Para-alpinis slidinėjimas

Istorija

Slidinėjimas su negalia prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metais, nes daug kareivių susižeidė. Vokietijoje amputuotos kojos netekęs Franzas Wendelis iš poros ramentų pasigamino trumpas slides. Seppas "Peppi" Zwicknagelis - Austrijos veteranas buvo sužeistas rankine granata ir neteko kojos. Zwicknagelis savarankiškai išmoko slidinėti, o vėliau tapo slidinėjimo instruktoriumi. Jis dirbo Kitzbiuhelyje ir sukūrė Austrijos slidinėjimo asociacijos padalinį, skirtą neįgaliems slidininkams. Iki 1947 m. Austrijoje buvo rengiamos neįgaliųjų slidinėjimo varžybos. Paskui Liudvigas Guttmanas padėjo rengti slidinėjimo varžybas neįgaliesiems. Jungtinėse Amerikos Valstijose Gretchen Fraser pradėjo mokyti slidinėti amputuotas galūnes turinčius žmones karinėse ligoninėse. XX a. septintajame dešimtmetyje buvo kuriamos slidinėjimo grupės neįgaliesiems. Iki 1968 m. slidinėjimas neįgaliesiems buvo skirtas tik amputuotiems žmonėms. 1969 m. aklasis slidininkas Žanas Eymoras (Jean Eymore) Aspene, Kolorado valstijoje, pradėjo slidinėjimo programą, skirtą nematantiems slidininkams. Eymore'as buvo slidinėjimo instruktorius, kol neteko regėjimo. Pirmosios tarptautinės varžybos - pasaulio neįgaliųjų kalnų slidinėjimo čempionatas - įvyko 1974 m. Prancūzijoje.

Istorija

Slidinėjimas su negalia prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metais, nes daug kareivių susižeidė. Vokietijoje amputuotos kojos netekęs Franzas Wendelis iš poros ramentų pasigamino trumpas slides. Seppas "Peppi" Zwicknagelis - Austrijos veteranas buvo sužeistas rankine granata ir neteko kojos. Zwicknagelis savarankiškai išmoko slidinėti, o vėliau tapo slidinėjimo instruktoriumi. Jis dirbo Kitzbiuhelyje ir sukūrė Austrijos slidinėjimo asociacijos padalinį, skirtą neįgaliems slidininkams. Iki 1947 m. Austrijoje buvo rengiamos neįgaliųjų slidinėjimo varžybos. Paskui Liudvigas Guttmanas padėjo rengti slidinėjimo varžybas neįgaliesiems. Jungtinėse Amerikos Valstijose Gretchen Fraser pradėjo mokyti slidinėti amputuotas galūnes turinčius žmones karinėse ligoninėse. XX a. septintajame dešimtmetyje buvo kuriamos slidinėjimo grupės neįgaliesiems. Iki 1968 m. slidinėjimas neįgaliesiems buvo skirtas tik amputuotiems žmonėms. 1969 m. aklasis slidininkas Žanas Eymoras (Jean Eymore) Aspene, Kolorado valstijoje, pradėjo slidinėjimo programą, skirtą nematantiems slidininkams. Eymore'as buvo slidinėjimo instruktorius, kol neteko regėjimo. Pirmosios tarptautinės varžybos - pasaulio neįgaliųjų kalnų slidinėjimo čempionatas - įvyko 1974 m. Prancūzijoje.

Istorija

Slidinėjimas su negalia prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metais, nes daug kareivių susižeidė. Vokietijoje amputuotos kojos netekęs Franzas Wendelis iš poros ramentų pasigamino trumpas slides. Seppas "Peppi" Zwicknagelis - Austrijos veteranas buvo sužeistas rankine granata ir neteko kojos. Zwicknagelis savarankiškai išmoko slidinėti, o vėliau tapo slidinėjimo instruktoriumi. Jis dirbo Kitzbiuhelyje ir sukūrė Austrijos slidinėjimo asociacijos padalinį, skirtą neįgaliems slidininkams. Iki 1947 m. Austrijoje buvo rengiamos neįgaliųjų slidinėjimo varžybos. Paskui Liudvigas Guttmanas padėjo rengti slidinėjimo varžybas neįgaliesiems. Jungtinėse Amerikos Valstijose Gretchen Fraser pradėjo mokyti slidinėti amputuotas galūnes turinčius žmones karinėse ligoninėse. XX a. septintajame dešimtmetyje buvo kuriamos slidinėjimo grupės neįgaliesiems. Iki 1968 m. slidinėjimas neįgaliesiems buvo skirtas tik amputuotiems žmonėms. 1969 m. aklasis slidininkas Žanas Eymoras (Jean Eymore) Aspene, Kolorado valstijoje, pradėjo slidinėjimo programą, skirtą nematantiems slidininkams. Eymore'as buvo slidinėjimo instruktorius, kol neteko regėjimo. Pirmosios tarptautinės varžybos - pasaulio neįgaliųjų kalnų slidinėjimo čempionatas - įvyko 1974 m. Prancūzijoje.

Parolimpinės žaidynės

1976 m. vykusiose pirmosiose žiemos parolimpinėse žaidynėse viena pirmųjų sporto šakų buvo kalnų slidinėjimas stovint. Vyko slalomo ir slalomo milžino slalomo varžybos. 1984 m. žiemos parolimpinėse žaidynėse į paralimpinių žaidynių programą buvo įtrauktos kalnų slidinėjimo varžybos. Slidinėjimas su slidėmis 1984 m. buvo pavyzdinė sporto šaka. 1992 m. žiemos parolimpinėse žaidynėse Albervilyje (Kanada) į parolimpinę programą buvo įtrauktos kalnų nusileidimo, slalomo milžino ir slalomo varžybos. 1994 m. žiemos parolimpinėse žaidynėse buvo lenktyniaujama supergiganto slalomo rungtyje. 1998 m. medalius galėjo iškovoti sėdintys slidininkai ir aklieji slidininkai. Iki 1998 m. žiemos parolimpinėse žaidynėse medalius galėjo gauti tik stovintys slidininkai.

2002 m. žiemos parolimpinėse žaidynėse moterų kalnų slidinėjimo ir vyrų, kurie nemato, kalnų slidinėjimo varžybos vyko pirmąją dieną. Vyrų kalnų slidinėjimo rungtys stovint ir sėdint vyko 2 dieną. Vyrų stovint ir sėdint supergreitojo nusileidimo rungtis vyko 3 dieną. Vyrų, nematančių, ir moterų supergreitojo slidinėjimo varžybos vyko 5 dieną. Vyrų stovint ir sėdint milžino slalomo varžybos vyko 7 dieną. Moterų ir vyrų, kurie nemato, slalomo milžino slalomo varžybos vyko 8 dieną. Vyrų slalomas stovint ir sėdint vyko 9 dieną. Moterų ir vyrų slalomas nematant vyko 10 dieną.

2006 m. žiemosparolimpinėse žaidynėse buvo naudojama nauja klasifikavimo sistema. Pagal ją 14 klasių buvo suskirstytos į tris grupes ir kiekvienai iš jų buvo naudojami faktiniai rezultatai. 2006 m. žaidynėse Super-G klasėje varžėsi 55 vyrai, palyginti su 18 moterų stovėjimo grupėje.

2010 m. žiemos parolimpinių žaidynių kalnų slidinėjimo varžybos vyko Whistler Creekside. Vistleryje vyko šios varžybų rūšys: kalnų nusileidimas, superkombinacija, supergreitasis slalomas, slalomas ir milžiniškas slalomas. 2010 m. lenktyniauta superkombinuotoje trasoje. Tai buvo pirmosios lenktynės parolimpinėse žaidynėse. Kalnų nusileidimo lenktynėse 25 vyrai ir 18 moterų dalyvavo stovinčiųjų grupėje, 25 vyrai ir 10 moterų - sėdinčiųjų grupėje ir 12 vyrų ir 10 moterų - nematančiųjų grupėje. Superkombinuotoje įskaitoje stovint dalyvavo 18 vyrų ir 14 moterų, sėdint - 18 vyrų ir 10 moterų, o nematant - 10 vyrų ir 10 moterų. 2010 m. žaidynėse slalomo varžybose buvo trumpiausia paralyžiaus varžybų trasa. Kalnų nusileidimo varžybos vyko antrąją dieną visų grupių slidininkams vyrams ir moterims. Super-G varžybos vyrams ir moterims stovimųjų klasėse vyko 3 dieną. Nematantys ir sėdintys slidininkai Super-G lenktyniavo 4 dieną. Superkombinacijos varžybos vyko 5 dieną visiems slidininkams. Stovinčių vyrų ir moterų slalomo varžybos vyko 7 dieną. Sėdintys ir negalintys slidinėti slidininkai lenktyniavo 8 dieną. Slalomas stovintiems vyrams ir moterims vyko 9 dieną. Kiti slidininkai slalomą lenktyniavo 10 dieną.

Australijos parolimpietis Michaelas Miltonas 1988 m. Insbruko žiemos žaidynėse.

Parolimpinės žaidynės

1976 m. vykusiose pirmosiose žiemos parolimpinėse žaidynėse viena pirmųjų sporto šakų buvo kalnų slidinėjimas stovint. Vyko slalomo ir slalomo milžino slalomo varžybos. 1984 m. žiemos parolimpinėse žaidynėse į paralimpinių žaidynių programą buvo įtrauktos kalnų slidinėjimo varžybos. Slidinėjimas su slidėmis 1984 m. buvo pavyzdinė sporto šaka. 1992 m. žiemos parolimpinėse žaidynėse Albervilyje (Kanada) į parolimpinę programą buvo įtrauktos kalnų nusileidimo, slalomo milžino ir slalomo varžybos. 1994 m. žiemos parolimpinėse žaidynėse buvo lenktyniaujama supergiganto slalomo rungtyje. 1998 m. medalius galėjo iškovoti sėdintys slidininkai ir aklieji slidininkai. Iki 1998 m. žiemos parolimpinėse žaidynėse medalius galėjo gauti tik stovintys slidininkai.

