"Pintupi devynetas" buvo Australijos aborigenų grupė. Sakoma, kad jie buvo paskutiniai Australijos aborigenai, susidūrę su šiuolaikine civilizacija. Grupė gyveno klajoklišką medžiotojų-rinkėjų gyvenimo būdą Didžiojoje smėlio dykumoje, kol 1984 m. spalio mėn. susitiko su savo giminaičiais netoli Kivirkurros. Dauguma kitų šio regiono grupių dykumą paliko daugiau kaip prieš 20 metų. Jie buvo apgyvendinti miestuose į rytus ir vakarus, tačiau ši grupė liko.

Grupė priklausė Pintupi bendruomenei. Jie gyveno vakarinėje Makajaus ežero pusėje, į šiaurę nuo dabartinės Kivirkurros vietos. Ją sudarė viena šeima. Grupės tėvas neseniai mirė, palikęs dvi našles ir septynis vaikus, kurių dauguma buvo jauni. Šeima judėjo į pietus, tikėdamasi surasti savo giminaičius. Jie susidūrė su kita šeima, kuri steigė atokvėpio vietą, bet po nesusipratimo pabėgo. Jų giminaičiai iš Kivirčkurros nuvyko jų ieškoti, o paskui parsivežė į šiuolaikinę visuomenę.

Istorinis ir kultūrinis kontekstas

Pintupi yra viena iš Vakarų dykumos (Western Desert) kultūrinių grupių. Tradiciškai Pintupi gyveno plačiai išsisklaidę per Didžiąją smėlio dykumą, vykdydami sezoninius migracijos maršrutus, medžiodami ir rinkdami maistą bei naudodamiesi sudėtingomis giminystės ir dvasinės praktikos taisyklėmis. Kontaktas su Europos kilmės gyventojais ir modernia visuomene skirtingose vietovėse įvyko skirtingu laiku, todėl tam tikros šeimos ir grupės galėjo ilgiau išlaikyti tradicinį gyvenimo būdą.

Susitikimo aplinkybės ir pasekmės

1984 m. rudenį įvykęs susitikimas sulaukė ir vietinio, ir tarptautinio susidomėjimo — apie tokias grupes rašė žiniasklaida, o antropologai stebėjo proceso socialines bei kultūrines pasekmes. Pagrindinės problemos po kontakto paprastai būna:

  • sveikatos rizikos — tradicinė populiacija dažnai neturi imuniteto prieš tam tikras ligas;
  • socialinė ir kultūrinė adaptacija — perėjimas prie nuolatinio gyvenimo gyvenvietėse ir prie valstybinės infrastruktūros;
  • teisių ir gyvenimo būdo apsauga — kaip išsaugoti kalbą, papročius ir dvasinius ryšius su teritorija.

Pintupi vietos menas ir tapatybė

Pintupi ir kitų Vakarų dykumos grupių nariai vėliau prisidėjo prie žymaus Western Desert meno judėjimo — taikant tradicines pasakojimo schemas bei simboliką ant drobių ir kitų paviršių. Dėl savo kultūrinės tapatybės ir dvasinių ryšių su teritorija, pintupių istorija dažnai pateikiama ir kaip pavyzdys diskusijose apie teises į žemę, savivaldą ir kultūros išsaugojimą po kontakto su moderniąja visuomene.

Po kontakto — adaptacija ir iššūkiai

Po parsivežimo į gyvenvietes dauguma tokių šeimų susiduria su reikšmingais pokyčiais: gyvenimas pastoviose bendruomenėse, prieiga prie sveikatos priežiūros ir švietimo, tačiau taip pat ir iššūkiai — praradimas tradicinių išteklių, sprendimai dėl žemės, darbo ir jaunųjų kartų auklėjimo. Viešoji reakcija dažnai būna mišri: susižavėjimas atradimu ir didelis dėmesys, bet kartu ir sudėtingi etiniai klausimai apie privatumo teises, tyrimų vykdymą bei tinkamą paramą gyvenvietėms.

Pintupi devyneto istorija yra svarbi iliustracija, kaip įvairiai vyksta susidūrimai tarp labai tradicinių gyvenimo būdų ir modernios visuomenės: tai istorija apie netikėtą susitikimą, prisitaikymą, bet ir apie tai, kaip svarbu gerbti vietinių žmonių teises, tradicijas ir apsaugoti jų sveikatą bei kultūrinį paveldą.