Milgramo eksperimentas – paklusnumas, etika ir psichologijos reikšmė
Sužinokite, kaip Milgramo eksperimentas atskleidė paklusnumo ribas, etikos dilemas ir jo reikšmę šiuolaikinei psichologijai.
Milgramo eksperimentas - tai kelių prieštaringai vertinamų psichologijos eksperimentų pavadinimas. Juos XX a. septintajame dešimtmetyje atliko Stenlis Milgramas (Stanley Milgram). Milgramas norėjo išsiaiškinti, kaip lengva priversti žmogų vykdyti įsakymus, net jei jie prieštarauja jo sąžinei. Jo eksperimento metu mokslininkas liepė tiriamajam asmeniui sukelti kitam žmogui elektros šoką, nors šis buvo suklastotas.
Jo nuostabai, dauguma tiriamųjų iki pat eksperimento pabaigos darė tai, kas jiems buvo liepta, nors daugeliui tai buvo sunku. Eksperimentas buvo daug kartų kartojamas ir varijuojamas, o rezultatai buvo panašūs.
Eksperimento eiga
Originaliame Milgramo „mokytojo–mokinio“ eksperimente dalyviai (dažniausiai vyrai, atrinkti per skelbimą) buvo pasiskirstę vaidmenimis: tikrasis dalyvis gavo „mokytojo“ rolę, o „mokinio“ vaidmuo priklausė aktoriui, kuris iš tikrųjų negaudavo elektros smūgių. „Mokytojas“ turėjo skaityti užduotis „mokiniui“ ir kiekvieną kartą už klaidą padidinti tariamą elektrošoko įtampą 15 voltų nuo mažiausio iki maksimumo (etiketuojamo iki 450 voltų).
Eksperimentatoriaus (autoritetą simbolizuojančio tyrėjo) nurodymai skatino tęsti eksperimentą net tada, kai „mokinys“ pradėdavo verkti, reikšti skausmą ar net visiškai nutildavo. Tyrimo plano tikslas buvo stebėti, iki kokio laipsnio dalyvis paklūsta legitimumo turinčiam nurodymui, nors veiksmų pasekmės primityviai atrodė žalingos kitam žmogui.
Pagrindiniai rezultatai
Milgramas nustatė, kad reikšminga dalis dalyvių paklūsta autoriteto nurodymams iki itin aukštų „elektrošoko“ lygių. Garsus ir dažnai cituojamas rezultatas – apie 65 % atlikėjų originalioje bazinėje sąlygoje nuėjo iki maksimalaus 450 V (t. y. atliko visus nurodytus veiksmus). Be to, dauguma dalyvių rodė aiškius streso ženklus: nerimą, prakaitavimą, raumenų trūkčiojimą ar nepatogumą.
Variacijos ir pakartojimai
Milgramas atliko keletą variacijų, keičiant autoriteto buvimo vietą, „mokinio“ artumą, įtaigos priemonę ir institucijos prestižą (eksperimentas įvykdytas Jale universitete arba kitur). Kai „mokinys“ buvo arčiau arba kai dalyvis turėjo fiziškai paliesti „mokinio“ ranką prie elektrodo, paklusnumas sumažėdavo. Kai tyrėjas nekontaktavo tiesiogiai arba kai dalyviui buvo parodytas kitas „atsisakantis“ bendradarbis, paklusnumas taip pat krito.
- Autoriteto artumas: tyrėjas fiziškai šalia – aukštesnis paklusnumas;
- Mokinio artumas: artimas kontaktas – mažesnis paklusnumas;
- Institucinė legitimacija: prestižinė institucija – didesnis pasitikėjimas ir paklusnumas;
- Bendrų liudytojų poveikis: kiti nepaklusę dalyviai skatino nepaklusnumą.
Vėlesnės studijos ir pakartojimai (pvz., Burger 2009 m. su etinėmis ribomis) rado panašias tendencijas: situaciniai veiksniai turi didelę įtaką elgesiui. Taip pat atlikta daug kultūrinių pakartojimų, kurie parodė, kad aukštas paklusnumo lygis nėra unikalus tik JAV.
Interpretacijos
Milgramas ir kiti tyrėjai paaiškino rezultatus per kelias teorines perspektyvas:
- Agentinis būvis: žmonės linkę pereiti į „agentinę“ būseną, kai juos veikia autoritetas – jie jaučiasi kaip „įrankiai“ autoriteto valioje ir nebeatstovauja asmeninės atsakomybės;
- Legitimumo ir situacijos galia: situaciniai veiksniai (socialinė norma, institucijos prestižas) dažnai viršija asmenines moralines nuostatas;
- Atsakomybės skaidinimas: kai atsakomybė perleidžiama autoritetui, individai jaučia mažiau tiesioginę atsakomybę už savo veiksmus.