2002 m. žiemos parolimpinėse žaidynėse moterų kalnų slidinėjimo ir vyrų, kurie nemato, kalnų slidinėjimo varžybos vyko pirmąją dieną. Vyrų kalnų slidinėjimo rungtys stovint ir sėdint vyko 2 dieną. Vyrų stovint ir sėdint supergreitojo nusileidimo rungtis vyko 3 dieną. Vyrų, nematančių, ir moterų supergreitojo slidinėjimo varžybos vyko 5 dieną. Vyrų stovint ir sėdint milžino slalomo varžybos vyko 7 dieną. Moterų ir vyrų, kurie nemato, slalomo milžino slalomo varžybos vyko 8 dieną. Vyrų slalomas stovint ir sėdint vyko 9 dieną. Moterų ir vyrų slalomas nematant vyko 10 dieną.

2006 m. žiemos parolimpinėse žaidynėse buvo naudojama nauja klasifikavimo sistema. Pagal ją 14 klasių buvo suskirstytos į tris grupes ir kiekvienai iš jų buvo naudojami faktiniai rezultatai. 2006 m. žaidynėse Super-G klasėje varžėsi 55 vyrai, palyginti su 18 moterų stovėjimo grupėje.

2010 m. žiemos parolimpinių žaidynių kalnų slidinėjimo varžybos vyko Whistler Creekside. Vistleryje vyko šios varžybų rūšys: kalnų nusileidimas, superkombinacija, supergreitasis slalomas, slalomas ir milžiniškas slalomas. 2010 m. lenktyniauta superkombinuotoje trasoje. Tai buvo pirmosios lenktynės parolimpinėse žaidynėse. Kalnų nusileidimo lenktynėse 25 vyrai ir 18 moterų dalyvavo stovinčiųjų grupėje, 25 vyrai ir 10 moterų - sėdinčiųjų grupėje ir 12 vyrų ir 10 moterų - nematančiųjų grupėje. Superkombinuotoje įskaitoje stovint dalyvavo 18 vyrų ir 14 moterų, sėdint - 18 vyrų ir 10 moterų, o nematant - 10 vyrų ir 10 moterų. 2010 m. žaidynėse slalomo varžybose buvo trumpiausia paralyžiaus varžybų trasa. Kalnų nusileidimo varžybos vyko antrąją dieną visų grupių slidininkams vyrams ir moterims. Super-G varžybos vyrams ir moterims stovimųjų klasėse vyko 3 dieną. Nematantys ir sėdintys slidininkai Super-G lenktyniavo 4 dieną. Superkombinacijos varžybos vyko 5 dieną visiems slidininkams. Stovinčių vyrų ir moterų slalomo varžybos vyko 7 dieną. Sėdintys ir negalintys slidinėti slidininkai lenktyniavo 8 dieną. Slalomas stovintiems vyrams ir moterims vyko 9 dieną. Kiti slidininkai slalomą lenktyniavo 10 dieną.

Australijos parolimpietis Michaelas Miltonas 1988 m. Insbruko žiemos žaidynėse.

Parolimpinės žaidynės

1976 m. vykusiose pirmosiose žiemos parolimpinėse žaidynėse viena pirmųjų sporto šakų buvo kalnų slidinėjimas stovint. Vyko slalomo ir slalomo milžino slalomo varžybos. 1984 m. žiemos parolimpinėse žaidynėse į paralimpinių žaidynių programą buvo įtrauktos kalnų slidinėjimo varžybos. Slidinėjimas su slidėmis 1984 m. buvo pavyzdinė sporto šaka. 1992 m. žiemos parolimpinėse žaidynėse Albervilyje (Kanada) į parolimpinę programą buvo įtrauktos kalnų nusileidimo, slalomo milžino ir slalomo varžybos. 1994 m. žiemos parolimpinėse žaidynėse buvo lenktyniaujama supergiganto slalomo rungtyje. 1998 m. medalius galėjo iškovoti sėdintys slidininkai ir aklieji slidininkai. Iki 1998 m. žiemos parolimpinėse žaidynėse medalius galėjo gauti tik stovintys slidininkai.

2002 m. žiemos parolimpinėse žaidynėse moterų kalnų slidinėjimo ir vyrų, kurie nemato, kalnų slidinėjimo varžybos vyko pirmąją dieną. Vyrų kalnų slidinėjimo rungtys stovint ir sėdint vyko 2 dieną. Vyrų stovint ir sėdint supergreitojo nusileidimo rungtis vyko 3 dieną. Vyrų, nematančių, ir moterų supergreitojo slidinėjimo varžybos vyko 5 dieną. Vyrų stovint ir sėdint milžino slalomo varžybos vyko 7 dieną. Moterų ir vyrų, kurie nemato, slalomo milžino slalomo varžybos vyko 8 dieną. Vyrų slalomas stovint ir sėdint vyko 9 dieną. Moterų ir vyrų slalomas nematant vyko 10 dieną.

2006 m. žiemos parolimpinėse žaidynėse buvo naudojama nauja klasifikavimo sistema. Pagal ją 14 klasių buvo suskirstytos į tris grupes ir kiekvienai iš jų buvo naudojami faktiniai rezultatai. 2006 m. žaidynėse Super-G klasėje varžėsi 55 vyrai, palyginti su 18 moterų stovėjimo grupėje.

2010 m. žiemos parolimpinių žaidynių kalnų slidinėjimo varžybos vyko Whistler Creekside. Vistleryje vyko šios varžybų rūšys: kalnų nusileidimas, superkombinacija, supergreitasis slalomas, slalomas ir milžiniškas slalomas. 2010 m. lenktyniauta superkombinuotoje trasoje. Tai buvo pirmosios lenktynės parolimpinėse žaidynėse. Kalnų nusileidimo lenktynėse 25 vyrai ir 18 moterų dalyvavo stovinčiųjų grupėje, 25 vyrai ir 10 moterų - sėdinčiųjų grupėje ir 12 vyrų ir 10 moterų - nematančiųjų grupėje. Superkombinuotoje įskaitoje stovint dalyvavo 18 vyrų ir 14 moterų, sėdint - 18 vyrų ir 10 moterų, o nematant - 10 vyrų ir 10 moterų. 2010 m. žaidynėse slalomo varžybose buvo trumpiausia paralyžiaus varžybų trasa. Kalnų nusileidimo varžybos vyko antrąją dieną visų grupių slidininkams vyrams ir moterims. Super-G varžybos vyrams ir moterims stovimųjų klasėse vyko 3 dieną. Nematantys ir sėdintys slidininkai Super-G lenktyniavo 4 dieną. Superkombinacijos varžybos vyko 5 dieną visiems slidininkams. Stovinčių vyrų ir moterų slalomo varžybos vyko 7 dieną. Sėdintys ir negalintys slidinėti slidininkai lenktyniavo 8 dieną. Slalomas stovintiems vyrams ir moterims vyko 9 dieną. Kiti slidininkai slalomą lenktyniavo 10 dieną.

Australijos parolimpietis Michaelas Miltonas 1988 m. Insbruko žiemos žaidynėse.

Taisyklės ir įvykiai

Paraslidinėjimo varžybos, kuriose dalyvauja slidininkai iš viso pasaulio ir konkrečių šalių slidininkai, apima žiemos parolimpines žaidynes, pasaulio čempionatus, pasaulio taurės varžybas, žemyno taurės varžybas, nacionalinius čempionatus, IPCAS varžybas ir IPCAS paraslidinėjimo varžybas. Slidininkai iš 39 skirtingų šalių varžosi parolimpinio slidinėjimo varžybose. Ši sporto šaka yra viena iš aštuonių, kurias valdo Tarptautinio parolimpinio komiteto sporto komitetas, o paraalpinio slidinėjimo taisyklės išdėstytos IPCAS taisyklėse ir nuostatuose. Specialios taisyklės gali būti taikomos tokiems renginiams kaip parolimpinės žaidynės. Viena specialiųjų taisyklių grupė buvo naudojama 1994 m. ir išsamiai aprašyta IPC vadove. Jos daugelį metų buvo naudojamos būtiniems IPC sankcionuotiems renginiams, tokiems kaip parolimpinės žaidynės. Klasių varžybų taisyklėse naudojamos Tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) nustatytos taisyklės arba jos buvo pakoreguotos. Šios taisyklės buvo parengtos 2000 m. 42-ojoje tarptautinėje slidinėjimo konferencijoje. Abi taisyklių grupės dirbo išvien, FIS taisyklės nustatė kalnų slidinėjimo taisykles, o IPC atliko paruoštas korekcijas parolimpiniam slidinėjimui. IPC Alpių sporto asamblėjos vykdomasis komitetas gali priimti sprendimą, ar slidininkai turi reikiamų savybių lenktyniauti IPC sankcionuotose varžybose, nesusimąstydamas ir nekreipdamas dėmesio į tai, kas parašyta taisyklėse. Nacionaliniai parolimpiniai komitetai gali turėti savo taisykles savo organizuojamoms varžyboms.

Taisyklės ir įvykiai

Paraslidinėjimo varžybos, kuriose dalyvauja slidininkai iš viso pasaulio ir konkrečių šalių slidininkai, apima žiemos parolimpines žaidynes, pasaulio čempionatus, pasaulio taurės varžybas, žemyno taurės varžybas, nacionalinius čempionatus, IPCAS varžybas ir IPCAS paraslidinėjimo varžybas. Slidininkai iš 39 skirtingų šalių varžosi parolimpinio slidinėjimo varžybose. Ši sporto šaka yra viena iš aštuonių, kurias valdo Tarptautinio parolimpinio komiteto sporto komitetas, o paraalpinio slidinėjimo taisyklės išdėstytos IPCAS taisyklėse ir nuostatuose. Specialios taisyklės gali būti taikomos tokiems renginiams kaip parolimpinės žaidynės. Viena specialiųjų taisyklių grupė buvo naudojama 1994 m. ir išsamiai aprašyta IPC vadove. Jos daugelį metų buvo naudojamos būtiniems IPC sankcionuotiems renginiams, tokiems kaip parolimpinės žaidynės. Klasių varžybų taisyklėse naudojamos Tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) nustatytos taisyklės arba jos buvo pakoreguotos. Šios taisyklės buvo parengtos 2000 m. 42-ojoje tarptautinėje slidinėjimo konferencijoje. Abi taisyklių grupės dirbo išvien, FIS taisyklės nustatė kalnų slidinėjimo taisykles, o IPC atliko paruoštas korekcijas parolimpiniam slidinėjimui. IPC Alpių sporto asamblėjos vykdomasis komitetas gali priimti sprendimą, ar slidininkai turi reikiamų savybių lenktyniauti IPC sankcionuotose varžybose, nesusimąstydamas ir nekreipdamas dėmesio į tai, kas parašyta taisyklėse. Nacionaliniai parolimpiniai komitetai gali turėti savo taisykles savo organizuojamoms varžyboms.

