Milgramo eksperimentas

Eksperimentas

Dalyviams buvo pasakyta, kad jie padės atlikti "mokymosi eksperimentą". Dalyvis atliko "mokytojo" vaidmenį, kurio metu turėjo užduoti klausimus "besimokančiajam". Kiekvieną kartą, kai besimokantysis neteisingai atsakydavo į klausimą arba neatsakydavo, mokytojas turėdavo paspausti jungiklį, kad besimokantysis gautų elektros šoką. Įtampa kaskart didėjo. Originalioje eksperimento versijoje mokytojas ir besimokantysis buvo atskiruose kambariuose, bet galėjo kalbėtis vienas su kitu per sieną.

Iš tikrųjų elektros šokas buvo suklastotas. "Mokiniai" iš tikrųjų buvo aktoriai, kurie tik apsimetė, kad jiems skauda. Stiprėjant "smūgiams", jų skausmo šūksniai darėsi vis garsesni. Jie protestavo, daužė sieną ir nustojo atsakinėti į klausimus. Galiausiai sukrėtimai pasiekė tokį lygį, kuris būtų buvęs mirtinas, jei būtų buvęs tikras. Tuomet mokinys nutilo.

Daug kas buvo daroma siekiant apgauti tiriamuosius, kad jie manytų, jog tai tikra. Atvykusiems tiriamiesiems buvo pasakyta, kad aktorius yra kitas savanoris ir kad "mokytojo" ir "mokinio" vaidmenys bus nustatyti atsitiktine tvarka traukiant popieriaus lapelius. Iš tikrųjų abiejuose lapeliuose buvo parašyta "mokytojas", todėl aktorius apsimetė, kad išrinko "besimokantįjį". Elektros šoko aparatas skleidė triukšmą ir galėjo duoti tikrą 45 voltų silpną šoką. Prieš pradedant eksperimentą mokytojas tai išbandydavo.

Jei bet kuriuo metu tiriamasis ("mokytojas") norėjo nutraukti eksperimentą, eksperimentatorius turėjo instrukcijas, ką jam pasakyti. Šie nurodymai buvo vadinami "žodinėmis pastabomis". Eksperimentatorius turėjo naudoti šiuos žodžius tokia tvarka:

1. Prašome tęsti.
2. Eksperimentą reikia tęsti.
3. Labai svarbu, kad tęstumėte darbą.
4. Neturite kito pasirinkimo, privalote eiti toliau.

Eksperimentatoriui buvo leista pasakyti dar keletą dalykų. Pavyzdžiui, jei tiriamasis paklausė, ar besimokančiajam labai skaudės, eksperimentatorius galėjo pasakyti: "Nors smūgiai gali būti skausmingi, tačiau audiniai nebus pažeisti visam laikui, todėl prašome tęsti."

Jei tiriamasis norėdavo sustoti ir po keturių pagrindinių dūrių, eksperimentas būdavo nutraukiamas. Priešingu atveju jis buvo sustabdytas po to, kai tiriamasis tris kartus iš eilės gavo didžiausią "450 voltų" smūgį.

Rezultatai

Prieš atlikdamas eksperimentą Milgramas paklausė keturiolikos Jeilio universiteto psichologijos studentų, kokie, jų manymu, bus jo rezultatai. Vidutiniškai studentai manė, kad 1,2 % "mokytojų" duos didžiausią 450 voltų elektros šoką. Iš tikrųjų pirmajame Milgramo eksperimentų rinkinyje 65 proc. dalyvių (26 iš 40) davė galutinį didžiulį 450 voltų elektros šoką, o visi davė bent 300 voltų elektros šoką.

Milgramas nustatė, kad eksperimento metu "mokytojai" rodė streso ir nervingumo požymius. Tai pasireiškė prakaitavimu, drebėjimu, mikčiojimu ir dejavimu. Visi jie tam tikru momentu nustojo abejoti eksperimento eiga. Dauguma jų tęsė eksperimentą, kai eksperimentatorius juos nuramino.

