Pintupi devynetas" buvo

Fonas

Dauguma Pintupi šeimų kaimo bendruomenėse apsigyveno gerokai anksčiau nei prieš 20 metų. Nuo 1930-ųjų pintupiai buvo priversti palikti savo gimtinę, nes Vumeros vietovėje buvo atliekami ginklų bandymai. Dauguma jų buvo išvežti į Papunją, esančią labai toli rytuose, kuri istoriškai yra Luritja žemė. Kiti buvo perkelti į šiaurės vakarus, į Balgo, Kukatjos žemę. Sakoma, kad po šio laiko Pintupi nustojo ieškoti dykumoje gyvenančių savo giminaičių, nes prarado ryšį su visa bendruomene. Jie manė, kad tokie žmonės mirė.

XX a. septintajame dešimtmetyje dykumoje vis dar gyveno tik kelios klajoklių šeimos. Dauguma jų buvo girdėję apie baltuosius žmones ir tokias vietas kaip Papunja. Tačiau jie nebuvo su jais susidūrę. Jie nusprendė toliau gyventi taip, kaip gyveno visada. Tai buvo problema, nes jie visi buvo artimai susiję. Pintupiai laikosi griežtos giminystės sistemos (vadinamosios odos grupės), kuri nurodo, su kuo jie gali tuoktis. Taip užtikrinama, kad jie išvengtų giminystės. Kadangi didžiojoje dykumoje buvo likę nedaug šeimų, tinkamų partnerių jaunesniems vyrams ir moterims beveik nebuvo.

Gerokai vėliau, 1976 m., Šiaurės Teritorijoje buvo priimtas Aborigenų žemės teisių įstatymas. Daugelis pintupių pradėjo grįžti į savo žemę ir steigti nuolatines bendruomenes. 1981 m. jie įkūrė Kintore miestą. Dar toliau į vakarus, 1983 m., netoli Makajaus ežero buvo įkurta Kiwirrkurra. Ši druskinga lyguma yra Pintupi tėvynės širdis ir būtent čia daugiausia gyveno ši šeima.

Šeimos istorija

Iš pradžių šeimai vadovavo vyras, vardu Waku Tjungurrayi. Jis turėjo keturias žmonas: Papalya, Nanu, Watjunka ir dar vieną moterį (kurios vardas pašaliečiams nežinomas). Visos šios žmonos buvo seserys, priklausančios Nangala odos grupei. Papalija buvo pagrindinė Waku žmona. Jie turėjo tris vaikus: Topsy, Warlimpirrngą ir Takariją. Su ketvirtąja (neįvardyta) seserimi Waku taip pat turėjo dar vieną vaiką - Piyiti. Pirmaisiais metais ši šeima kartais keliaudavo ir medžiodavo su kita grupe. Jai vadovavo vyras, vardu Tjukurti Tjakamarra (vėliau žinomas kaip Fredis Vestas). 1962 m. Vestas ir jo šeima nusprendė, kad keliaus gyventi į Papunją. Vaku nenorėjo išvykti, todėl jie paliko Vaku šeimą ir išvyko į rytus.

Maždaug po metų vyriausioji duktė Topsy paliko grupę. Ji ištekėjo už vyro, vardu Tommy Tjakamarra, kuris su šeima susidūrė keliaudamas į šiaurės rytus, į Mikantį. Topsy neturėjo už ko ištekėti savo grupėje, o Tommy turėjo tinkamą odos vardą. Taigi jie išvyko ir apsigyveno Mikantji. Maždaug tuo metu mirė Pijiti motina.

Waku mirė apie 1964 m. Netrukus po to prie grupės prisijungė vyras vardu Lanti (arba "Džošua") ir vedė tris našles. Jis gyveno Balgoje, bet išvyko iš ten, kai įsivėlė į nemalonumus su katalikų misionieriais. Jis susidūrė su grupe eidamas į pietus per dykumą. Jis užėmė Waku vietą kaip grupės vadovas. Nanu buvo jo pagrindinė žmona. Jie turėjo tris vaikus: Tamayinya, Yalti ir Yukultji. Lanti taip pat turėjo dar vieną vaiką, Valalą, su Votjunka. Vatjunka mirė kažkur septintajame dešimtmetyje. Kai apie 1980 m. mirė Lanti, grupėje liko devyni žmonės.