Taisyklės ir įvykiai

Paraslidinėjimo varžybos, kuriose dalyvauja slidininkai iš viso pasaulio ir konkrečių šalių slidininkai, apima žiemos parolimpines žaidynes, pasaulio čempionatus, pasaulio taurės varžybas, žemyno taurės varžybas, nacionalinius čempionatus, IPCAS varžybas ir IPCAS paraslidinėjimo varžybas. Slidininkai iš 39 skirtingų šalių varžosi parolimpinio slidinėjimo varžybose. Ši sporto šaka yra viena iš aštuonių, kurias valdo Tarptautinio parolimpinio komiteto sporto komitetas, o paraalpinio slidinėjimo taisyklės išdėstytos IPCAS taisyklėse ir nuostatuose. Specialios taisyklės gali būti taikomos tokiems renginiams kaip parolimpinės žaidynės. Viena specialiųjų taisyklių grupė buvo naudojama 1994 m. ir išsamiai aprašyta IPC vadove. Jos daugelį metų buvo naudojamos būtiniems IPC sankcionuotiems renginiams, tokiems kaip parolimpinės žaidynės. Klasių varžybų taisyklėse naudojamos Tarptautinės slidinėjimo federacijos (FIS) nustatytos taisyklės arba jos buvo pakoreguotos. Šios taisyklės buvo parengtos 2000 m. 42-ojoje tarptautinėje slidinėjimo konferencijoje. Abi taisyklių grupės dirbo išvien, FIS taisyklės nustatė kalnų slidinėjimo taisykles, o IPC atliko paruoštas korekcijas parolimpiniam slidinėjimui. IPC Alpių sporto asamblėjos vykdomasis komitetas gali priimti sprendimą, ar slidininkai turi reikiamų savybių lenktyniauti IPC sankcionuotose varžybose, nesusimąstydamas ir nekreipdamas dėmesio į tai, kas parašyta taisyklėse. Nacionaliniai parolimpiniai komitetai gali turėti savo taisykles savo organizuojamoms varžyboms.

Įranga

Pirmieji reikalingi dalykai, naudojami šioje sporto šakoje, yra išilginėsslidės, sėdimos slidės ir vienvietės slidės. Priklausomai nuo to, ar slidininkas sėdi, ar stovi, ar nemato, slidininkai gali naudoti ir kitus būtinus daiktus, taip pat ir slides su vedliais, trumpas slidinėjimo lazdas, ortopedines priemones ar protezus. Slidininkams, turintiems regėjimo problemų, naudojami gidai, padedantys slidininkui žinoti, kuria kryptimi slidinėti. [10] Slidininkams, kurie stovi, skirtingose dalyse taisyklėse būna nuspręsta, kokie būtini daiktai leidžiami varžybose, pavyzdžiui, viena ilga slidinėjimo lazda, dvi slidinėjimo lazdos, nulinės slidinėjimo lazdos arba viena ar dvi slidės. Taisykles dėl būtinų daiktų naudojimo varžybose nustato FIS ir IPC.

Mažiausias varžybose naudojamų slidžių ilgis yra 165 cm (65 coliai) vyrams ir 155 cm (61 colis) moterims. Didžiausias slidėms naudojamų raiščių aukštis yra 55 milimetrai (2,2 in).

Sėdimosios slidės skirtos neįgaliųjų vežimėliais judantiems žmonėms arba kitiems paralyžiuotiems slidininkams. Pirmąją slidę su sėdynėmis 1967 m. pagamino Josef Shrall. J. Shrall kilęs iš Bavarijos (Vokietija). Pirmosios slidės turėjo dvi plačias slides, stabdžius ir buvo pagamintos specialiai slidininkui. Dėl sėdimųjų slidžių svorio slidininkai negalėjo slidinėti muliažais arba stačiais šlaitais. Aštuntajame dešimtmetyje slidės vis tobulėjo. 1987 m. Engelberge (Šveicarija) buvo pagamintas naujo tipo sėdimasis slidinėjimas, kurį žmonės galėjo pamatyti Šveicarijos paraplegikų asociacijos surengtame seminare. Tobulėjant technologijoms, buvo pagaminta kėdutė, kurią buvo galima pridėti prie slidžių, skirtų slidininkams, neturintiems negalios. Dabar sėdimos slidės gaminamos iš stiklo pluošto ir poliesterio. Sėdimųjų slidžių svoris dabar yra daug mažesnis, todėl slidininkai gali slidinėti statesnėse trasose ir lenktyniauti muliažuose. Dabar slidės su sėdynėmis turi saugos diržus. Sėdimosios slidės, skirtos neįgaliesiems, ir slidės, skirtos žmonėms be negalios, patobulėjo ir tapo specialios įvairių tipų kalnų slidinėjimo varžyboms.

Kai kurie stovintys slidininkai lenktyniaudami gali naudoti atramines slides. Tai slidinėjimo lazdos su mažomis slidėmis ant galo. Jos padeda slidininkui išlaikyti pusiausvyrą, kai jis leidžiasi nuo kalno, ir padeda įveikti trumpus atstumus į kalną. Slidininkai taip pat gali lengviau atlikti tokius veiksmus, kaip įkopti į kalną ir įvažiuoti į slidinėjimo keltuvą.

Slidininkai gidai mato. Jie padeda slidininkams, kurie nemoka slidinėti, leistis nuo kalno - radijo ryšiu arba kalbėdami su nematančiu slidininku nurodo, kur jam eiti. Slidininkai gali naudoti daugiau nei vieną gidą, tačiau gidas gali laimėti medalį tik tuo atveju, jei visą varžybų laiką lenktyniavo su tuo pačiu slidininku. Kaip ir slidininkas, gidas turi turėti IPCAS licenciją, kad galėtų dalyvauti lenktynėse. Slidininkai gidai turi laikytis antidopingo taisyklių.

Slidininkai taip pat dėvi specialius batus, šalmus, slidinėjimo kostiumus ir akinius. Parolimpinėse žaidynėse ant slidinėjimo įrangos negali būti reklamos. Slidinėjimo batai gaminami taip, kad prie slidžių jungiasi ties kulnu ir pirštais. Jie padeda atremti pėdą ir kulkšnį, naudojant tokias medžiagas kaip kietas plastikas. Visi varžybose naudojami šalmai turi būti kieto kiauto šalmai.

Veteranas slidinėja monoslidėmis Veile, Kolorado valstijoje

Įranga

Pirmieji reikalingi dalykai, naudojami šioje sporto šakoje, yra išilginės slidės, sėdimos slidės ir vienvietės slidės. Priklausomai nuo to, ar slidininkas sėdi, ar stovi, ar nemato, slidininkai gali naudoti ir kitus būtinus daiktus, taip pat ir slides su vedliais, trumpas slidinėjimo lazdas, ortopedines priemones ar protezus. Slidininkams, turintiems regėjimo problemų, naudojami gidai, padedantys slidininkui žinoti, kuria kryptimi slidinėti. [10] Slidininkams, kurie stovi, skirtingose dalyse taisyklėse būna nuspręsta, kokie būtini daiktai leidžiami varžybose, pavyzdžiui, viena ilga slidinėjimo lazda, dvi slidinėjimo lazdos, nulinės slidinėjimo lazdos arba viena ar dvi slidės. Taisykles dėl būtinų daiktų naudojimo varžybose nustato FIS ir IPC.

Mažiausias varžybose naudojamų slidžių ilgis yra 165 cm (65 coliai) vyrams ir 155 cm (61 colis) moterims. Didžiausias slidėms naudojamų raiščių aukštis yra 55 milimetrai (2,2 in).

Sėdimosios slidės skirtos neįgaliųjų vežimėliais judantiems žmonėms arba kitiems paralyžiuotiems slidininkams. Pirmąją slidę su sėdynėmis 1967 m. pagamino Josef Shrall. J. Shrall kilęs iš Bavarijos (Vokietija). Pirmosios slidės turėjo dvi plačias slides, stabdžius ir buvo pagamintos specialiai slidininkui. Dėl sėdimųjų slidžių svorio slidininkai negalėjo slidinėti muliažais arba stačiais šlaitais. Aštuntajame dešimtmetyje slidės vis tobulėjo. 1987 m. Engelberge (Šveicarija) buvo pagamintas naujo tipo sėdimasis slidinėjimas, kurį žmonės galėjo pamatyti Šveicarijos paraplegikų asociacijos surengtame seminare. Tobulėjant technologijoms, buvo pagaminta kėdutė, kurią buvo galima pridėti prie slidžių, skirtų slidininkams, neturintiems negalios. Dabar sėdimos slidės gaminamos iš stiklo pluošto ir poliesterio. Sėdimųjų slidžių svoris dabar yra daug mažesnis, todėl slidininkai gali slidinėti statesnėse trasose ir lenktyniauti muliažuose. Dabar slidės su sėdynėmis turi saugos diržus. Sėdimosios slidės, skirtos neįgaliesiems, ir slidės, skirtos žmonėms be negalios, patobulėjo ir tapo specialios įvairių tipų kalnų slidinėjimo varžyboms.

Kai kurie stovintys slidininkai lenktyniaudami gali naudoti atramines slides. Tai slidinėjimo lazdos su mažomis slidėmis ant galo. Jos padeda slidininkui išlaikyti pusiausvyrą, kai jis leidžiasi nuo kalno, ir padeda įveikti trumpus atstumus į kalną. Slidininkai taip pat gali lengviau atlikti tokius veiksmus, kaip įkopti į kalną ir įvažiuoti į slidinėjimo keltuvą.

