Vokietijos gamtiniai regionai: lygumos, centrinės aukštumos ir Alpės

·         1 Regionai

o    1.1 Šiaurės rytų Vokietijos lyguma

o    1.2 Šiaurės vakarų Vokietijos lyguma

o    1.3 Vakarų centrinės aukštumos

o    1.4 Rytų centrinės aukštumos

o    1.5 Pietų Vokietijos skarikai ^[1][2]

o    1.6 Alpių priekalnė^[1]ir Alpės

o    1.7 Šiaurės ir Baltijos jūros

·         2 Nuorodos

1 Regionai

1.1 Šiaurės rytų Vokietijos lyguma

Šiaurės rytų lyguma (North-East German Plain) yra gausiai suformuota ledyninės kilmės reljefo zona, apimanti teritorijas Rytų Vokietijoje (pvz., Mecklenburg–Vorpommern, šiaurės rytų Brandenburgija). Čia dominuoja lygumos, morenų aukštumos, ežerų grandinės ir durpynai.

• Geologija ir reljefas: pagrindą sudaro ledyno nuosėdos — morenos, smėlis ir žvyras; yra gausu ežerų (pvz., Mecklenburgo ežerų kraštas) ir ledyninių vagų.
• Klimatas: švelniai kontinentinis su jūros įtaka — vėsesnės vasaros ir mažesnės žiemos temperatūrų amplitudės negu pietuose.
• Vegetacija ir dirvožemiai: miškingos vietos (pušys ir mišrūs miškai), durpynai bei žemdirbystei tinkamos terasos; vietomis prastos derlingumo smėlingos dirvos.
• Žmonių veikla: žemės ūkis (grūdai, pieno ūkis), turizmas prie ežerų, miškininkystė; miestai: Rostock, Neubrandenburgas, Greifswaldas.

1.2 Šiaurės vakarų Vokietijos lyguma

Šiaurės vakarinė lyguma apima Šiaurės Vokietijos Plain zoną iki Šiaurės jūros ir Baltijos jūros pakrančių. Tai lygi, smėlinga ir dumblėta zona, kurią formavo paskutiniai ledynmečiai ir pakrančių procesai.

• Pakrantės ir reljefas: pakrantės durpynai, estuarijos, deltų lygumos, žemumos ir išoriniai krantai su kopomis; Vaddeno jūros (Wadden Sea) seklios zonas atskiria krantai ir salos.
• Hidrografija: svarbios priešpilio upės — Elbė, Vezeris (Weser), Emsas; dideli uostai: Hamburgas (Elbės deltoje), Bremerhavenas, Kielas (prie Įlankos).
• Ekonomika ir gamta: intensyvus žemės ūkis, melioracijos sistemų naudojimas (polderiai), žvejybos ir jūrų laivybos centrai, vėjo energetika (pakrantės vėjo jėgainės).
• Specifinės ypatybės: Frisijos salos, Helgolandas, potvynių zona su unikalia flora ir fauna, UNESCO saugomi Vaddeno jūros rezervatai.

1.3 Vakarų centrinės aukštumos

Vakarų centrinės aukštumos (Western Central Uplands) — tai sudėtingas kalvotas ir žemių masyvų tinklas, esantis tarp Šiaurės Vokietijos lygumos ir pietinių morfologinių zonų. Čia randami tokie masyvai kaip Eifelis, Hunsrück, Siegeno apylinkės, Taunusas bei Harcas vakarinėje dalyje.

• Geologija: vyrauja senos varisčios grandinės uolienos (granitai, šiferiai) ir sluoksniuotos sedimentinės uolienos; yra kalvotų keterų, slėnių ir upių tarpekliai.
• Reljefas ir klimatą: aukštumos nėra labai aukštos (paprastai iki 800–900 m), klimatas šiek tiek drėgnesnis ir vėsesnis nei lygumose.
• Gamtos ištekliai: miškai, gyvūnija, istorinis kasybos paveldas (anglies ir metalų kasimas kai kuriose vietovėse); regionas turi daug kurortų ir žygeivių trasų.
• Žmonių veikla: miškininkystė, mažiau intensyvus žemės ūkis, pramonė istorinėse anglies apdirbimo vietovėse; didesni miestai netoli ribų: Kölnas, Düsseldorfas (priklauso priežemiai klaidos — tačiau šie miestai yra Vakarų slėnių prieigose).

1.4 Rytų centrinės aukštumos

Rytų centrinės aukštumos apima Harco, Turingijos mišką, Saksonijos aukštumas ir Erzgebirge (Rudo kalnus) prie Čekijos sienos. Tai kalvingesnė ir morfologiškai įvairi zona, turinti daug miškų ir senų kasyklų.