Nariai

Grupę sudarė dvi moterys ir septyni jų vaikai. Visi jie gimė dykumoje, todėl tikslus jų amžius nežinomas.

• Papalja (Nangala) - Pradinė grupės motina. Tikriausiai gimė XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje, kontakto metu jai buvo apie 50 metų.
• Nanu (Nangala) - Papalijos sesuo ir antroji grupės motina. Jai taip pat apie 50 metų. Gimė Marapinti, į šiaurės vakarus nuo dabartinės Kivirkurros vietos.
• Piyiti (Tjapaltjarri) - vyriausias Waku sūnus, kuriam tuo metu buvo apie 26 metus. Jo motina mirė likus keleriems metams iki Waku mirties.
• Warlimpirrnga (Tjapaltjarri) - Vyresnysis Papalijos sūnus. Gimė apie 1959 m., tuo metu jam buvo apie 25 metus. Po Lanti mirties tapo grupės lyderiu.
• Takarija (Napaltjarri) - jaunesnioji Papalijos duktė. Gimė apie 1960 m., tuo metu jai buvo apie 24 metus.
• Tamayinya (Tjapangati) - Taip pat žinomas kaip Tamlik. Lanti ir Nanu sūnus. Tuo metu jam buvo apie 15 metų.
• Yalti (Napangati) - vyresnioji Lanti ir Nanu duktė, tuo metu jai buvo apie 14 metų. Nuo devintojo dešimtmečio pradžios, netrukus po tėvo mirties, ištekėjusi už Warlimpirrngos.
• Jukultji (Napangati) - jaunesnioji Lanti ir Nanu duktė, tuo metu jai buvo apie 12 ar 13 metų.
• Walala (Tjapangati) - jauniausias iš vaikų, maždaug 12 metų amžiaus. Lanti ir Watjunka sūnus.

Aštuntojo dešimtmečio viduryje į vakarus nuo Alice Springs esančios vietovės žemėlapis. Pintupių tėvynė yra Makajaus ežero (Wilkinkarra) centre.

Istorija

Gyvenimas dykumoje

Šeima gyveno keliaudama tarp laikinų vandens telkinių aplink Makajaus ežerą. Jie sekė paskui debesis, nes vandens buvimas lėmė, kur jie keliaus. Jie nešiojo tik nedidelius diržus iš plaukų. Medžioklei nešiojosi 2 m ilgio medines ietis, ieties metiklius ir bumerangus. Jie taip pat turėjo kirvio galvą, kurią Lanti atsivežė iš Balgo. Grupė daugiausia maitinosi driežais, raganosių gumbais ir krūmų augalais. Jie taip pat medžiojo triušius, kengūras, emu, ožkas ir gyvates.

Šeima žinojo tokias vietas kaip Papunja, Balgo ir Mikantji. Jie žinojo, kad ten gyvena jų giminaičiai. Tačiau Lanti visada laikė grupę atokiau nuo tų vietų. Jie taip pat buvo girdėję pasakojimų apie kartiją (baltuosius), bet nesuprato, kas jie tokie. Keletas jų susidūrimų su šiuolaikiniais daiktais (automobiliais, lėktuvais) buvo susiję su antgamtiniais reiškiniais. Viename interviu Warlimpirrnga prisiminė: "Džošua mums pasakojo apie baltuosius vyrus ir automobilius. Mes žinojome, kad aplink mus artėja ne aborigenai. Mes nežinojome, kas vyksta".