Slidininkai gidai mato. Jie padeda slidininkams, kurie nemoka slidinėti, leistis nuo kalno - radijo ryšiu arba kalbėdami su nematančiu slidininku nurodo, kur jam eiti. Slidininkai gali naudoti daugiau nei vieną gidą, tačiau gidas gali laimėti medalį tik tuo atveju, jei visą varžybų laiką lenktyniavo su tuo pačiu slidininku. Kaip ir slidininkas, gidas turi turėti IPCAS licenciją, kad galėtų dalyvauti lenktynėse. Slidininkai gidai turi laikytis antidopingo taisyklių.

Slidininkai taip pat dėvi specialius batus, šalmus, slidinėjimo kostiumus ir akinius. Parolimpinėse žaidynėse ant slidinėjimo įrangos negali būti reklamos. Slidinėjimo batai gaminami taip, kad prie slidžių jungiasi ties kulnu ir pirštais. Jie padeda atremti pėdą ir kulkšnį, naudojant tokias medžiagas kaip kietas plastikas. Visi varžybose naudojami šalmai turi būti kieto kiauto šalmai.

Veteranas slidinėja monoslidėmis Veile, Kolorado valstijoje

Įranga

Pirmieji reikalingi dalykai, naudojami šioje sporto šakoje, yra išilginės slidės, sėdimos slidės ir vienvietės slidės. Priklausomai nuo to, ar slidininkas sėdi, ar stovi, ar nemato, slidininkai gali naudoti ir kitus būtinus daiktus, taip pat ir slides su vedliais, trumpas slidinėjimo lazdas, ortopedines priemones ar protezus. Slidininkams, turintiems regėjimo problemų, naudojami gidai, padedantys slidininkui žinoti, kuria kryptimi slidinėti. [10] Slidininkams, kurie stovi, skirtingose dalyse taisyklėse būna nuspręsta, kokie būtini daiktai leidžiami varžybose, pavyzdžiui, viena ilga slidinėjimo lazda, dvi slidinėjimo lazdos, nulinės slidinėjimo lazdos arba viena ar dvi slidės. Taisykles dėl būtinų daiktų naudojimo varžybose nustato FIS ir IPC.

Mažiausias varžybose naudojamų slidžių ilgis yra 165 cm (65 coliai) vyrams ir 155 cm (61 colis) moterims. Didžiausias slidėms naudojamų raiščių aukštis yra 55 milimetrai (2,2 in).

Sėdimosios slidės skirtos neįgaliųjų vežimėliais judantiems žmonėms arba kitiems paralyžiuotiems slidininkams. Pirmąją slidę su sėdynėmis 1967 m. pagamino Josef Shrall. J. Shrall kilęs iš Bavarijos (Vokietija). Pirmosios slidės turėjo dvi plačias slides, stabdžius ir buvo pagamintos specialiai slidininkui. Dėl sėdimųjų slidžių svorio slidininkai negalėjo slidinėti muliažais arba stačiais šlaitais. Aštuntajame dešimtmetyje slidės vis tobulėjo. 1987 m. Engelberge (Šveicarija) buvo pagamintas naujo tipo sėdimasis slidinėjimas, kurį žmonės galėjo pamatyti Šveicarijos paraplegikų asociacijos surengtame seminare. Tobulėjant technologijoms, buvo pagaminta kėdutė, kurią buvo galima pridėti prie slidžių, skirtų slidininkams, neturintiems negalios. Dabar sėdimos slidės gaminamos iš stiklo pluošto ir poliesterio. Sėdimųjų slidžių svoris dabar yra daug mažesnis, todėl slidininkai gali slidinėti statesnėse trasose ir lenktyniauti muliažuose. Dabar slidės su sėdynėmis turi saugos diržus. Sėdimosios slidės, skirtos neįgaliesiems, ir slidės, skirtos žmonėms be negalios, patobulėjo ir tapo specialios įvairių tipų kalnų slidinėjimo varžyboms.

Kai kurie stovintys slidininkai lenktyniaudami gali naudoti atramines slides. Tai slidinėjimo lazdos su mažomis slidėmis ant galo. Jos padeda slidininkui išlaikyti pusiausvyrą, kai jis leidžiasi nuo kalno, ir padeda įveikti trumpus atstumus į kalną. Slidininkai taip pat gali lengviau atlikti tokius veiksmus, kaip įkopti į kalną ir įvažiuoti į slidinėjimo keltuvą.

Slidininkai gidai mato. Jie padeda slidininkams, kurie nemoka slidinėti, leistis nuo kalno - radijo ryšiu arba kalbėdami su nematančiu slidininku nurodo, kur jam eiti. Slidininkai gali naudoti daugiau nei vieną gidą, tačiau gidas gali laimėti medalį tik tuo atveju, jei visą varžybų laiką lenktyniavo su tuo pačiu slidininku. Kaip ir slidininkas, gidas turi turėti IPCAS licenciją, kad galėtų dalyvauti lenktynėse. Slidininkai gidai turi laikytis antidopingo taisyklių.

Slidininkai taip pat dėvi specialius batus, šalmus, slidinėjimo kostiumus ir akinius. Parolimpinėse žaidynėse ant slidinėjimo įrangos negali būti reklamos. Slidinėjimo batai gaminami taip, kad prie slidžių jungiasi ties kulnu ir pirštais. Jie padeda atremti pėdą ir kulkšnį, naudojant tokias medžiagas kaip kietas plastikas. Visi varžybose naudojami šalmai turi būti kieto kiauto šalmai.

Veteranas slidinėja monoslidėmis Veile, Kolorado valstijoje

Slidinėjimo tipai

Paraalpinių kalnų slidinėjimo rūšys yra kalnų slidinėjimas, supergreitasis slalomas, slalomas, superkombinacija ir snieglenčių sportas. Taisyklės pagrįstos Tarptautinės slidinėjimo federacijos taisyklėmis, nors kai kurios taisyklės pritaikytos ribotų fizinių galių slidininkams. Slidinėdami slidininkai važiuoja iki 100 km (62 mylių) per valandą greičiu.

Kalnų nusileidimas

Tai greito važiavimo varžybos, kuriose slidininkai greitai važiuoja per sniegą nuo staigiai pasvirusio šlaito, kuris gali būti nuo 450 metrų iki 800 metrų žemesnis nei pradinis, o jame yra daug posūkių ir šuolių. Pirmasis finišuoja slidininkas, kuris finišą pasiekia per vieną nusileidimą nuo kalno, o pirmuoju tampa slidininkas, užfiksavęs greičiausią laiką. Kalno nusileidimo trasoje slidininkai juda tarp vartų. Kalnų nusileidimo trasoje yra mažiausiai vartų iš visų paraalpinių kalnų tipų. Jei slidininkas nevažiuoja tarp vartų, jis nefinišuoja. Kai kuriose slidinėjimo varžybose slidininkas pirmiausia turi parodyti, kad yra pakankamai geras slidininkas. Tai galima pamatyti kalnų nusileidimo arba Super-G varžybose. Slidininkai gali gauti taškų už varžybas su kitų šalių slidininkais Tarptautinės slidinėjimo federacijos rengiamose lenktynėse. Parolimpinėse žaidynėse slidininkai gali lenktyniauti kalnų nusileidimo rungtyje.

Moterų slidės turi būti ne trumpesnės kaip 200 cm (79 in) ilgio. Vyrų slidės turi būti ne trumpesnės kaip 205 cm (81 in) ilgio. Moterų ir vyrų slidės turi būti ne trumpesnės kaip 45 metrų (148 pėdų) ilgio arba užfiksuotos tiesios linijos nuo vidurio iki krašto rato posūkio. Slidininkai šioje rungtyje naudojo lenktas siauras slidžių lazdas. Vyrų ir moterų slidės turi turėti 67 milimetrų (2,6 in) ilgio tiesią liniją nuo vidurio iki krašto apskritimo. Didžiausias greitis šioje rungtyje gali siekti iki 100 kilometrų per valandą. Prieš prasidedant varžyboms, slidininkas turi atlikti treniruočių važiavimą, o visų važiavimų metu turi dėvėti šalmą, kad būtų saugus.

Super-G

XX a. aštuntajame dešimtmetyje sukurtas "Super-G" yra mažiau moksliškas, o slidininkai važiuoja labai greitai. Nuo kalno viršaus iki apatinės dalies slidininkai leidžiasi nuo 400 metrų iki 600 metrų aukščio. Lyginant su kitomis paraalpinėmis slidinėjimo rūšimis, ši slidinėjimo rūšis yra linkusi būti vidutinio ilgio. Jis ilgesnis už slalomo milžino ir slalomo, bet trumpesnis už kalnų slidinėjimo tipą. Šiame tipe slidininkai greitai važiuoja pakaitomis tarp raudonų ir mėlynų vartų, kurie yra 25 metrų (82 pėdų) atstumu vienas nuo kito; vyrams reikia važiuoti tarp 35 vartų, o moterims - tarp 30 vartų.

Milžiniškas slalomas

Nuo 300 metrų (980 pėdų) iki 400 metrų (1300 pėdų) kritimo, tai yra viena iš daugiau reikia būti labai teisingai sukant para-alpinizmo disciplinų. Šiai slidinėjimo rūšiai skiriami du nusileidimai nuo kalno, kurie yra tiesesni ir trumpesni nei nusileidimas nuo kalno. Jis ilgesnis ir turintis mažiau posūkių nei slalomas. Po pirmojo važiavimo nuo kalno teisėjų sprendimu iš varžybų gali būti pašalinti paskutiniai 20 % finišavusiųjų. Antrojo važiavimo starto tvarka prasideda nuo lėčiausio iš 15 geriausių slidininkų, o greičiausias pirmojo važiavimo slidininkas važiuoja 15-as. Visi slidininkai, kurie finišavo už 15 geriausiųjų, tada lenktyniauja eilės tvarka pagal pirmojo važiavimo laiką. Pavyzdžiui, 18-as greičiausias pirmojo važiavimo dalyvis antrajame važiavime važiuoja 18-as. Kai kuriose varžybose atliekamas patikslinimas naudojant ne 15, o 30 slidininkų. IPC/FIS kartu rengia slalomo varžybų taisykles. Didžiojo slalomo varžybos yra įtrauktos į dabartinį parolimpinių žaidynių tvarkaraštį. Slalomo milžino rungtyje slidininkai naudoja tiesias slidžių lazdas.