• Reljefas ir geologija: mišrus — nuo aukštų kalvų iki plataus kalnų grandinių; Erzgebirge pasižymi metalingų iškastinių telkiniais (istorinis sidabro, vario kasybos regionas).
• Hidrologija: svarbios upės: Elbė (iš rytinių šlaitų telkiasi intakai), Saalė; regionuose yra daug slėnių ir tarpeklio upių formuotų peizažų.
• Ekologija ir žmogaus veikla: tankūs miškai (spygliuočiai ir mišrūs), turizmas (slidinėjimas, žygiai), iškastinių išteklių gavyba (pvz., lignito baseinai Lausitze regione su atviromis kasyklomis ir rekultivacija), mažesni pramonės centrai.

1.5 Pietų Vokietijos skarikai ^[1][2]

Pietų Vokietijos skarikai (South German Scarplands, vok. Schichtstufenland) — tai plataus masto sluoksniuotų nuosėdinių uolienų forma, kurią sudaro nuosekliai slūžiuojančios juostos su kietesnių sluoksnių iškyšuliais (eskarpais) ir atsikišimais. Į šią zoną įeina tokios dalys kaip Švabijos Jura (Schwäbische Alb), Frankonijos Jura ir dalis pietvakarių Vokietijos aplink Black Forest ribą.

• Geologinės savybės: dominuoja trijų geologinių periodų kalkakmenys ir moliai (juriniai, kreidiniai sluoksniai), kurių eroziškai susidarę šlaitai ir uolų keteros formuoja žymius kraštovaizdžius.
• Karstinės formos: gausu urvų, sinkhole’ų, požeminių upių ir karbonatinės pelkės; tai svarbu speleologijai ir geoturizmui.
• Žemės ūkis ir miestai: derlingos slėnių žemės ūkio vietos, vynuogynai pietinėse dalyse; didesni miestai: Štutgartas, Ulmas, Augsburgas (priklausomai nuo tikslios zonos ribų).

1.6 Alpių priekalnė ir Alpės ^[1]

Alpių priekalnė (Alpenvorland) — tai kalnų papėdė, susiformavusi iš paskutinio ledynmečio nuosėdų ir morenų. Ji pereina į tikrąsias Alpes, kurios pietinėje Vokietijos dalyje sudaro aukštą ir žymiai kalvingesnį landšaftą.

• Papėdė: moreninės kalvos, ežerai (pvz., Chiemsee, Starnberger See), derlingos lygumos ir kalnų upių slėniai; intensyvus rekreacinis naudojimas (poilsis prie ežerų, pėsčiųjų trasos).
• Alpės: aukščiausi Vokietijos taškai (pvz., Zugspitze — 2 962 m); kalnai susidaro dėl tektoninio kilimo ir prasiskverbimo, juose dominuoja alpinės zonos: miškingos apatinės dalys, kalnų pievos (alps), uolėtos viršūnės ir ledynai.
• Ekologija ir klimatą: aiškiai išreikštos aukštuminės zonos; kintantis klimatas nuo žemų ir vidutinių aukščių link alpinio klimato viršūnėse. Ledynai mažėja dėl klimato kaitos, bet kalnai išlieka svarbiu vandens tiekimo šaltiniu.
• Ekonomika ir turizmas: smulkūs ūkiai (alpinės ganyklos), turistinės infrastruktūros (slidinėjimo kurortai, žygiai), hidroelektrinės; nacionaliniai ir regioniniai parkai (pvz., Berchtesgadeno nacionalinis parkas).

1.7 Šiaurės ir Baltijos jūros

Vokietijos šiaurės pakrantės ribojasi su dviem skirtingomis jūromis, kurios lemia skirtingus pakrantės tipus ir ekosistemas:

• Šiaurės jūra: serverdinė, potvynių ir atoslūgių (tidal) sistema su plataus ploto dumblo plotais (Vaddeno jūra), sala ir skersinėmis kopomis (Frisijos salos). Svarbios ekonominės veiklos: laivyba, žuvininkystė, jėgainių statyba (offshore vėjo parkai), ekologinis turizmas. Vaddeno jūra yra UNESCO pasaulio paveldo objektas.
• Baltijos jūra: ramesnė, beveik be didelių potvynių; pakrantėse — fiordų tipo įlankos, lagūnos (boddens), kopos ir smėlėti paplūdimiai. Populiarios kurortinės pakrantės (pvz., Rügen sala, Usedomas). Šis regionas turi savitą jūros ir žemės biologinę įvairovę.
• Uostai ir transportas: svarbūs uostai: Hamburgas (Elbės estuarijoje), Kielas (keltų ir jūrų linijų centras), Bremerhavenas; pakrantėse taip pat vystomas kruizinis turizmas.

2 Nuorodos

Šiame straipsnyje pateikta apžvalga apima pagrindines Vokietijos gamtinių regionų ypatybes: lygumas, centrinės aukštumos, skarikų zonas, Alpių priekalnę ir Alpės bei jūrines pakrantes. Tolimesniems tyrimams galima naudoti geologijos, geografijos ir regioninės planavimo šaltinius, taip pat oficialius Vokietijos gamtos išteklių ir aplinkos apsaugos leidinius.