Be to, buvo žmonių, kurie žinojo, kad ši šeima vis dar gyvena dykumoje. Tarp jų buvo ir Topsy bei Fredis Vestai. Jie visi su šeimomis 1983 m. persikėlė į Kivirkurą. Kiti vietiniai gyventojai kartais naktimis tolumoje matydavo laužus ir pėdsakus smėlyje ir žinojo, kad jie priklauso dykumoje klajojančiai grupei. Teigiama, kad teritorijos gerovės departamentas taip pat žinojo apie šią konkrečią grupę dar 1962 m., o antropologai, tuo metu dirbę su pintupiais, dažnai girdėdavo apie šiuos žmones.

Tėvas Lanti (arba "Džošua") mirė apie 1980 m. Jis mirė Kuvarloje, Makajaus ežero šiauriniame gale. Kaip įprasta, šeima gedėdama išsikraustė iš vietovės. Jie keliavo į pietus, tikėdamiesi rasti giminaičių.

Kontaktų užmezgimas

Susitikimas, dėl kurio grupė išvyko iš dykumos, įvyko 1984 m. spalio 13 d. Warlimpirrnga ir Piyiti buvo išėję medžioti. Jie buvo prie Makajaus ežero, maždaug už dviejų dienų kelio pėsčiomis nuo tos vietos, kur stovyklavo jų šeima. Jie pamatė dūmus, kylančius iš į pietus esančio laužo. Tai buvo prie Winparku, vandens telkinio tarp Kiwirrkurra ir Kintore. Vyras, vardu PintasPintas, ir du jo sūnūs ten buvo įkūrę stovyklavietę. Sutemus Warlimpirrnga priartėjo prie grupės. Jie buvo apsirengę ir sėdėjo šalia keturračio. Jie iš siurblio siurbė vandenį Warlimpirrngai.

Warlimpirrnga išsigando. Jis taip pat supyko, nes šie svetimšaliai sėdėjo jo protėvių žemėje. Iš tikrųjų jie buvo giminės, bet vienas kito nepažinojo. Apie savo giminaičius Warlimpirrnga žinojo tik iš to, ką jam apie juos papasakojo motinos. Jie susiginčijo, ir Pinta Pinta išsigando. Kiekvienas iš jų manė, kad kitas yra plunksnagraužis (burtininkas). Kai vyro sūnus paleido šūvį iš šautuvo, Warlimpirrnga pabėgo. Jis nusivedė savo šeimą į šiaurę, gilyn į dykumą, kad būtų saugus. Tai buvo pirmas jų susitikimas su kitais žmonėmis per 20 metų.

Tuo tarpu Pinta Pinta su šeima naktį važiavo į vakarus, į Kivirkurą. Visiems pasakojo, kad matė plunksnuotąjį žmogų. Tačiau kai jis jiems apibūdino tą žmogų, Fredis Vestas pasakė, kad, jo manymu, tai buvo Vorlimpirrnga. Kitą dieną susirinkę vyresnieji nusprendė surasti grupę ir ją parsivesti. Spalio 15 d. septynių pintupių komanda ir bendruomenės koordinatorius Čarlis Makmahonas (Charlie McMahon) išvyko į Vinparku. Kartu jie dviem keturračiais automobiliais sekė grupės pėdsakais per dykumą. Antrąją naktį jie tolumoje pamatė šeimos laužą. Kitą dieną Makmahonas turėjo grįžti atgal. Jo draugas Džefas Tollas (Geoff Toll) atvažiavo tęsti paieškos kartu su kitais. Kitą rytą, spalio 18 d., jie rado šeimą. Jie atsekė juos 250 km į šiaurę iki Maruvos, vandens telkinio netoli Makėjaus ežero.

Pirmą kartą pamatęs baltąjį vyrą Tollą, Warlimpirrnga prisimena: "Negalėjau tuo patikėti. Maniau, kad jis yra velnias, piktoji dvasia. Jis buvo tokios spalvos, kaip saulėlydžio debesys". Jalti manė, kad baltasis vyras yra dvasia, atsiųsta nubausti ją už kažką, ką ji padarė ne taip. Šeima buvo labai išsigandusi. Jie bandė bėgti ir slėptis nuo sekėjų. Vorlimpirrnga bandė juos užpulti, bet Fredis Vestas sugebėjo jį nuraminti parodydamas, kaip jie susiję. Sekėjai davė šeimai valgyti uogienės iš skardinės ir šokolado gabalėlių. Jie įtikino šeimą vykti su jais į Kivirrkurą. Jie papasakojo, kad ten yra daug maisto ir kad vanduo teka iš vamzdžių. Jalti sakė, kad ši sąvoka jiems buvo neįtikėtina.

