Didžioji smėlio dykuma – dykuma Australijos šiaurės vakaruose, daugiausia esanti Vakarų Australijoje. Tai antra pagal dydį dykuma Australijoje (po Didžiosios Viktorijos dykumos). Jos plotas siekia apie 284 993 kv. km (110 036 kv. mylių). Į pietus nuo Didžiosios Smėlio dykumos driekiasi Gibsono dykuma, o į rytus – Tanamio dykuma. Teritorija pasižymi raudonomis smėlio kopomis, ilgomis išilginių kopų juostomis ir didelėmis plokščiais paviršiais, kuriuose po lietaus susidaro laikinos sūrios ar gėlavandenės pievelės.

Klimatas ir hidrologija

Regionui būdingas sausringas klimatas: metiniai krituliai yra nedideli ir labai nelygūs laiko atžvilgiu. Nors kai kuriais metais iškrenta palyginti daugiau lietaus, daugelyje vietovių metinis kritulių kiekis dažnai svyruoja ir vietomis gali būti žemesnis nei 250 mm. Garavimo greitis yra labai didelis, todėl drėgmė greitai išgaruoja ir daug vandens neprisėmė į dirvą. Daugiausia kritulių tenka pavienėms vasaros perkūnijoms; kai kurie sausringi metai baigiasi musonais arba atogrąžų ciklonais. Vidutiniškai daugelyje teritorijos dalių susidaro apie 20–30 dienų per metus, kai būna perkūnija. Drėgmės trūkumas ir labai aukšta garavimas formuoja epizodines upes bei sūraus vandens ežerėlius, kurie dažnai būna sausos po didesnės dalies metų.

Augmenija

Pagrindinę augaliją sudaro smulkios, sausrai atsparios žolės ir krūmai. Dauguma augalų yra spinifekso žolės, kurios stabilizuoja smėlio kopas ir sudaro tankius, aštrių šakų plotus. Taip pat paplitę akacijų (mulga) krūmynai, vietose – eukaliptų juostelės sausose upių vagose ir smulkūs krūmai bei sūrio augmenija drėgnesnėse žemapelėse. Po gausesnių liūčių dykuma laikinai apsipila įvairiaspalvėmis pievomis ir žiedais, atsiskleidžia pavasarinės gėlių sankaupos, kurios svarbios vabzdžiams ir paukščiams.

Gyvūnai

Dykumoje gyvena daug rūšių, pritaikytų ekstremalioms sausros bei temperatūros svyravimo sąlygoms. Tarp dažniausiai minimų gyvūnų yra dingai, raudonosios kengūros, įvairūs monitoriniai driežai, taip pat mažesni marsupialai ir graužikai. Būdingos rūšys – dygliuotieji velniai (thorny devil), barzdotieji drakonai (bearded dragons), daugybė kitų driežų. Be to, dykumoje paplitę paukščiai (pvz., emu, įvairios vanaginės ir smėlraibės), taip pat naktiniai žinduoliai ir ropliai. Ekosistema priklauso nuo epizodinių maisto išteklių – po lietaus prasideda sprogstanti maisto grandinė, kai daugėja vabzdžių, mažų žinduolių ir vijoklių, o kartu ir grobuonių.

Gyventojai ir gyvenvietės

Didžiojoje smėlio dykumoje gyvena palyginti nedaug žmonių. Daugumą sudaro aborigenų bendruomenės ir įvairios supratampančios gyvenvietės bei stotys, kuriose dirba kalnakasių ir kiti darbuotojai. Vietos aborigenų populiacijos tradiciškai skirstomos į dvi pagrindines grupes: Martu vakaruose ir Pintupi rytuose. Abi grupės kalba Vakarų dykumos kalbomis ir turi stiprias kultūrines tradicijas, žinias apie vietos gamtą bei išteklių naudojimą. Tradicinė veikla apima medžioklę, rinkimą, teritorijų žemės valdymą ir kultūrines apeigas. Šiuolaikinėje realybėje bendruomenės dalyvauja ir versluose – nuo pastoralizmo iki kasybos aptarnavimo, taip pat įgyvendina land management programas (pvz., ugniagesių ir gamtos išteklių apsauga).

Istorija ir tyrinėjimai

Pirmasis europietis, kuris žinomas įveikęs šią dykumą, buvo Peteris Warburtonas. Jis keliavo iš Alice Springso, išvyko 1873 m. balandžio mėn. ir atvyko į De Grey stotį 1874 m. sausio mėn. Per kelionę P. Warburtonas badavo ir buvo aklas viena akimi. Už tai, kad išgyveno, jis dėkojo savo palydovui aborigenui Čarliui. Europos tyrinėjimai, vėliau – pastoralizmo ir kasybos plėtra, ženkliai pakeitė kai kurias dykumos gyvenamąsias vietas ir ekologinę pusiausvyrą.

Apsauga ir iššūkiai

Dykuma susiduria su keliomis ekologinėmis ir sociokultūrinėmis problemomis: invaziniais gyvūnais (pvz., triušiai, laukiniai katės, kupranugariai), pakeistomis gaisrų ciklomis, kasybos ir infrastruktūros projektais, kurie gali teršti ir fragmentuoti buveines. Klimato kaita tikėtina paveiks kritulių modelius ir padidins iššūkius vietinėms bendruomenėms bei laukinei gamtai. Tačiau daugelyje regionų vyksta apsaugos iniciatyvos: vietos bendruomenių ir valdžios bendri projektai, saugomų teritorijų valdymas, natūralios vegetacijos atkūrimo ir invazinių rūšių kontrolės priemonės.

Didžioji smėlio dykuma yra svarbi tiek biologiniu, tiek kultūriniu požiūriu: čia gyvena unikalios rūšys, saugomos senos tradicijos ir vyksta nuolatinis darbas, siekiant suderinti tradicinį gyvenimo būdą, ekonominę veiklą ir gamtos apsaugą.