Paralimpinio slidinėjimo klasifikacija: grupės, lygiai ir taisyklės

Paralimpinio slidinėjimo klasifikacija: grupės, lygiai ir taisyklės — aiškus gidas apie B1–B3 ir CP klases, istoriją, reikalavimus ir varžybų taisykles.

Paralimpinio slidinėjimo klasifikacija – tai sportininkų suskirstymo sistema, kuri užtikrina, kad varžybose dalyvautų sportininkai su panašiais funkciniais gebėjimais ir kad varžybos būtų kuo sąžiningesnės. Klasifikacija leidžia sudaryti lygias sąlygas kalnų slidinėjimo rungtyse žmonėms su skirtingomis regėjimo ar judėjimo negaliomis. Pagrindinės grupės apima regėjimo negalią turinčius sportininkus, stovinčius (standing) ir sėdinčius (sitting) sportininkus. Grupės ir klasės formuojamos ir prižiūrimos Tarptautinio parolimpinio komiteto (IPC) bei jo atitinkamų padalinių, anksčiau į šį darbą buvo įtrauktos organizacijos, tokios kaip Tarptautinė neįgaliųjų sporto organizacija (ISOD), Tarptautinė Stoko Mandevilio žaidynių federacija (ISMWSF), Tarptautinė aklųjų sporto federacija (IBSA) ir Tarptautinė cerebrinio paralyžiaus sporto ir rekreacijos asociacija (CP-ISRA).

Klasifikacijos tikslas ir principai

Klasifikacijos tikslas – įvertinti, kaip konkreti sveikatos būklė veikia sportininko gebėjimą atlikti slidinėjimo judesius, ir priskirti jį tinkamai sportinei klasei. Klasifikacija apima medicininį vertinimą, funkcinius testus ir stebėjimą sniege. Klasės gali turėti skirtingą statusą: patvirtinta, peržiūrima arba nauja, priklausomai nuo pokyčių sportininko būklėje ar nuo amžiaus.

Regėjimo negalios klasės (B1–B3)

Regėjimo negalią turintys slidininkai yra skirstomi į tris pagrindines klases:

• B1 – aklieji arba turintys itin ribotą regėjimą. Dažnai apibūdinama kaip be šviesos suvokimo arba su šviesos suvokimu, bet nesugebant atpažinti formų.
• B2 – sportininkai su mažesniu regėjimo sutrikimu (pvz., labai ribota regėjimo aštrumo ar labai siauras regėjimo laukas).
• B3 – sportininkai su didesniu išlikusiu regėjimu (regėjimo aštrumas iki tam tikros ribos arba platesnis, bet vis dar ribotas regėjimo laukas).

Konkrečios B1–B3 techninės ribos (pvz., regėjimo aštrumo ir lauko matmenys) nustatomos medicininiais ir oftalmologiniais tyrimais pagal tarptautinius standartus. Nematantys slidininkai varžybose dažnai slidinėja su gidu, kuris nurodo maršrutą, greitį ir manevrus balsu arba radijo ryšiu, o konkurencijų metu leidžiami specialūs garso signalai ar ryšio įranga.

Fizinės funkcijos ir sėdėjimo/stovėjimo klasės

Fizinė negalia, paveikianti judėjimą, vertinama pagal tai, kaip ji riboja slidinėjimo techniką. Dabartinė tarptautinė sistema tradiciškai skirsto į:

• Sėdintys (sitting, pvz., monoslidės) – sportininkai, kurie slidinėja sėdėdami specialiose monoslidėse (sit-ski) ir naudoja outrig marks (specialias lazdas su mini slidėmis) stabilumui ir valdymui.
• Stovinčios kategorijos (standing) – sportininkai, kurie slidinėja stovėdami, bet gali naudoti protezus, fiksacijas arba vienašales lazdeles.
• Funkciniai subtipai – anksčiau naudotos daugiau specifinės medicininės kategorijos, pvz., CP (cerebrinio paralyžiaus) klasės CP5–CP8; šios klasės padeda apibūdinti, kaip raumenų tonusas ir koordinacija veikia slidinėjimą.