Po kontakto

Atvykusi į Kivirkurą, šeima pirmą kartą per daugiau nei 20 metų pamatė savo giminaičius. Jie pyko ant jų, kad paliko juos ir neatvyko jų ieškoti. Pamatę Topsy, jos brolis ir sesuo taip supyko, kad trenkė jai. Po kelių dienų Takarija buvo ištekinta už Fredžio Vesto. Tai buvo abiejų grupių gestas.

Poveikis

Įvykio prasmė buvo suprantama įvairiai. Aborigenus aptarnaujančios agentūros manė, kad grupės atradimas padės joms diskusijose dėl čiabuvių žemės teisių. Fredas Majersas (Fred Myers), antropologas, kuris buvo pakviestas į Kivirkurą ištirti naująją grupę, teigia, kad šis įvykis tapo pintupių kovos už autonomijos, kurią jie prarado, kai pirmą kartą iš dykumos atvyko įsikurti Papunjoje, dalimi. Jis teigia, kad pagrindinis jų tikslas buvo išlaikyti naujųjų žmonių gebėjimą patiems tvarkyti savo gyvenimą.

Naujienos

Prieš pasklidus žiniai apie grupės atradimą, "Kiwirrkurra" vadovai stengėsi apsaugoti šeimos narių privatumą. Jie taip pat norėjo apsaugoti juos nuo tokios pat gėdos ar patyčių, kokią patys patyrė prieš daugelį metų, grįždami iš dykumos.

Vienas pirmųjų apie šį įvykį sužinojo aborigenų reikalų ministras Klaidas Holdingas (Clyde Holding). Jo departamentas norėjo panaudoti grupės istoriją kampanijoje už aborigenų teises į žemę. Holdingas perdavė šią istoriją Melburno laikraščiui "The Herald". Mainais laikraštis sutiko niekam nesakyti, kur grupė buvo. Pirmą kartą istorija buvo paskelbta spalio 24 d. pirmajame laikraščio puslapyje su antrašte, kurioje teigiama, kad "rasta dingusi gentis". Ši žinia sukėlė sensaciją ir akimirksniu pateko į visos šalies laikraščių antraštes. Jie tapo populiariai žinomi kaip "Pintupių devynetas" arba "Paskutinieji klajokliai". Tačiau pati šeima savo istoriją papasakojo tik gerokai vėliau.

Šis viešumas tapo "Holding" problema. Kivirčkurros vadovai supyko ant jo už tai, kad jis šią istoriją perdavė spaudai. Laikraštis išspausdino šeimos narių nuotraukas be jų sutikimo. Dėl to kiti žurnalistai bandė patekti į jų bendruomenę, kad gautų informacijos. Jie taip pat nesutiko su tuo, kaip žiniasklaida apibūdino įvykį. Spaudai pateikta nedaug informacijos paskatino romantiškus pranešimus apie "pirmąjį kontaktą" arba "atradimą". Tačiau pintupių požiūriu, šeima buvo giminaičiai, kuriuos jie pažinojo ir su kuriais juos siejo istorija. Jų nuomone, grupė nebuvo "atrasta", o tik vėl susibūrė po išsiskyrimo.

Sveikata

Kai jie pirmą kartą atvyko, gydytojas iš Kintore apžiūrėjo šeimą ir nusprendė, kad jie yra stiprūs, sveiki ir labai geros sveikatos. Tačiau po kelių dienų jie visi susirgo. Jie neturėjo jokio natūralaus imuniteto ligoms. Holdingas norėjo, kad juos gydytų vyriausybinė medicinos specialistų komanda. Tačiau Kivirčkurros vadovai neleido jokiems kitiems gydytojams apžiūrėti šeimos. Vieninteliai žmonės, kuriems buvo leista juos gydyti, buvo vietinis ngangkari (medikas) ir gydytojas iš Kintore.