Slalomas

Šių lenktynių pavadinimas kilęs iš norvegiško žodžio, reiškiančio "nuožulnus pėsčiųjų takas". Šios varžybos yra sudėtingiausia slidinėjimo disciplina, kurioje nuo 140 metrų (460 pėdų) iki 220 metrų (720 pėdų) nusileidžiama ant specialiai apledėjusio kalno. Tai trumpiausia iš visų paraalpinių lenktynių rungčių ir joje naudojamos dvi skirtingos rungtys skirtingomis kryptimis nusileidžiant nuo kalno. Slidininkai leidžiasi kiekvienu skirtingais kalnais po vieną kartą, o jų atvykimo į finišą vieta žymima pagal abiejų lenktynių laiką. Šiose lenktynėse yra vartai, maždaug 55-75 vyrams ir 40-60 moterims, ir jei slidininkas slidinėja tarp vartų, dėl taisyklių jis negali baigti lenktynių. Po pirmųjų lenktynių teisėjų sprendimu iš varžybų gali būti pašalinti paskutiniai 20 % finišavusių slidininkų. Antrojo važiavimo starto tvarka pradedama nuo lėčiausio iš 15 geriausių slidininkų, o greičiausias pirmojo važiavimo slidininkas važiuoja 15-as. Visi slidininkai, kurie finišavo už 15 geriausiųjų, tada slidininkai lenktyniauja eilės tvarka pagal pirmojo važiavimo laiką. Pavyzdžiui, 18-as greičiausias pirmojo važiavimo dalyvis antrajame važiavime važiuoja 18-as. Šiose lenktynėse slidininkai naudoja tiesias slidžių lazdas. Kai kuriose varžybose, kuriose reikia įrodyti, kad jums turėtų būti leista jose lenktyniauti, slidininkas gali įrodyti, kad jam turėtų būti leista lenktyniauti, naudodamas finišo laiką iš kalnų nusileidimo, slalomo ar supergreitojo slalomo varžybų. Slalomo taisykles nustato IPC/FIS. Slalomas yra dabartiniame parolimpinių žaidynių tvarkaraštyje numatytos varžybos. Slidininkai, lenktyniaudami slalomo rungtyje, dažnai dėvi papildomas apsaugos priemones.

"Super Combined

Superkombinacija - tai dviejų disciplinų mišinys: Slalomas ir Super-G arba kalnų nusileidimas ir slalomas. Per varžybas slidininkai vieną kartą leidžiasi kalnų nusileidimo rungtimi, o du kartus - slalomo rungtimi. Visų trijų lenktynių laikai sumuojami, o slidininkas, pasiekęs geriausią visų trijų lenktynių laiką, finišuoja pirmas.

Snieglentė

Snieglenčių sporto varžybose vyrų ir moterų varžybose nuokalnės yra nuo 100 metrų (330 pėdų) iki 240 metrų (790 pėdų), o varžybos vyksta nuo 400 metrų (1300 pėdų) iki 900 metrų (3000 pėdų) distancijoje. Lenktynėse pakaitomis įrengiami slidinėjimo vartai. Šioje sporto šakoje gali dalyvauti tik stovintys lenktynininkai.

Anna Jochemsen iš Nyderlandų, slidinėjanti kalnų slidėmis


Australijos parolimpinis sportininkas Rodas Haconas 1994 m. žiemos žaidynėse Lilehameryje

Slidinėjimo tipai

Paraalpinių kalnų slidinėjimo rūšys yra kalnų slidinėjimas, supergreitasis slalomas, slalomas, superkombinacija ir snieglenčių sportas. Taisyklės pagrįstos Tarptautinės slidinėjimo federacijos taisyklėmis, nors kai kurios taisyklės pritaikytos ribotų fizinių galių slidininkams. Slidinėdami slidininkai važiuoja iki 100 km (62 mylių) per valandą greičiu.

Kalnų nusileidimas

Tai greito važiavimo varžybos, kuriose slidininkai greitai važiuoja per sniegą nuo staigiai pasvirusio šlaito, kuris gali būti nuo 450 metrų iki 800 metrų žemesnis nei pradinis, o jame yra daug posūkių ir šuolių. Pirmasis finišuoja slidininkas, kuris finišą pasiekia per vieną nusileidimą nuo kalno, o pirmuoju tampa slidininkas, užfiksavęs greičiausią laiką. Kalno nusileidimo trasoje slidininkai juda tarp vartų. Kalnų nusileidimo trasoje yra mažiausiai vartų iš visų paraalpinių kalnų tipų. Jei slidininkas nevažiuoja tarp vartų, jis nefinišuoja. Kai kuriose slidinėjimo varžybose slidininkas pirmiausia turi parodyti, kad yra pakankamai geras slidininkas. Tai galima pamatyti kalnų nusileidimo arba Super-G varžybose. Slidininkai gali gauti taškų už varžybas su kitų šalių slidininkais Tarptautinės slidinėjimo federacijos rengiamose lenktynėse. Parolimpinėse žaidynėse slidininkai gali lenktyniauti kalnų nusileidimo rungtyje.

Moterų slidės turi būti ne trumpesnės kaip 200 cm (79 in) ilgio. Vyrų slidės turi būti ne trumpesnės kaip 205 cm (81 in) ilgio. Moterų ir vyrų slidės turi būti ne trumpesnės kaip 45 metrų (148 pėdų) ilgio arba užfiksuotos tiesios linijos nuo vidurio iki krašto rato posūkio. Slidininkai šioje rungtyje naudojo lenktas siauras slidžių lazdas. Vyrų ir moterų slidės turi turėti 67 milimetrų (2,6 in) ilgio tiesią liniją nuo vidurio iki krašto apskritimo. Didžiausias greitis šioje rungtyje gali siekti iki 100 kilometrų per valandą. Prieš prasidedant varžyboms, slidininkas turi atlikti treniruočių važiavimą, o visų važiavimų metu turi dėvėti šalmą, kad būtų saugus.

Super-G

XX a. aštuntajame dešimtmetyje sukurtas "Super-G" yra mažiau moksliškas, o slidininkai važiuoja labai greitai. Nuo kalno viršaus iki apatinės dalies slidininkai leidžiasi nuo 400 metrų iki 600 metrų aukščio. Lyginant su kitomis paraalpinėmis slidinėjimo rūšimis, ši slidinėjimo rūšis yra linkusi būti vidutinio ilgio. Jis ilgesnis už slalomo milžino ir slalomo, bet trumpesnis už kalnų slidinėjimo tipą. Šiame tipe slidininkai greitai važiuoja pakaitomis tarp raudonų ir mėlynų vartų, kurie yra 25 metrų (82 pėdų) atstumu vienas nuo kito; vyrams reikia važiuoti tarp 35 vartų, o moterims - tarp 30 vartų.

Milžiniškas slalomas

Nuo 300 metrų (980 pėdų) iki 400 metrų (1300 pėdų) kritimo, tai yra viena iš daugiau reikia būti labai teisingai sukant para-alpinizmo disciplinų. Šiai slidinėjimo rūšiai skiriami du nusileidimai nuo kalno, kurie yra tiesesni ir trumpesni nei nusileidimas nuo kalno. Jis ilgesnis ir turintis mažiau posūkių nei slalomas. Po pirmojo važiavimo nuo kalno teisėjų sprendimu iš varžybų gali būti pašalinti paskutiniai 20 % finišavusiųjų. Antrojo važiavimo starto tvarka prasideda nuo lėčiausio iš 15 geriausių slidininkų, o greičiausias pirmojo važiavimo slidininkas važiuoja 15-as. Visi slidininkai, kurie finišavo už 15 geriausiųjų, tada lenktyniauja eilės tvarka pagal pirmojo važiavimo laiką. Pavyzdžiui, 18-as greičiausias pirmojo važiavimo dalyvis antrajame važiavime važiuoja 18-as. Kai kuriose varžybose atliekamas patikslinimas naudojant ne 15, o 30 slidininkų. IPC/FIS kartu rengia slalomo varžybų taisykles. Didžiojo slalomo varžybos yra įtrauktos į dabartinį parolimpinių žaidynių tvarkaraštį. Slalomo milžino rungtyje slidininkai naudoja tiesias slidžių lazdas.

Slalomas

Šių lenktynių pavadinimas kilęs iš norvegiško žodžio, reiškiančio "nuožulnus pėsčiųjų takas". Šios varžybos yra sudėtingiausia slidinėjimo disciplina, kurioje nuo 140 metrų (460 pėdų) iki 220 metrų (720 pėdų) nusileidžiama ant specialiai apledėjusio kalno. Tai trumpiausia iš visų paraalpinių lenktynių rungčių ir joje naudojamos dvi skirtingos rungtys skirtingomis kryptimis nusileidžiant nuo kalno. Slidininkai leidžiasi kiekvienu skirtingais kalnais po vieną kartą, o jų atvykimo į finišą vieta žymima pagal abiejų lenktynių laiką. Šiose lenktynėse yra vartai, maždaug 55-75 vyrams ir 40-60 moterims, ir jei slidininkas slidinėja tarp vartų, dėl taisyklių jis negali baigti lenktynių. Po pirmųjų lenktynių teisėjų sprendimu iš varžybų gali būti pašalinti paskutiniai 20 % finišavusių slidininkų. Antrojo važiavimo starto tvarka pradedama nuo lėčiausio iš 15 geriausių slidininkų, o greičiausias pirmojo važiavimo slidininkas važiuoja 15-as. Visi slidininkai, kurie finišavo už 15 geriausiųjų, tada slidininkai lenktyniauja eilės tvarka pagal pirmojo važiavimo laiką. Pavyzdžiui, 18-as greičiausias pirmojo važiavimo dalyvis antrajame važiavime važiuoja 18-as. Šiose lenktynėse slidininkai naudoja tiesias slidžių lazdas. Kai kuriose varžybose, kuriose reikia įrodyti, kad jums turėtų būti leista jose lenktyniauti, slidininkas gali įrodyti, kad jam turėtų būti leista lenktyniauti, naudodamas finišo laiką iš kalnų nusileidimo, slalomo ar supergreitojo slalomo varžybų. Slalomo taisykles nustato IPC/FIS. Slalomas yra dabartinio parolimpinių žaidynių tvarkaraščio varžybos. Slidininkai, lenktyniaudami slalomo rungtyje, dažnai dėvi papildomas apsaugos priemones.

