Musica ficta: sąvoka, prasmė ir istorija viduramžių muzikoje
Musica ficta - tai viduramžių ir renesanso muzikos terminas. Jis reiškia, kad muzikantai, grodami arba dainuodami muziką, įterpia natose neužrašytus atsitiktinius garsus (kirčius ir lygumus).
Tais laikais (netoli XVI a. pabaigos) muzikoje buvo naudojamos modos, o ne šiuolaikinė mažorinių ir minorinių tonacijų sistema. Kartais muzika skambėdavo netinkamai, jei natos nebūdavo aštrintos arba lyginamos (pakeliamos arba nuleidžiamos pustoniu). Pavyzdžiui, nuo natos B nusileidus iki natos F, ji skambėtų blogai, todėl F turėtų būti fis. Muziką užrašęs kompozitorius galėjo nesivarginti įrašyti fis ženklo. Jis tikėtųsi, kad atlikėjas žinos, jog tai turi būti fis, o ne F. Tai vadinama musica ficta.
Palaipsniui kompozitoriams vis labiau reikėjo rašyti būtent tas natas, kurių jie norėjo. Susiformavo šiuolaikinė tonacijų sistema. Jie sukūrė tonacijų signatūrų ir akcidentų sistemą (kirčiai ir lygiai, kurių nėra tonacijos signatūroje, bet jie rašomi tada, kai jų prireikia). Pamažu baigėsi musica ficta praktika.
Ką tiksliai reiškė musica ficta?
Musica ficta nereiškė atsitiktinio improvizavimo – tai buvo suvokiama kaip atlikėjo profesinė nuojauta ir taisyklių rinkinys, leidžiantis išvengti nemalonių intervalų arba sustiprinti kadencijų įtampą. Daugeliu atvejų tai pasireikšdavo dvejopai:
- Tritono vengimas: kai natūraliai užrašytos natos sudarytų disonansinį tritoną (vadinamąjį diabolus in musica), atlikėjas galėjo pakeisti vieną iš garsų (sulėtinti arba padaryti aštresnį), kad intervalas būtų priimtinesnis.
- Kadencijų išryškinimas ir vedimas: prieš baigtines frazes dažnai būdavo pakeliama septinta skalės laipsnio nata, kad susidarytų vadinamasis vedamasis garsas į tonikos natą – tai dažnai nebuvo užrašoma, bet būdavo atliekama.
Kaip tai buvo realizuojama praktikoje?
Atlikėjai vadovavosi taisyklėmis, kurios nebuvo universalios, bet buvo paremta:
- modų teorija (kuri nurodydavo pagrindinę muzikos skambėjimo tvarką),
- viduramžių solmizacijos ir heksachordų sistema (Guidoniana tradicija),
- patyrimo ir estetikos normomis: kas skamba „gera“ ar „blogai“ konkrečioje sąskambinėje.
Dėl to vienas ir tas pats fragmentas galėjo skambėti skirtingai priklausomai nuo regiono, mokyklos arba atlikėjo įpročių. Kai kuriais atvejais leidėjai ar kopijuotojai vėlesnėse partijose pridėdavo akcidentus, kad išaiškintų pageidaujamą izvedimą.
Istorinis ir šiuolaikinis kontekstas
XVII a. ir vėliau, kai ėmė vyrauti mažorinė/minorinė tonacijų sistema ir ėmė kristalizuotis tonacijų signatūros bei universalūs akcidentų rašymo įpročiai, musica ficta reikšmė supaprastėjo ir jos poreikis sumažėjo. Kompozitoriai vis dažniau tiksliai užrašydavo visas reikalingas užkardas ir pakelimus, todėl atlikėjams liko mažiau laisvės interpretuoti.