Tuo metu pintupiai vis dar kaltino vyriausybinius gydytojus dėl daugelio savo žmonių, atvykusių iš dykumos septintajame dešimtmetyje, mirties. Šie žmonės mirė nuo infekcijų ir ligų, o Holdingas stengėsi, kad tai nepasikartotų. Lapkričio pradžioje kilo rimtas susirūpinimas dėl šeimos išlikimo. Aborigenų reikalų departamento sekretorius Čarlzas Perkinsas griežtai kritikavo Kivirkurų lyderius dėl šeimos pilietinių teisių pažeidimo. Jis teigė, kad jei jiems nebus suteikta tinkama medicininė priežiūra, visi devyni vaikai per du mėnesius mirs.

Kintore gydytojas manė, kad pintupių pareiga nuspręsti, kas geriausia jų pačių šeimai. Jie juo pasitikėjo ir leido jam gydyti šeimą. Visi devyni šeimos nariai susirgo kosuliu ir bakterine infekcija, vadinama treponema. Gydytojas juos gydė ir skyrė keletą skiepų. Galiausiai jie vėl tapo sveiki.

Šiandien

Vyresnysis brolis Piyiti 1986 m. grįžo į dykumą. Jis išvyko slapta ir paslėpė savo pėdsakus, kad niekas negalėtų jo sekti. Neaišku, kodėl jis išvyko ir ar kas nors žino, kodėl. Vienas vietinis gyventojas teigė, kad taip atsitiko, nes buvo girdėjęs istorijų apie Pintupi žmones, mirštančius nuo ligų, ir bijojo, kad taip nutiks ir jam. Makmahonas mano, kad taip buvo todėl, kad jam buvo sunku prisitaikyti (adaptuotis) prie visko - ypač prie konfliktų, nes visą gyvenimą gyveno su šeima. Yra įvairių teorijų apie tai, kas nutiko Pijitui. Kai kurie žmonės mano, kad jis vis dar gyvena dykumoje. Warlimpirrnga 2004 m. duotame interviu teigė matęs Pijitį Alys Springse ir sakė, kad dabar jis vadinasi "Yari Yari".

Kiti daugelį metų gyveno Kivirrkuroje. 1998 m. Papalija mirė nuo inkstų nepakankamumo. Kai mirė, jai tikriausiai buvo beveik 70 metų, ir ji buvo palaidota Kivirrkuroje. Nanu mirė 2001 m. kovą, taip pat sulaukusi beveik 70 metų. Kadangi tuo metu Kivirrkuroje buvo didelis potvynis, ji buvo palaidota Kintore.

Likę šeši nariai tapo Papunja Tulos mokyklos dailininkais. Trys broliai - Warlimpirrnga, Tamayinya (dabar žinomas kaip Thomas) ir Walala - dabar daugiausia gyvena Alis Springse. Jų paveikslai dažnai parduodami už kelis tūkstančius dolerių. Ypač Warlimpirrnga yra vienas žinomiausių Vakarų dykumos stiliaus dailininkų. Jo paveikslų yra keliose šalies nacionalinėse meno galerijose. Jis ir Yalti turi tris vaikus. Išskyrus Tomą, visi jie yra vedę ir turi vaikų. Takarija išsiskyrė su Fredžiu Vestu ir vėl ištekėjo. Jalti, Jukultji ir Takarija tebegyvena Kivirkurroje. Visi šeši jie vis dar kalba tik pintupi kalba.

Ši šeima tapo paskutine žmonių grupe, Australijoje gyvenančia tradicinį medžiotojų-rinkėjų gyvenimo būdą. Jie buvo paskutinieji aborigenai, užmezgę kontaktą su šiuolaikine civilizacija.