Etiniai klausimai
Milgramo laboratoriniai darbai sukėlė stiprią etinę diskusiją. Kritika dažniausiai kreipėsi į šiuos punktus:
- Apgaulė: dalyviai buvo klaidinami dėl eksperimento tikrosios prigimties ir „mokinio“ veiksmų (tie nebuvo realiai elektrifikuoti);
- Psichologinis stresas: dalyviai patyrė akivaizdžius nerimo simptomus ir kaupėsi emocinis diskomfortas;
- Informuoto sutikimo ir teisės pasitraukti nebuvimas: nors dalyviai techniškai turėjo teisę nutraukti dalyvavimą, verbaliniai priminimai („Eksperimentas reikalauja, kad jūs tęstumėte“) juos spaudė;
- Debriefing ir pasekmės: Milgramas teigė, kad dauguma dalyvių vėliau buvo nuraminti debriefingo metu, tačiau kritikai reikalavo griežtesnių apsaugos mechanizmų.
Dėl šių problemų socialinės ir elgesio mokslo bendruomenės nustatė griežtesnes etikos taisykles: reikalavimus aiškesniam informuotam sutikimui, minimalizuoti apgaulę, suteikti galimybę pasitraukti be sankcijų ir užtikrinti tinkamą debriefingą bei pagalbą dalyviams.
Reikšmė psichologijoje ir visuomenėje
Milgramo eksperimentas išliko vienu įtakingiausių darbų socialinės psichologijos istorijoje. Jis parodė, kokią stiprią įtaką turi situacija ir autoritetas žmogaus elgesiui, todėl tapo pagrindiniu pavyzdžiu diskutuojant apie karo nusikaltimus, biurokratines struktūras, medicinines klaidas ir organizacinį elgesį.
Sparti etikos reformų pažanga taip pat pakeitė mokslinių tyrimų praktiką: šiandien būtų nepriimtina atlikti Milgramo tyrimo versiją be griežtų apsaugos priemonių. Tuo pačiu, dalis vėlesnių tyrimų ir analizių (bei istorinių pavyzdžių) patvirtina, kad supratimas apie autoritetą ir paklusnumą yra svarbus tiek teorijai, tiek praktikai — nuo švietimo ir vadovavimo iki teisės ir politikos formavimo.
Trumpas santrauka
Milgramo eksperimentas atskleidė, kad daugeliu atvejų žmonės linkę paklusti autoritetui net tada, kai jų veiksmai gali pakenkti kitiems. Tyrimas paskatino gilesnį supratimą apie situacinius veiksnius ir sukėlė plačią etinę diskusiją, kurios poveikis jaučiamas iki šiol.
Milgramo eksperimento reklama
Eksperimentas
Dalyviams buvo pasakyta, kad jie padės atlikti "mokymosi eksperimentą". Dalyvis atliko "mokytojo" vaidmenį, kurio metu turėjo užduoti klausimus "besimokančiajam". Kiekvieną kartą, kai besimokantysis neteisingai atsakydavo į klausimą arba neatsakydavo, mokytojas turėdavo paspausti jungiklį, kad besimokantysis gautų elektros šoką. Įtampa kaskart didėjo. Originalioje eksperimento versijoje mokytojas ir besimokantysis buvo atskiruose kambariuose, bet galėjo kalbėtis vienas su kitu per sieną.
Iš tikrųjų elektros šokas buvo suklastotas. "Mokiniai" iš tikrųjų buvo aktoriai, kurie tik apsimetė, kad jiems skauda. Stiprėjant "smūgiams", jų skausmo šūksniai darėsi vis garsesni. Jie protestavo, daužė sieną ir nustojo atsakinėti į klausimus. Galiausiai sukrėtimai pasiekė tokį lygį, kuris būtų buvęs mirtinas, jei būtų buvęs tikras. Tuomet mokinys nutilo.
Daug kas buvo daroma siekiant apgauti tiriamuosius, kad jie manytų, jog tai tikra. Atvykusiems tiriamiesiems buvo pasakyta, kad aktorius yra kitas savanoris ir kad "mokytojo" ir "mokinio" vaidmenys bus nustatyti atsitiktine tvarka traukiant popieriaus lapelius. Iš tikrųjų abiejuose lapeliuose buvo parašyta "mokytojas", todėl aktorius apsimetė, kad išrinko "besimokantįjį". Elektros šoko aparatas skleidė triukšmą ir galėjo duoti tikrą 45 voltų silpną šoką. Prieš pradedant eksperimentą mokytojas tai išbandydavo.
Jei bet kuriuo metu tiriamasis ("mokytojas") norėjo nutraukti eksperimentą, eksperimentatorius turėjo instrukcijas, ką jam pasakyti. Šie nurodymai buvo vadinami "žodinėmis pastabomis". Eksperimentatorius turėjo naudoti šiuos žodžius tokia tvarka:
- Prašome tęsti.
- Eksperimentą reikia tęsti.
- Labai svarbu, kad tęstumėte darbą.
- Neturite kito pasirinkimo, privalote eiti toliau.
Eksperimentatoriui buvo leista pasakyti dar keletą dalykų. Pavyzdžiui, jei tiriamasis paklausė, ar besimokančiajam labai skaudės, eksperimentatorius galėjo pasakyti: "Nors smūgiai gali būti skausmingi, tačiau audiniai nebus pažeisti visam laikui, todėl prašome tęsti."