Kiti psichologai atliko savąsias Milgramo eksperimento versijas ir nustatė labai panašius rezultatus.

Variantai

Pakartoję originalų eksperimentą, Milgramas ir kiti mokslininkai išbandė įvairius jo variantus. Tarp jų buvo:

• Kuo toliau nuo besimokančiojo buvo tiriamasis, tuo labiau tikėtina, kad jis paklus. Jei mokinys buvo tame pačiame kambaryje, tiriamasis buvo mažiau linkęs paklusti.
• Kuo toliau tiriamasis buvo nuo eksperimentatoriaus, tuo mažiau tikėtina, kad jis paklus. Jei eksperimento vykdytojas nurodymus duodavo telefonu, tik apie 21 % tiriamųjų paklusdavo iki galo. Kai kurie tik apsimetė, kad paklūsta.
• Pirminėje versijoje tiriamieji buvo tik vyrai. Vėlesnėse versijose nustatyta, kad moterys buvo tokios pat paklusnios kaip ir vyrai, nors joms buvo daugiau streso požymių.
• Kita versija vyko ne garsiajame Jeilio universitete, o užmiesčio biure. Tiriamieji buvo mažiau linkę paklusti, bet ne daug mažiau.
• Keletą kartų bandyta į kambarį įleisti daugiau žmonių:
• Prie subjekto prisijungė dar vienas aktorius, atlikęs paklusnaus padėjėjo vaidmenį. Dėl to tiriamasis buvo labiau linkęs paklusti.
• Kitame variante buvo elgiamasi priešingai. Prie tiriamojo prisijungė aktorius, kuris atliko padėjėjo, klausinėjusio ir nusiteikusio prieš eksperimentatorių, vaidmenį. Dėl to tiriamieji buvo mažiau linkę paklusti.
• Kitu atveju tiriamasis turėjo atlikti nedidelę užduotį, o aktorius jam sudavė elektrošoką. Šį vaidmenį atlikę tiriamieji buvo labai linkę paklusti.

Interpretacijos

Milgramas apie eksperimentą rašė savo knygoje "Paklusnumas valdžiai: eksperimentinis požiūris". Ji buvo išleista 1974 m. Milgramas pateikė dvi teorijas:

• Pirmoji yra konformizmo teorija. Pagal ją žmonės linkę daryti tai, ką daro kiti aplinkiniai.
• Antroji - agentinės būsenos teorija. Tai idėja, kad žmonės tampa paklusnūs, kai suvokia save kaip "agentus", atliekančius kito asmens darbą. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl daugelis tiriamųjų tęsė eksperimentą, buvo ta, kad jiems buvo pasakyta, jog jie nebus atsakingi už bet kokią žalą, padarytą mokiniui.

Milgramo eksperimentus iš dalies gali paaiškinti ir kiti veiksniai:

"[Žmonės] išmoko, kad kai ekspertai jiems sako, jog kažkas yra gerai, tikriausiai taip ir yra, net jei taip neatrodo. Iš tiesų verta pastebėti, kad šiuo atveju eksperimento vykdytojas iš tiesų buvo teisus: buvo gerai ir toliau duoti "šoko", nors dauguma tiriamųjų ir neįtarė, dėl kokios priežasties".

Kai kurie tyrėjai teigė, kad eksperimentai ne iki galo atsako į klausimą, kodėl iš pažiūros normalūs žmonės karo metu vykdo žiaurumus. Pavyzdžiui, tiriamiesiems buvo sakoma, kad šokas nesukels didelės žalos besimokančiajam, o tie, kurie sukėlė tokius įvykius kaip Holokaustas, puikiai žinojo, kad žudo.

Popkultūra

Eksperimentas buvo daug kartų minėtas popkultūroje. Grafiniame romane "V for Vendetta" daktaras Surridžas sakė, kad dėl eksperimento prarado tikėjimą žmonija. 2013 m. Nipisingo universitete Kanadoje apie tai buvo surengta konferencija.