija prisidėjo prie viduramžių Šiaurės Anglijos istorijos kūrimo.