Neokeinsistinė ekonomika: apibrėžimas, istorija ir pagrindinės idėjos

Neokeinsistinė ekonomika: apibrėžimas, istorija ir pagrindinės idėjos — sužinokite IS/LM modelį, neoklasikinę sintezę ir pokyčius nuo pokario iki naujosios keinsistų bangos.

Neokeinsistinė ekonomika - tai makroekonominės minties mokykla, kuri buvo sukurta po Antrojo pasaulinio karo remiantis Johno Maynardo Keyneso darbais. Grupė ekonomistų (ypač Johnas Hicksas, Franco Modigliani ir Paulas Samuelsonas) bandė interpretuoti ir formalizuoti Keinso raštus ir juos susieti su neoklasikiniais ekonomikos modeliais. Jie išvystė tokias analitines priemones kaip IS–LM modelis, kuris padėjo aiškinti, kaip fiskalinė ir monetarinė politika veikia prekių ir pinigų rinkas. IS–LM modelyje sąlyčio taškai tarp prekių rinkos (IS) ir pinigų rinkos (LM) parodo, kaip pokyčiai valdžios išlaidose, mokesčiuose ar pinigų pasiūloje veikia nacionalinį produktą ir palūkanų normas. Šis formalus neoklasikinis požiūris į Keinso idėjas tapo žinomas kaip neoklasikinė sintezė ir dominavo pokario makroekonomijos mąstyme penktajame, šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose.

Pagrindinės idėjos ir prielaidos

Neokeinsistinė analizė apibūdinama keliais svarbiais elementais:

• Visuminė paklausa yra svarbiausias trumpalaikės gamybos ir užimtumo veiksnys; trūkstanti arba per didelė paklausa lemia recesijas arba perkaitimą.
• Fiskalinės ir monetarinės politikos reikšmė: aktyvi vyriausybės biudžeto politika (mokesčiai ir išlaidos) bei centrinio banko pinigų politika gali stabilizuoti ekonomikos ciklus.
• Sklandžios neoklasikinės pusiausvyros priemonės: neokeinsistiniai autoriai siekė sujungti Keinso intuiticijas su neoklasikinės bendrosios pusiausvyros formalizmu.
• Kainų ir atlyginimų nelankstumas: trumpuoju laikotarpiu kainos ir atlyginimai gali būti „užstrigę“ (sticky), todėl ekonomika reaguoja į paklausos šoką per gamybos ir užimtumo pokyčius, o ne grynai per kainas.

Istorija ir evoliucija

Po Antrojo pasaulinio karo neokeinsistinė sintezė tapo pagrindine makroekonomikos mokykla, kuri dėstė tiek universitetuose, tiek formavo praktinę ekonominę politiką. Tačiau XX a. septintajame dešimtmetyje įvyko keli smarkūs iššūkiai:

• Pažangiosios ekonomikos patyrė lėtą augimą kartu su aukšta infliacija (
• stagfliaciją), kuri buvo sunkiai paaiškinama tradicinėmis neokeinsistinėmis formulėmis.
• Monetaristų, monetaristų teorijos ir tokie autoriai kaip Miltonas Friedmanas kėlė abejonių dėl aktyvios fiskalinės politikos ir pabrėžė pinigų kiekio vaidmenį infliacijoje bei ilgalaikėje ekonomikos dinamikos neelastingume.
• Lucas'o ir kitų autorių iškeltas racionalių lūkesčių argumentas (tai, kas vėliau vadinama Lucas critique) parodyto, kad tradiciniai makroekonominiai modeliai, kurie nekvestionuoja lūkesčių formavimo, gali duoti neteisingas politines rekomendacijas.

Šių kritikų įtaka paskatino neokeinsistų adaptaciją: ekonomistai pradėjo ieškoti mikroekonominių „pamatų“ makroekonominiams modeliams—tai lėmė naujos bangos vystymąsi, vadinamą Naująja neoklasikine sinteze arba Naujaisiais keinsistais. Ši srovė integravo racionalius lūkesčius, kainų meniu-kainų (menu costs) teorijas, Calvo kainų taisykles ir kitus mechanizmus, leidžiančius paaiškinti kainų nelankstumą mikrolygmeniu. Rezultatas – modernūs dinaminiai stochastiniai bendrosios pusiausvyros (DSGE) modeliai, kurie šiandien dominuoja akademinėje makroekonomikoje.

Kritika ir tolesnė plėtra

Neokeinsistinė ekonomika, ypač jos moderniosios formos, susidūrė su keliais pagrindiniais iššūkiais:

• Empiriniai ribotumai: kai kurie DSGE modeliai silpnai atitinka realius duomenis arba prastai prognozuoja krizių dinamiką.
• Modelių sudėtingumas: didelis formalizmas ir daugybė parametrų kartais trukdo praktiniam modelių panaudojimui sprendžiant politikos klausimus.
• Alternatyvūs požiūriai: naujos mokyklos, tokios kaip naujoji klasikinė ekonomika ar heterodoksiniai požiūriai, siūlo kitokius aiškinimus apie nestandartines situacijas (pvz., finansines krizes, neadekvatų finansų rinkų elgesį).

Politinis ir praktinis poveikis

Neokeinsistinė mintis turėjo ir tebėra reikšminga politikos formavime:

• Ji pateisino aktyvias stabilizavimo priemones – fiskalinę stimulus recesijų metu ir palūkanų normos reguliavimą infliacijos kontroliuoti.
• Moderniai interpretuota (naujieji keinsistai) ji tapo pagrindu centrinio banko elgesio modeliams, infliacijos tikslų nustatymui ir makroekonominiam modeliavimui.
• Pasaulinė finansinė krizė 2008 m. ir vėlesnės recesijos vėl atkreipė dėmesį į Keyneso idėjas apie valstybės intervencijos reikalingumą – tiek monetarinį skatinimą, tiek fiskalinę paramą.

Išvados

Neokeinsistinė ekonomika – tai evoliucinė tradicija, kuri sujungė Keinso intuicijas su neoklasikiniu formalizmu. Nors ji patyrė esminių iššūkių (stagfliacija, monetaristų kritika, racionalių lūkesčių teorija), mokykla adaptavosi ir perėjo prie modernesnių modelių, turinčių mikroekonominį pagrindą. Dabartinė makroekonomikos teorija dažnai remiasi šia naująja sinteze, tačiau diskusijos dėl modelių pritaikomumo, politikos efektyvumo ir alternatyvių teorijų tęsiasi.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra neokeinsistinė ekonomika?

K: Kas bandė aiškinti ir formalizuoti J. M. Keyneso darbus?

K: Kaip šis modelis tapo populiarus tarp ekonomistų po Antrojo pasaulinio karo?

K: Kas lėmė keletą įvykių, kurie XX a. septintajame dešimtmetyje sukrėtė neokeinsizmo teoriją?

Klausimas: Ką sukūrė naujieji keinsistai, kad keinsistiniams makroekonominiams samprotavimams suteiktų mikroekonominį pagrindą?

K: Kaip dabar kartais vadinami neokeinsistai?

Paieška pagal raidę