"Super Combined

Superkombinacija - tai dviejų disciplinų mišinys: Slalomas ir Super-G arba kalnų nusileidimas ir slalomas. Per varžybas slidininkai vieną kartą leidžiasi kalnų nusileidimo rungtimi, o du kartus - slalomo rungtimi. Visų trijų lenktynių laikai sumuojami, o slidininkas, pasiekęs geriausią visų trijų lenktynių laiką, finišuoja pirmas.

Snieglentė

Snieglenčių sporto varžybose vyrų ir moterų varžybose nuokalnės yra nuo 100 metrų (330 pėdų) iki 240 metrų (790 pėdų), o varžybos vyksta nuo 400 metrų (1300 pėdų) iki 900 metrų (3000 pėdų) distancijoje. Lenktynėse pakaitomis įrengiami slidinėjimo vartai. Šioje sporto šakoje gali dalyvauti tik stovintys lenktynininkai.

Anna Jochemsen iš Nyderlandų, slidinėjanti kalnų slidėmis


Australijos parolimpinis sportininkas Rodas Haconas 1994 m. žiemos žaidynėse Lilehameryje

Slidinėjimo tipai

Paraalpinių kalnų slidinėjimo rūšys yra kalnų slidinėjimas, supergreitasis slalomas, slalomas, superkombinacija ir snieglenčių sportas. Taisyklės pagrįstos Tarptautinės slidinėjimo federacijos taisyklėmis, nors kai kurios taisyklės pritaikytos ribotų fizinių galių slidininkams. Slidinėdami slidininkai važiuoja iki 100 km (62 mylių) per valandą greičiu.

Kalnų nusileidimas

Tai greito važiavimo varžybos, kuriose slidininkai greitai važiuoja per sniegą nuo staigiai pasvirusio šlaito, kuris gali būti nuo 450 metrų iki 800 metrų žemesnis nei pradinis, o jame yra daug posūkių ir šuolių. Pirmasis finišuoja slidininkas, kuris finišą pasiekia per vieną nusileidimą nuo kalno, o pirmuoju tampa slidininkas, užfiksavęs greičiausią laiką. Kalno nusileidimo trasoje slidininkai juda tarp vartų. Kalnų nusileidimo trasoje yra mažiausiai vartų iš visų paraalpinių kalnų tipų. Jei slidininkas nevažiuoja tarp vartų, jis nefinišuoja. Kai kuriose slidinėjimo varžybose slidininkas pirmiausia turi parodyti, kad yra pakankamai geras slidininkas. Tai galima pamatyti kalnų nusileidimo arba Super-G varžybose. Slidininkai gali gauti taškų už varžybas su kitų šalių slidininkais Tarptautinės slidinėjimo federacijos rengiamose lenktynėse. Parolimpinėse žaidynėse slidininkai gali lenktyniauti kalnų nusileidimo rungtyje.

Moterų slidės turi būti ne trumpesnės kaip 200 cm (79 in) ilgio. Vyrų slidės turi būti ne trumpesnės kaip 205 cm (81 in) ilgio. Moterų ir vyrų slidės turi būti ne trumpesnės kaip 45 metrų (148 pėdų) ilgio arba užfiksuotos tiesios linijos nuo vidurio iki krašto rato posūkio. Slidininkai šioje rungtyje naudojo lenktas siauras slidžių lazdas. Vyrų ir moterų slidės turi turėti 67 milimetrų (2,6 in) ilgio tiesią liniją nuo vidurio iki krašto apskritimo. Didžiausias greitis šioje rungtyje gali siekti iki 100 kilometrų per valandą. Prieš prasidedant varžyboms, slidininkas turi atlikti treniruočių važiavimą, o visų važiavimų metu turi dėvėti šalmą, kad būtų saugus.

Super-G

XX a. aštuntajame dešimtmetyje sukurtas "Super-G" yra mažiau moksliškas, o slidininkai važiuoja labai greitai. Nuo kalno viršaus iki apatinės dalies slidininkai leidžiasi nuo 400 metrų iki 600 metrų aukščio. Lyginant su kitomis paraalpinėmis slidinėjimo rūšimis, ši slidinėjimo rūšis yra linkusi būti vidutinio ilgio. Jis ilgesnis už slalomo milžino ir slalomo, bet trumpesnis už kalnų slidinėjimo tipą. Šiame tipe slidininkai greitai važiuoja pakaitomis tarp raudonų ir mėlynų vartų, kurie yra 25 metrų (82 pėdų) atstumu vienas nuo kito; vyrams reikia važiuoti tarp 35 vartų, o moterims - tarp 30 vartų.

Milžiniškas slalomas

Nuo 300 metrų (980 pėdų) iki 400 metrų (1300 pėdų) kritimo, tai yra viena iš daugiau reikia būti labai teisingai sukant para-alpinizmo disciplinų. Šiai slidinėjimo rūšiai skiriami du nusileidimai nuo kalno, kurie yra tiesesni ir trumpesni nei nusileidimas nuo kalno. Jis ilgesnis ir turintis mažiau posūkių nei slalomas. Po pirmojo važiavimo nuo kalno teisėjų sprendimu iš varžybų gali būti pašalinti paskutiniai 20 % finišavusiųjų. Antrojo važiavimo starto tvarka prasideda nuo lėčiausio iš 15 geriausių slidininkų, o greičiausias pirmojo važiavimo slidininkas važiuoja 15-as. Visi slidininkai, kurie finišavo už 15 geriausiųjų, tada lenktyniauja eilės tvarka pagal pirmojo važiavimo laiką. Pavyzdžiui, 18-as greičiausias pirmojo važiavimo dalyvis antrajame važiavime važiuoja 18-as. Kai kuriose varžybose atliekamas patikslinimas naudojant ne 15, o 30 slidininkų. IPC/FIS kartu rengia slalomo varžybų taisykles. Didžiojo slalomo varžybos yra įtrauktos į dabartinį parolimpinių žaidynių tvarkaraštį. Slalomo milžino rungtyje slidininkai naudoja tiesias slidžių lazdas.

Slalomas

Šių lenktynių pavadinimas kilęs iš norvegiško žodžio, reiškiančio "nuožulnus pėsčiųjų takas". Šios varžybos yra sudėtingiausia slidinėjimo disciplina, kurioje nuo 140 metrų (460 pėdų) iki 220 metrų (720 pėdų) nusileidžiama ant specialiai apledėjusio kalno. Tai trumpiausia iš visų paraalpinių lenktynių rungčių ir joje naudojamos dvi skirtingos rungtys skirtingomis kryptimis nusileidžiant nuo kalno. Slidininkai leidžiasi kiekvienu skirtingais kalnais po vieną kartą, o jų atvykimo į finišą vieta žymima pagal abiejų lenktynių laiką. Šiose lenktynėse yra vartai, maždaug 55-75 vyrams ir 40-60 moterims, ir jei slidininkas slidinėja tarp vartų, dėl taisyklių jis negali baigti lenktynių. Po pirmųjų lenktynių teisėjų sprendimu iš varžybų gali būti pašalinti paskutiniai 20 % finišavusių slidininkų. Antrojo važiavimo starto tvarka pradedama nuo lėčiausio iš 15 geriausių slidininkų, o greičiausias pirmojo važiavimo slidininkas važiuoja 15-as. Visi slidininkai, kurie finišavo už 15 geriausiųjų, tada slidininkai lenktyniauja eilės tvarka pagal pirmojo važiavimo laiką. Pavyzdžiui, 18-as greičiausias pirmojo važiavimo dalyvis antrajame važiavime važiuoja 18-as. Šiose lenktynėse slidininkai naudoja tiesias slidžių lazdas. Kai kuriose varžybose, kuriose reikia įrodyti, kad jums turėtų būti leista jose lenktyniauti, slidininkas gali įrodyti, kad jam turėtų būti leista lenktyniauti, naudodamas finišo laiką iš kalnų nusileidimo, slalomo ar supergreitojo slalomo varžybų. Slalomo taisykles nustato IPC/FIS. Slalomas yra dabartinio parolimpinių žaidynių tvarkaraščio varžybos. Slidininkai, lenktyniaudami slalomo rungtyje, dažnai dėvi papildomas apsaugos priemones.

"Super Combined

Superkombinacija - tai dviejų disciplinų mišinys: Slalomas ir Super-G arba kalnų nusileidimas ir slalomas. Per varžybas slidininkai vieną kartą leidžiasi kalnų nusileidimo rungtimi, o du kartus - slalomo rungtimi. Visų trijų lenktynių laikai sumuojami, o slidininkas, pasiekęs geriausią visų trijų lenktynių laiką, finišuoja pirmas.

Snieglentė

Snieglenčių sporto varžybose vyrų ir moterų varžybose nuokalnės yra nuo 100 metrų (330 pėdų) iki 240 metrų (790 pėdų), o varžybos vyksta nuo 400 metrų (1300 pėdų) iki 900 metrų (3000 pėdų) distancijoje. Lenktynėse pakaitomis įrengiami slidinėjimo vartai. Šioje sporto šakoje gali dalyvauti tik stovintys lenktynininkai.

