Atlanto lašiša (Salmo salar) — biologija, paplitimas, rūšys ir veisimas

Atlanto lašiša (Salmo salar): išsamiai apie biologiją, paplitimą, rūšis ir veisimą — migraciją, elgseną, veisimo metodus ir apsaugos strategijas viename straipsnyje.

Atlanto lašiša (Salmo salar) - lašišinių (Salmonidae) šeimos žuvis. Atlanto lašišos gyvena šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje ir upėse, įtekančiose į šiaurinę Atlanto vandenyno dalį. Jos taip pat sėkmingai persodintos į šiaurinę Ramiojo vandenyno dalį. Kiti Atlanto lašišų pavadinimai: įlankinė lašiša, juodoji lašiša, kaplinė lašiša, Sebago lašiša, sidabrinė lašiša, skiauterėtoji lašiša arba išorinė lašiša. Atlantinės lašišos, kurios neišplaukia į jūrą, vadinamos lašišomis, neturinčiomis priėjimo prie kranto, arba ouananiche. Taip gali atsitikti dėl žmogaus įsikišimo arba stichinių nelaimių.

Biologija ir morfologija

Atlanto lašiša yra anadrominė žuvis — ji veisiasi upėse, o didžiausią augimą pasiekia jūroje. Suaugusios žuvys paprastai būna 60–100 cm ilgio ir sveria kelis kilogramus; išimtinais atvejais jos gali užaugti iki 1,5 m ilgio ir sverti iki ~30 kg. Kūnas pailgas, su pastebimomis tamsiomis dėmėmis viršutiniame kūno paviršiuje. Patinams rujojimo metu išryškėja kypė (išlinkusi apatinė žandikaulio dalis) ir ryškesnė spalva.

Gyvenimo ciklas ir veisimas

Veisimosi laikas: daugelyje populiacijų patiškai (spawning) vyksta rudenį. Lašišos kasa žvyro guolius (vadinamus "redd") srauniaose, grįstuose upėse, kur deda kiaušinius.

• Inkubuotės laikotarpis: kiaušiniai peržiemoja žvyre ir išsiritę mailius (alevin) išgyvena iš geltonosios maišelio atsargų.
• Jaunikliai (parrai): vartoja srovėje esančią maistą ir išlaiko parro (tamsių juostelių) raštą; upėje jie gali praleisti nuo 1 iki 4 metų.
• Smoltifikacija: fiziologinis ir elgsenos pokytis, leidžiantis pereiti prie buveinės jūroje — jaunikliai (smoltai) išplaukia į jūrą ir keičia spalvą į sidabrinę.
• Migracija ir augimas jūroje: jūroje lašišos maitindamosi žuvimis ir bestuburiais greitai auga; praleidę 1–4 jūros metus, sugrįžta į gimtąją upę neršti.
• Rūšinės variacijos: kai kurios žuvys (grilse) sugrįžta po 1 jūros sezono, kitos — po kelių.

Paplitimas ir populiacijų įvairovė

Atlanto lašiša natūraliai paplitusi šiauriniame Atlanto vandenyne — tiek Europos pietiniuose regionuose (nuo Iberijos šiaurės krantų iki Rusijos Arktyje), tiek Šiaurės Amerikos šiauriniuose rajonuose (nuo Maine ir Kvebeko iki Labradoro). Dėl veisinių perkėlimų ar akvakultūros lašiša buvo įvesta ir į kai kurias Ramiojo vandenyno upes.

Yra kelios ekologinės ir geografinės populiacijos bei fenotipai: anadrominės lašišos, landlocked (uždarose vandens telkinio formose likusios) formos, taip pat įvairios regioninės linijos, kurios prisitaikiusios prie vietinių upių sąlygų.

Mityba

Jaunos lašišos upėje maitinasi vabzdžiais, jų lervomis, mažais bestuburiais. Jūroje dieta keičiama į smulkias žuveles, krevetes ir kitus bestuburius — tai leidžia spartiai kaupti masę iki neršto sezono.

Apsauga, grėsmės ir valdymas

Pagrindinės grėsmės: buveinių praradimas (užtvankos, intakų reguliavimas), vandens tarša, netvarus žvejojimas, invazinių veislių ir akvakultūros aquaskaičiavimai (pvz., pabėgę veisliniai individai sumaišo genofondą), parazitai ir ligos (pvz., jūrinės erkės — sea lice) bei klimato kaitos poveikis vandens temperatūrai ir srautams.

Tarptautiniu mastu Atlanto lašiša dažnai pripažįstama kaip rūšis, kuriai reikia regioninių apsaugos priemonių: IUCN vertinimai rodo, kad, nors globaliai rūšis gali būti vertinama kaip Least Concern (mažiausia rūšies apsaugos problema), daugelio vietinių populiacijų būklė yra prasta arba kritinė. Tarp taikomų priemonių — žuvų kopėčios, migracijos koridorių atkūrimas, inkubavimo ir nerštaviečių atstatymas, laikiniai žvejybos apribojimai, ir griežtesnė akvakultūros kontrolė.

Žvejyba ir akvakultūra

Atlanto lašiša yra vertinama tiek sportinės žvejybos, tiek komercinės pramonės kontekste. Akvakultūra (jūrų narvuose) užima didelę dalį pasaulinės lašišos produkcijos — svarbiausios auginimo šalys yra Norvegija, Škotija, Kanada, Čilė ir kitos. Akvakultūra leidžia patenkinti didelę rinkos paklausą, tačiau gali kelti ekologines problemas: pabėgimai, ligų perdavimas laukinėms populiacijoms ir tarša aplinkoje.

Praktiniai pastebėjimai ir žmogaus reikšmė

Atlanto lašiša turi didelę ekonominę ir kultūrinę reikšmę regione: ji yra svarbi sportinei žvejybai, tradicinei žvejybai ir maisto pramonei. Dėl to vyksta intensyvios pastangos derinti verslo interesus su gamtosauga — pvz., saugomų upių ruožų kūrimas, išleisti smoltų papildymas tik ten, kur tai nėra pavojinga vietinėms genų linijoms, ir skatinamas tvarus vartojimas (sertifikatai, atsekamumas).

Išvados

Atlanto lašiša (Salmo salar) yra sudėtingos ekologijos ir didelės reikšmės rūšis. Jos gebėjimas migruoti tarp gėlo ir sūraus vandens, jautrumas buveinių pokyčiams ir intensyviomis žvejybos bei akvakultūros praktikos keliamoms grėsmėms daro ją tiek iššūkiu, tiek prioritetu tvaraus valdymo srityje. Sėkmingai apsaugant upių ekosistemas ir reguliuojant žmogaus veiklą, daug regioninių populiacijų gali būti išsaugotos ateities kartoms.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Atlanto lašiša?

K: Kur dar buvo sėkmingai persodintos Atlanto lašišos?

K: Kaip dar vadinamos atlantinės lašišos?

K: Kas yra lašišos, neturinčios priėjimo prie kranto?

K.: Kaip Atlanto lašišos tampa sausumos lašišomis?

K.: Koks yra mokslinis Atlanto lašišų pavadinimas?

K.: Kokiai šeimai priklauso Atlanto lašiša?

Paieška pagal raidę