Pintupi – Australijos aborigenų grupė, priklausanti Vakarų dykumos kultūrinei grupei. Jų istorinė tėvynė yra į vakarus nuo Makdonaldo ir Makajaus ežerų Vakarų Australijoje, labai atokioje dykumos dalyje. Dėl šios geografinės izoliacijos pintupiai buvo vieni iš paskutiniųjų Australijos aborigenų, kurie ilgai išlaikė tradicinį medžioklės, rinkinio ir ceremoninį gyvenimo būdą.
Perkėlimas ir pasekmės
Dauguma pintupių buvo priverstinai iškeldinti XX a. viduryje, kai Vakarų dykumos teritorijoje ėmė veikti įvairūs kariniai ir bandymų poligonai (pvz., Vumeros/Woomera ir kitos karinės veiklos zonos). Dėl to bendruomenės buvo perkelti į gyvenvietes rytinėje ir vakarų kryptimis nuo savo tradicinių žemių, į tokias vietas kaip Papunya, Balgo, Haasts Bluff ir net Hermannsburgo. Tai lėmė dideles socialines ir sveikatos problemas: per kelerius metus keli šimtai pintupių mirė nuo svetimų ligų ir infekcijų, o daugelis susidūrė su alkoholizmo ir smurto problemomis. Iš mažų, tarpusavyje susijusių grupelių atkeltos bendruomenės sunkiai sprendė konfliktus ir prisitaikė prie naujo gyvenimo ritmo.
Asimiliacija ir „pavogtoji karta“
XX a. septintojo dešimtmečio metu Menzieso vyriausybės vykdytos asimiliacinės politikos poveikis buvo ypač stiprus. Dėl šios politikos šimtai pintupių vaikų buvo atimti iš tėvų ir atiduoti į misijas arba globos įstaigas (dabar dažnai minima kaip pavogtoji karta). Vaikų atskyrimas nuo šeimų turėjo ilgalaikių psichologinių, kultūrinių ir socialinių pasekmių.
Sugrįžimas į tradicines žemes ir bendruomenių atgimimas
Nuo XX a. septintojo dešimtmečio Papunjos pintupių bendruomenė aktyviai siekė sugrįžti į savo istorines žemes. 1981 m. didesnė grupė persikėlė atgal į vakarus ir įkūrė Kintore (Waḻungurru). Dar toliau į vakarus, netoli Makajaus ežero, 1983 m. buvo įkurta Kiwirrkurra (Kiwirrkurra). Šie grįžimai buvo susiję su platesnėmis žemių teisių iniciatyvomis ir siekiu atkurti tradicinį gyvenimo būdą bei kultūrines praktikas.
Kultūra, kalba ir menas
Pintupi kalba priklauso Vakarų dykumos kalbų grupei (dažnai vadinama Pintupi arba Pintupi–Luritja dialektų grupe). Kalba ir giminystės sistema (odų grupės, ceremoniniai ryšiai, mitologinės istorijos – Tjukurrpa arba „Dreaming“) išlieka kertinė kultūros dalis. Tradicinės žinios apie kraštovaizdį, medžioklę ir ceremonijas perduodamos per kartas, nors asimiliacijos laikotarpis jas smarkiai išbalansavo.
Pintupi menas tapo reikšminga ir plačiai pripažinta Australijos ir tarptautinėje scenoje dalimi. Daug pintupių vyrų ir moterų dalyvavo Papunya Tula menininkų kooperatyve ir prisidėjo prie Vakarų dykumos tapybos judėjimo, kurios tapybos stilius – taškinė kompozicija, simboliai ir pasakojimai apie Tjukurrpa – pelnė plačią auditoriją.
Vėlesni įvykiai ir žinomiausi atvejai
Vienas iš labiausiai žinomų šiuolaikinių pintupių istorijų yra vadinamoji „Pintupi devyneto“ (Pintupi Nine) grupės atskleidimas 1984 m.: devyni šeimos nariai buvo atrasti gyvenantys tradiciniu būdu ir neturėję kontakto su „išoriniu“ pasauliu ilgą laiką. Šis įvykis pabrėžė, kaip ilgai kai kurios bendruomenės išlaikė izoliuotą gyvenimą.
Šiuolaikinės problemos ir laimėjimai
Šiandien daugelis pintupių gyvena bendruomenėse Šiaurės Teritorijoje ir Vakarų Australijoje. Jie susiduria su tipiniais atokiosiose aborigenų bendruomenėse esančiais iššūkiais – sveikatos, švietimo, užimtumo klausimais – tačiau taip pat pasiekė svarbių laimėjimų: atkurtos gyvenvietės, stiprinamos kultūrinės praktikos, dalis žemių sugrąžinta per teisines procedūras ir plečiasi paveldosaugos, meninės bei švietimo iniciatyvos, padedančios jaunajai kartai išsaugoti pintupi identitetą.
Apibendrinant, pintupių istorija atspindi išlikimo, praradimų ir atkūrimo dinamiką – nuo tradicinio gyvenimo dykumoje, per prievartinį perkėlimą ir asimiliaciją, iki sąmoningo sugrįžimo į savo žemes ir kultūrinio atgimimo.