Anna Jochemsen iš Nyderlandų, slidinėjanti kalnų slidėmis


Australijos parolimpinis sportininkas Rodas Haconas 1994 m. žiemos žaidynėse Lilehameryje

Klasifikacija

Paraalpinio slidinėjimo klasifikacija sukurta siekiant užtikrinti lygiavertę konkurenciją tarp kalnų slidininkų, kurių fizinės ir regėjimo galios yra ribotos. Įsakymų sistema yra sugrupuota į tris bendras negalėjimo rūšiuoti sąlygas: stovint, nematant ir sėdint. Tarptautinis parolimpinis kalnų slidinėjimo komitetas yra klasifikacijos viršininkas. Slidininkai skirstomi į eilę pagal sveikatos problemas ir jų kūno padėtį slidinėjant. Nematantys slidininkai vertinami tik pagal gydytojų išvadą, kaip blogai jie mato. Prieš pradedant vadovauti Tarptautiniam parolimpiniam kalnų slidinėjimo komitetui, klasifikaciją vykdė kelios sporto grupės. Tarp jų buvo Tarptautinė neįgaliųjų sporto organizacija (ISOD), Tarptautinė Stoko Mandevilio žaidynių federacija (ISMWSF), Tarptautinė aklųjų sporto federacija (IBSA) ir Tarptautinė cerebrinio paralyžiaus sporto ir rekreacijos asociacija (CP-ISRA). Kai kurios užsakymų sistemos yra asmenų, kuriems suteiktos kitos organizacijos nei Tarptautinis parolimpinis komitetas kalnų slidinėjimo. Šios eiliškumo sistemos nenaudojamos tarptautinėse varžybose. Ši sporto šaka yra atvira visiems dalyviams, turintiems regėjimo ar fizinę negalią. Ji nėra atvira žmonėms, turintiems to daryti su intelekto sutrikimais.

Pirmosios užsakytos paraalpinės klasifikacijos sistemos buvo sukurtos Skandinavijoje, o ankstyvosios sistemos buvo skirtos slidininkams su amputacijomis. Tuo metu nebuvo slidinėjimo priemonių, skirtų slidininkams su nugaros smegenų žaizdomis. Ankstyvųjų užsakymo sistemų tikslas buvo, kad jos būtų pagamintos iš galinčių naudotis savo kūnu, tačiau galiausiai jos tapo medicininėmis užsakymo sistemomis. Pirmosiose žiemos parolimpinėse žaidynėse 1976 m. buvo dvi sporto šakos klasifikavimo sistemos. Iki 1980-ųjų cerebriniu paralyžiumi sergantys slidininkai turėjo klasifikavimo sistemą. Tuo metu, įkvėpti vežimėlių krepšinio tvarkos, buvo stengiamasi, kad tvarka labiau atitiktų galinčių naudotis kūnu klasifikavimo sistemą. Dešimtajame dešimtmetyje buvo dešimt klasių. Nuo to laiko buvo stengiamasi klasifikavimo sistemą patobulinti sumažinant klasių skaičių, kad būtų galima skirti mažiau medalių.

Pastovus tipas
Tipas	Ką	Įranga
LW 1	Abiejų kojų pašalinimas aukščiau kelio, vidutinis ar sunkus cerebrinis paralyžius arba vienoda negalia	dvi slidės, dvi išilginės slidės
LW 2	Vienos kojos pašalinimas aukščiau kelio	dvi slidės, dvi išilginės slidės
LW 3	Abiejų kojų pašalinimas žemiau kelio, cerebrinis paralyžius arba lygiavertė negalia	Dvi slidės, dvi slidžių lazdos
LW 4	Vienos kojos pašalinimas žemiau kelio	Dvi slidės, dvi slidžių lazdos
LW5/7-1	Abi rankos pašalintos aukščiau alkūnės	Dvi slidės, be slidžių lazdų
LW 5/7-2	Abi rankos pašalintos, viena aukščiau, kita žemiau alkūnės	Dvi slidės, be slidžių lazdų
LW 5/7-3	Abi rankos pašalintos žemiau alkūnės	Dvi slidės, be slidžių lazdų
LW6/8.1	Vienos rankos pašalinimas aukščiau alkūnės	Dvi slidės, viena slidžių lazda
LW 6/8.2	Vienos rankos pašalinimas žemiau alkūnės	Dvi slidės, viena slidžių lazda
LW9.1	Vienos rankos ir vienos kojos virš kelio pašalinimas arba vienodas sutrikimas	slidininkas gali pasirinkti
LW9.2	Vienos rankos ir vienos kojos žemiau kelio pašalinimas arba vienodas vienos rankos ir vienos kojos sutrikimas	slidininkas gali pasirinkti

 

sėdintys tipai (monoskiers)
Tipas	Ką
LW10.1	Kojų ir apatinės kūno pusės paralyžius, kai nėra su viršutine skrandžio dalimi susijusio grupinio įvykio ir negalima naudotis sėdint pusiausvyra
LW 10.2	Kojų ir apatinės kūno pusės paralyžius su tam tikru su viršutine skrandžio dalimi susijusiu grupiniu įvykiu ir negalėjimu naudotis pusiausvyra sėdint
LW11	Kojų ir apatinės kūno pusės paralyžius, kai vienodai galima naudotis sėdint pusiausvyra
LW12.1	Kojų ir apatinės kūno dalies paralyžius su tam tikru kojų tikslu, naudojimas ir geras sėdint pusiausvyra
LW 12.2	Abi kojos pašalintos aukščiau kelių

 

Matymo tipai
Tipas	Ką
B1	Visiškai nemato
B2	Regėjimo aštrumas mažesnis nei 2/60
B3	Regėjimo aštrumas nuo 2/60 iki 6/60

Klasifikacija

Paraalpinio slidinėjimo klasifikacija sukurta siekiant užtikrinti lygiavertę konkurenciją tarp kalnų slidininkų, kurių fizinės ir regėjimo galios yra ribotos. Įsakymų sistema yra sugrupuota į tris bendras negalėjimo rūšiuoti sąlygas: stovint, nematant ir sėdint. Tarptautinis parolimpinis kalnų slidinėjimo komitetas yra klasifikacijos viršininkas. Slidininkai skirstomi į eilę pagal sveikatos problemas ir jų kūno padėtį slidinėjant. Nematantys slidininkai vertinami tik pagal gydytojų išvadą, kaip blogai jie mato. Prieš pradedant vadovauti Tarptautiniam parolimpiniam kalnų slidinėjimo komitetui, klasifikaciją vykdė kelios sporto grupės. Tarp jų buvo Tarptautinė neįgaliųjų sporto organizacija (ISOD), Tarptautinė Stoko Mandevilio žaidynių federacija (ISMWSF), Tarptautinė aklųjų sporto federacija (IBSA) ir Tarptautinė cerebrinio paralyžiaus sporto ir rekreacijos asociacija (CP-ISRA). Kai kurios užsakymų sistemos yra asmenų, kuriems suteiktos kitos organizacijos nei Tarptautinis parolimpinis komitetas kalnų slidinėjimo. Šios eiliškumo sistemos nenaudojamos tarptautinėse varžybose. Ši sporto šaka yra atvira visiems dalyviams, turintiems regėjimo ar fizinę negalią. Ji nėra atvira žmonėms, turintiems to daryti su intelekto sutrikimais.

Pirmosios užsakytos paraalpinės klasifikacijos sistemos buvo sukurtos Skandinavijoje, o ankstyvosios sistemos buvo skirtos slidininkams su amputacijomis. Tuo metu nebuvo slidinėjimo priemonių, skirtų slidininkams su nugaros smegenų žaizdomis. Ankstyvųjų užsakymo sistemų tikslas buvo, kad jos būtų pagamintos iš galinčių naudotis savo kūnu, tačiau galiausiai jos tapo medicininėmis užsakymo sistemomis. Pirmosiose žiemos parolimpinėse žaidynėse 1976 m. buvo dvi sporto šakos klasifikavimo sistemos. Iki 1980-ųjų cerebriniuparalyžiumi sergantys slidininkai turėjo klasifikavimo sistemą. Tuo metu, įkvėpti vežimėlių krepšinio tvarkos, buvo stengiamasi, kad tvarka labiau atitiktų galinčių naudotis kūnu klasifikavimo sistemą. Dešimtajame dešimtmetyje buvo dešimt klasių. Nuo to laiko buvo stengiamasi klasifikavimo sistemą patobulinti sumažinant klasių skaičių, kad būtų galima skirti mažiau medalių.

Pastovus tipas
Tipas	Ką	Įranga
LW 1	Abiejų kojų pašalinimas aukščiau kelio, vidutinis ar sunkus cerebrinis paralyžius arba vienoda negalia	dvi slidės, dvi išilginės slidės
LW 2	Vienos kojos pašalinimas aukščiau kelio	dvi slidės, dvi išilginės slidės
LW 3	Abiejų kojų pašalinimas žemiau kelio, cerebrinis paralyžius arba lygiavertė negalia	Dvi slidės, dvi slidžių lazdos
LW 4	Vienos kojos pašalinimas žemiau kelio	Dvi slidės, dvi slidžių lazdos
LW5/7-1	Abi rankos pašalintos aukščiau alkūnės	Dvi slidės, be slidžių lazdų
LW 5/7-2	Abi rankos pašalintos, viena aukščiau, kita žemiau alkūnės	Dvi slidės, be slidžių lazdų
LW 5/7-3	Abi rankos pašalintos žemiau alkūnės	Dvi slidės, be slidžių lazdų
LW6/8.1	Vienos rankos pašalinimas aukščiau alkūnės	Dvi slidės, viena slidžių lazda
LW 6/8.2	Vienos rankos pašalinimas žemiau alkūnės	Dvi slidės, viena slidžių lazda
LW9.1	Vienos rankos ir vienos kojos virš kelio pašalinimas arba vienodas sutrikimas	slidininkas gali pasirinkti
LW9.2	Vienos rankos ir vienos kojos žemiau kelio pašalinimas arba vienodas vienos rankos ir vienos kojos sutrikimas	slidininkas gali pasirinkti

 

sėdintys tipai (monoskiers)
Tipas	Ką
LW10.1	Kojų ir apatinės kūno pusės paralyžius, kai nėra su viršutine skrandžio dalimi susijusio grupinio įvykio ir negalima naudotis sėdint pusiausvyra
LW 10.2	Kojų ir apatinės kūno pusės paralyžius su tam tikru su viršutine skrandžio dalimi susijusiu grupiniu įvykiu ir negalėjimu naudotis sėdint pusiausvyra
LW11	Kojų ir apatinės kūno pusės paralyžius, kai vienodai galima naudotis sėdint pusiausvyra
LW12.1	Kojų ir apatinės kūno dalies paralyžius su tam tikru kojų tikslu, naudojimas ir geras sėdint pusiausvyra
LW 12.2	Abi kojos pašalintos aukščiau kelių

 

Matymo tipai
Tipas	Ką
B1	Visiškai nemato
B2	Regėjimo aštrumas mažesnis nei 2/60
B3	Regėjimo aštrumas nuo 2/60 iki 6/60