Istorinė raida

Pirmosios paralimpinio slidinėjimo klasifikacijos sistemos atsirado Skandinavijoje septintajame dešimtmetyje. Iš pradžių klasifikacijos buvo skirtos slidininkams, neturintiems rankų ar kojų; vėliau sistemos plėtėsi, kad apimtų sportininkus su nugaros smegenų traumomis, cerebriniu paralyžiumi ir kitomis būklėmis. Pirmosiose žiemos parolimpinėse žaidynėse 1976 m. buvo taikomos dvi grupės. Iki 1980-ųjų sukurtos papildomos grupės, įskaitant tas, kurios skirtos sportininkams su cerebriniu paralyžiumi. Vėlesnėse dekadose klasifikacijos tobulėjo – kai kurios buvo įkvėptos kitų sporto šakų (pvz., vežimėlių krepšinio) sistemos – ir siekta mažinti klasių skaičių, kad sumažėtų medalių skaičius bei padidėtų rungčių konkurencingumas.

Taisyklės, įranga ir varžybų eiga

Grupių varžybų taisyklės dažniausiai remiasi Tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) taisyklėmis, tačiau jos yra pakoreguotos taip, kad atitiktų paralimpinio sporto poreikius. Pagrindiniai aspektai:

• Gidai: regėjimo negalią turintys slidininkai dažnai slidinėja kartu su gidu, kuris nurodo kelio liniją, greitį ir posūkius balsu arba naudojant radijo ryšį.
• Įranga: sėdintieji naudoja specialias monoslides, stovintieji gali naudoti protezus ar kitus priedus, o kai kurie sportininkai naudoja specialias lazdas (vieną arba dvi) arba jokios lazdos, priklausomai nuo klasės ir taisyklių.
• Pagalbinės priemonės: leidžiami arba ribojami tam tikri įrenginiai priklauso nuo klasės; pvz., outrig lazdos sėdintiesiems ar ryšio įranga regėjimo negalią turintiems sportininkams.
• Laiko koeficientai (factoring system): kad būtų galima lyginti greičius tarp skirtingų klasių ir apdovanoti vienoje įskaitoje, taikomi koeficientai, kuriais koreguojamas finišo laikas pagal klasę.

Kaip vyksta klasifikacija

Klasifikacijos procesas paprastai susideda iš kelių etapų:

1. Medicininis vertinimas – dokumentų patikrinimas ir išsamus sveikatos būklės aprašymas.
2. Funkciniai testai – vertinami raumenų tonusas, judesių kontrolė, pusiausvyra ir kiti su slidinėjimu susiję gebėjimai.
3. Stebėjimas sniege – specialistai stebi sportininko pasirodymą praktikoje ar varžybose, kad patvirtintų, ar klasė atitinka realią sportininkų funkciją.
4. Galutinis sprendimas ir statusas – sportininkui priskiriama klasė ir nustatomas jos galiojimo laikas (pvz., patvirtinta, peržiūrima po tam tikro laiko ar pasikeitusių sąlygų).

Kas gali dalyvauti

Paralimpinis slidinėjimas yra atviras sportininkams su regėjimo ir įvairiomis fizinėmis negaliomis, kai šios negalios riboja stovėjimą ar judėjimą laisvai. Tradiciškai varžybos nebūna atviros sportininkams su protinėmis negaliomis, nes tarptautinės žiemos parolimpinės taisyklės tam netaiko atskirų rungčių. Konkretūs reikalavimai dėl kvalifikacijos ir dalyvavimo priklauso nuo renginio organizatorių ir IPC taisyklių.

Klasifikacijos sistemos nuolat tobulinamos: siekiama didesnio skaidrumo, aiškumo ir sąžiningumo, kad visi sportininkai turėtų vienodas galimybes varžytis pagal realius savo sportinius gebėjimus.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kokia yra paraalpinio slidinėjimo klasifikacija?

K: Kas sukūrė pirmąsias paraalpinio slidinėjimo eiliškumo sistemas?

K: Koks buvo šių pirmųjų užsakymų sistemų tikslas?

K: Kiek grupių buvo pirmosiose 1976 m. žiemos parolimpinėse žaidynėse?

K: Kaip nuo to laiko buvo stengiamasi tobulinti klasifikaciją?

K: Kokios gairės naudojamos slidininkams, turintiems regėjimo problemų?

K: Kaip sėdintys slidininkai greitai juda per sniegą?

Paieška pagal raidę