Šiandien muzikiniai istorikai ir privačių ansamblių atlikėjai, atliekančius viduramžių ir renesanso repertuarą, daug dėmesio skiria musica ficta: jie analizuoja rankraščius, teorinius traktatus ir stilistinius pavyzdžius, kad spręstų, kur ir kaip ankstyvieji atlikėjai galėjo įterpti neužrašytus akcidentus. Moderniuose leidimuose redaktoriai dažnai pažymi tokias interpretacijas specialiomis pastabomis arba deda redaktoriaus akcidentus kvadratiniuose skliaustuose.
Pavyzdžiai ir problemos
- Tipinis pavyzdys – kadencijos, kuriose pakeliamas septintas laipsnis, kad susidarytų ryškesnis vedamasis garsas; tai ypač būdinga modalinei muzikai, kai natūralus septintas laipsnis yra mažesnis.
- Kitas atvejis – tritono vengimas tarp F ir B, kai kompozitorius palikdavo sprendimą atlikėjui: vienur buvo labiau įprasta pažeminti B (B bemolis), kitur – paaukštinti F (F diesis), priklausomai nuo balsų vedimo.
- Problema šiuolaikiniams tyrėjams – dažnai trūksta tiesioginių nurodymų rankraščiuose, todėl rekonstruojant atlikimą tenka remtis teoriniais tekstais, stilistiniais palyginimais ir tam tikru interpretaciniu sprendimu.
Santrauka
Musica ficta – tai istorinė atlikimo praktika, kuria remiantis atlikėjai pridėdavo neužrašytus aksidentus, siekdami geresnio skambesio, aiškesnių kadencijų arba tono vientisumo modalinėje muzikoje. Ji atsirado iš to meto muzikos teorijos ir improvizacinės tradicijos, bet pamažu nyko, kai įsigalėjo šiuolaikinė tonacijų ir akcidentų notacija. Studijuojant ankstyvąją muziką, musica ficta išlieka svarbi temos dalis – ji padeda suprasti, kaip kūriniai galėjo skambėti jų autorių epochoje ir ką šiandienos atlikėjai gali padaryti, kad perteiktų autentišką stilistinį charakterį.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra musica ficta?
A: Musica ficta - tai viduramžių ir renesanso muzikoje vartojamas terminas, kai muzikantai groja arba dainuoja muziką, įterpdami natose neužrašytus atsitiktinius garsus (skardžius ir lygus).
K: Kodėl muzikantai naudojo musica ficta?
A: Tais laikais muzikoje buvo naudojamos modos, o ne šiuolaikinė mažoro ir minoro tonacijų sistema. Kartais muzika skambėdavo netinkamai, jei natos nebūdavo aštrinamos arba lyginamos (pakeliamos arba nuleidžiamos pustoniu).
K: Koks yra musica ficta pavyzdys?
Atsakymas: Jei nuo natos B būtų pereita prie natos F, tai skambėtų blogai, todėl F turėtų būti fis. Muziką užrašęs kompozitorius galėjo nesivarginti įrašyti fis ženklo.
Klausimas: Kodėl kompozitoriai pradėjo rašyti būtent tokias natas, kokių norėjo?
A: Palaipsniui kompozitoriams vis labiau reikėjo rašyti būtent tas natas, kurių jie norėjo. Kūrėsi šiuolaikinė tonacijų sistema. Jie sukūrė tonacijų signatūrų ir akcidentų sistemą (kirčiai ir lygiai, kurių nėra tonacijos signatūroje, bet jie rašomi tada, kai jų prireikia).
K: Kas nutiko su musica ficta praktika?
A: Musica ficta praktika palaipsniui baigėsi.
K: Kada buvo sukurta šiuolaikinė mažorinių ir minorinių tonacijų sistema?
A: Šiuolaikinė mažorinių ir minorinių tonacijų sistema buvo kuriama XVI a. pabaigoje.
Klausimas: Kas muzikoje yra akcidentai?
A: Akcidentalais muzikoje vadinami kirčiai ir lygiai, kurie nėra įrašyti į tonacijos signatūrą, bet rašomi tada, kai jų prireikia.