Klasifikacija

Paraalpinio slidinėjimo klasifikacija sukurta siekiant užtikrinti lygiavertę konkurenciją tarp kalnų slidininkų, kurių fizinės ir regėjimo galios yra ribotos. Įsakymų sistema yra sugrupuota į tris bendras negalėjimo rūšiuoti sąlygas: stovint, nematant ir sėdint. Tarptautinis parolimpinis kalnų slidinėjimo komitetas yra klasifikacijos viršininkas. Slidininkai skirstomi į eilę pagal sveikatos problemas ir jų kūno padėtį slidinėjant. Nematantys slidininkai vertinami tik pagal gydytojų išvadą, kaip blogai jie mato. Prieš pradedant vadovauti Tarptautiniam parolimpiniam kalnų slidinėjimo komitetui, klasifikaciją vykdė kelios sporto grupės. Tarp jų buvo Tarptautinė neįgaliųjų sporto organizacija (ISOD), Tarptautinė Stoko Mandevilio žaidynių federacija (ISMWSF), Tarptautinė aklųjų sporto federacija (IBSA) ir Tarptautinė cerebrinio paralyžiaus sporto ir rekreacijos asociacija (CP-ISRA). Kai kurios užsakymų sistemos yra asmenų, kuriems suteiktos kitos organizacijos nei Tarptautinis parolimpinis komitetas kalnų slidinėjimo. Šios eiliškumo sistemos nenaudojamos tarptautinėse varžybose. Ši sporto šaka yra atvira visiems dalyviams, turintiems regėjimo ar fizinę negalią. Ji nėra atvira žmonėms, turintiems to daryti su intelekto sutrikimais.

Pirmosios užsakytos paraalpinės klasifikacijos sistemos buvo sukurtos Skandinavijoje, o ankstyvosios sistemos buvo skirtos slidininkams su amputacijomis. Tuo metu nebuvo slidinėjimo priemonių, skirtų slidininkams su nugaros smegenų žaizdomis. Ankstyvųjų užsakymo sistemų tikslas buvo, kad jos būtų pagamintos iš galinčių naudotis savo kūnu, tačiau galiausiai jos tapo medicininėmis užsakymo sistemomis. Pirmosiose žiemos parolimpinėse žaidynėse 1976 m. buvo dvi sporto šakos klasifikavimo sistemos. Iki 1980-ųjų cerebriniu paralyžiumi sergantys slidininkai turėjo klasifikavimo sistemą. Tuo metu, įkvėpti vežimėlių krepšinio tvarkos, buvo stengiamasi, kad tvarka labiau atitiktų galinčių naudotis kūnu klasifikavimo sistemą. Dešimtajame dešimtmetyje buvo dešimt klasių. Nuo to laiko buvo stengiamasi klasifikavimo sistemą patobulinti sumažinant klasių skaičių, kad būtų galima skirti mažiau medalių.

Pastovus tipas
Tipas	Ką	Įranga
LW 1	Abiejų kojų pašalinimas aukščiau kelio, vidutinis ar sunkus cerebrinis paralyžius arba vienoda negalia	dvi slidės, dvi išilginės slidės
LW 2	Vienos kojos pašalinimas aukščiau kelio	dvi slidės, dvi išilginės slidės
LW 3	Abiejų kojų pašalinimas žemiau kelio, cerebrinis paralyžius arba lygiavertė negalia	Dvi slidės, dvi slidžių lazdos
LW 4	Vienos kojos pašalinimas žemiau kelio	Dvi slidės, dvi slidžių lazdos
LW5/7-1	Abi rankos pašalintos aukščiau alkūnės	Dvi slidės, be slidžių lazdų
LW 5/7-2	Abi rankos pašalintos, viena aukščiau, kita žemiau alkūnės	Dvi slidės, be slidžių lazdų
LW 5/7-3	Abi rankos pašalintos žemiau alkūnės	Dvi slidės, be slidžių lazdų
LW6/8.1	Vienos rankos pašalinimas aukščiau alkūnės	Dvi slidės, viena slidžių lazda
LW 6/8.2	Vienos rankos pašalinimas žemiau alkūnės	Dvi slidės, viena slidžių lazda
LW9.1	Vienos rankos ir vienos kojos virš kelio pašalinimas arba vienodas sutrikimas	slidininkas gali pasirinkti
LW9.2	Vienos rankos ir vienos kojos žemiau kelio pašalinimas arba vienodas vienos rankos ir vienos kojos sutrikimas	slidininkas gali pasirinkti

 

sėdintys tipai (monoskiers)
Tipas	Ką
LW10.1	Kojų ir apatinės kūno pusės paralyžius, kai nėra su viršutine skrandžio dalimi susijusio grupinio įvykio ir negalima naudotis sėdint pusiausvyra
LW 10.2	Kojų ir apatinės kūno pusės paralyžius su tam tikru su viršutine skrandžio dalimi susijusiu grupiniu įvykiu ir negalėjimu naudotis sėdint pusiausvyra
LW11	Kojų ir apatinės kūno pusės paralyžius, kai vienodai galima naudotis sėdint pusiausvyra
LW12.1	Kojų ir apatinės kūno dalies paralyžius su tam tikru kojų tikslu, naudojimas ir geras sėdint pusiausvyra
LW 12.2	Abi kojos pašalintos aukščiau kelių

 

Matymo tipai
Tipas	Ką
B1	Visiškai nemato
B2	Regėjimo aštrumas mažesnis nei 2/60
B3	Regėjimo aštrumas nuo 2/60 iki 6/60

Faktorių sistema

Buvo sukurta paraalpinio slidinėjimo koeficientų sistema trims bendrosioms grupėms: sėdintiems, stovintiems ir nematantiems. Kiekviena grupė lenktyniauja tik su tos pačios grupės žmonėmis. Slidininkas gali patekti į geriausiųjų trejetuką tik sėdėdamas, stovėdamas arba nematydamas. Žmonės iš vienos grupės nevažiuoja su kitais slidininkais, priklausančiais kitai grupei. Kiekvienos grupės viduje yra daug galinčių judėti ir turinčių sveikatos problemų arba galinčių matyti. Slidininkai priskiriami vienos iš trijų grupių viduje. Faktorių sistema veikia taip, kad kiekvienai klasei nustatomas skaičius, o rezultatai apskaičiuojami didinant išvaizdos laiką pagal faktoriaus skaičių. Atėjimo skaičius yra tas, kuris naudojamas priimant sprendimą dėl geriausiai pasirodžiusio varžybose, kuriose naudojama priežasčių sistema. Tai reiškia, kad greičiau nuo kalno nusileidęs slidininkas gali nebūti pirmas varžybose. varžybose, kuriose naudojama veiksnių sistema. Tai reiškia, kad greičiau nuo kalno nusileidęs slidininkas gali nebūti varžybų nugalėtojas. Faktorių sistema naudojama Alpių taurės varžybose, Šiaurės Amerikos lenktynėse, Europos taurės varžybose, pasaulio taurės varžybose, pasaulio čempionatuose ir žiemos parolimpinėse žaidynėse.

Faktorių sistema

Buvo sukurta paraalpinio slidinėjimo koeficientų sistema trims bendrosioms grupėms: sėdintiems, stovintiems ir nematantiems. Kiekviena grupė lenktyniauja tik su tos pačios grupės žmonėmis. Slidininkas gali patekti į geriausiųjų trejetuką tik sėdėdamas, stovėdamas arba nematydamas. Žmonės iš vienos grupės nevažiuoja su kitais slidininkais, priklausančiais kitai grupei. Kiekvienos grupės viduje yra daug galinčių judėti ir turinčių sveikatos problemų arba galinčių matyti. Slidininkai priskiriami vienos iš trijų grupių viduje. Faktorių sistema veikia taip, kad kiekvienai klasei nustatomas skaičius, o rezultatai apskaičiuojami didinant išvaizdos laiką pagal faktoriaus skaičių. Atėjimo skaičius yra tas, kuris naudojamas priimant sprendimą dėl geriausiai pasirodžiusio varžybose, kuriose naudojama priežasčių sistema. Tai reiškia, kad greičiau nuo kalno nusileidęs slidininkas gali nebūti pirmas varžybose. varžybose, kuriose naudojama veiksnių sistema. Tai reiškia, kad greičiau nuo kalno nusileidęs slidininkas gali nebūti varžybų nugalėtojas. Faktorių sistema naudojama Alpių taurės varžybose, Šiaurės Amerikos lenktynėse, Europos taurės varžybose, pasaulio taurės varžybose, pasaulio čempionatuose ir žiemos parolimpinėse žaidynėse.

Faktorių sistema

Buvo sukurta paraalpinio slidinėjimo koeficientų sistema trims bendrosioms grupėms: sėdintiems, stovintiems ir nematantiems. Kiekviena grupė lenktyniauja tik su tos pačios grupės žmonėmis. Slidininkas gali patekti į geriausiųjų trejetuką tik sėdėdamas, stovėdamas arba nematydamas. Žmonės iš vienos grupės nevažiuoja su kitais slidininkais, priklausančiais kitai grupei. Kiekvienos grupės viduje yra daug galinčių judėti ir turinčių sveikatos problemų arba galinčių matyti. Slidininkai priskiriami vienos iš trijų grupių viduje. Faktorių sistema veikia taip, kad kiekvienai klasei nustatomas skaičius, o rezultatai apskaičiuojami didinant išvaizdos laiką pagal faktoriaus skaičių. Atėjimo skaičius yra tas, kuris naudojamas priimant sprendimą dėl geriausiai pasirodžiusio varžybose, kuriose naudojama priežasčių sistema. Tai reiškia, kad greičiau nuo kalno nusileidęs slidininkas gali nebūti pirmas varžybose. varžybose, kuriose naudojama veiksnių sistema. Tai reiškia, kad greičiau nuo kalno nusileidęs slidininkas gali nebūti varžybų nugalėtojas. Faktorių sistema naudojama Alpių taurės varžybose, Šiaurės Amerikos lenktynėse, Europos taurės varžybose, pasaulio taurės varžybose, pasaulio čempionatuose ir žiemos parolimpinėse žaidynėse.