Jei tiriamasis norėdavo sustoti ir po keturių pagrindinių dūrių, eksperimentas būdavo nutraukiamas. Priešingu atveju jis buvo sustabdytas po to, kai tiriamasis tris kartus iš eilės gavo didžiausią "450 voltų" smūgį.
Rezultatai
Prieš atlikdamas eksperimentą Milgramas paklausė keturiolikos Jeilio universiteto psichologijos studentų, kokie, jų manymu, bus jo rezultatai. Vidutiniškai studentai manė, kad 1,2 % "mokytojų" duos didžiausią 450 voltų elektros šoką. Iš tikrųjų pirmajame Milgramo eksperimentų rinkinyje 65 proc. dalyvių (26 iš 40) davė galutinį didžiulį 450 voltų elektros šoką, o visi davė bent 300 voltų elektros šoką.
Milgramas nustatė, kad eksperimento metu "mokytojai" rodė streso ir nervingumo požymius. Tai pasireiškė prakaitavimu, drebėjimu, mikčiojimu ir dejavimu. Visi jie tam tikru momentu nustojo abejoti eksperimento eiga. Dauguma jų tęsė eksperimentą, kai eksperimentatorius juos nuramino.
Kiti psichologai atliko savąsias Milgramo eksperimento versijas ir nustatė labai panašius rezultatus.
Variantai
Pakartoję originalų eksperimentą, Milgramas ir kiti mokslininkai išbandė įvairius jo variantus. Tarp jų buvo:
- Kuo toliau nuo besimokančiojo buvo tiriamasis, tuo labiau tikėtina, kad jis paklus. Jei mokinys buvo tame pačiame kambaryje, tiriamasis buvo mažiau linkęs paklusti.
- Kuo toliau tiriamasis buvo nuo eksperimentatoriaus, tuo mažiau tikėtina, kad jis paklus. Jei eksperimento vykdytojas nurodymus duodavo telefonu, tik apie 21 % tiriamųjų paklusdavo iki galo. Kai kurie tik apsimetė, kad paklūsta.
- Pirminėje versijoje tiriamieji buvo tik vyrai. Vėlesnėse versijose nustatyta, kad moterys buvo tokios pat paklusnios kaip ir vyrai, nors joms buvo daugiau streso požymių.
- Kita versija vyko ne garsiajame Jeilio universitete, o užmiesčio biure. Tiriamieji buvo mažiau linkę paklusti, bet ne daug mažiau.
- Keletą kartų bandyta į kambarį įleisti daugiau žmonių:
- Prie subjekto prisijungė dar vienas aktorius, atlikęs paklusnaus padėjėjo vaidmenį. Dėl to tiriamasis buvo labiau linkęs paklusti.
- Kitame variante buvo elgiamasi priešingai. Prie tiriamojo prisijungė aktorius, kuris atliko padėjėjo, klausinėjusio ir nusiteikusio prieš eksperimentatorių, vaidmenį. Dėl to tiriamieji buvo mažiau linkę paklusti.
- Kitu atveju tiriamasis turėjo atlikti nedidelę užduotį, o aktorius jam sudavė elektrošoką. Šį vaidmenį atlikę tiriamieji buvo labai linkę paklusti.
Interpretacijos
Milgramas apie eksperimentą rašė savo knygoje "Paklusnumas valdžiai: eksperimentinis požiūris". Ji buvo išleista 1974 m. Milgramas pateikė dvi teorijas:
- Pirmoji yra konformizmo teorija. Pagal ją žmonės linkę daryti tai, ką daro kiti aplinkiniai.
- Antroji - agentinės būsenos teorija. Tai idėja, kad žmonės tampa paklusnūs, kai suvokia save kaip "agentus", atliekančius kito asmens darbą. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl daugelis tiriamųjų tęsė eksperimentą, buvo ta, kad jiems buvo pasakyta, jog jie nebus atsakingi už bet kokią žalą, padarytą mokiniui.
Milgramo eksperimentus iš dalies gali paaiškinti ir kiti veiksniai:
"[Žmonės] išmoko, kad kai ekspertai jiems sako, jog kažkas yra gerai, tikriausiai taip ir yra, net jei taip neatrodo. Iš tiesų verta pastebėti, kad šiuo atveju eksperimento vykdytojas iš tiesų buvo teisus: buvo gerai ir toliau duoti "šoko", nors dauguma tiriamųjų ir neįtarė, dėl kokios priežasties".
Kai kurie tyrėjai teigė, kad eksperimentai ne iki galo atsako į klausimą, kodėl iš pažiūros normalūs žmonės karo metu vykdo žiaurumus. Pavyzdžiui, tiriamiesiems buvo sakoma, kad šokas nesukels didelės žalos besimokančiajam, o tie, kurie sukėlė tokius įvykius kaip Holokaustas, puikiai žinojo, kad žudo.
Popkultūra
Eksperimentas buvo daug kartų minėtas popkultūroje. Grafiniame romane "V for Vendetta" daktaras Surridžas sakė, kad dėl eksperimento prarado tikėjimą žmonija. 2013 m. Nipisingo universitete Kanadoje apie tai buvo surengta konferencija.
Ieškoti