Dygliusis velnias (Moloch horridus) dar vadinamas molochu, pernykščiu drakonu arba kalnų velniu. Tai unikalus Australijos driežas, priklausantis vieninteliam savo genties rūšių atstovui, paplitęs dykumų ir pusdykumų regionuose centrinėje Australijoje ir aplinkiniuose sausumos plotuose.

Išvaizda ir ypatybės

Dygliusis velnias užauga iki maždaug 20 cm ilgio (nuo snukio iki uodegos galo). Patelės paprastai būna didesnėsnekalkėti (ne kauliniai), todėl jos nėra aštrios ar pavojingos žmogui. Oda ir žvynai suteikia gyvūnui tvirtą, stambią išvaizdą ir padeda apsisaugoti nuo plėšrūnų.

Spalva dažniausiai būna rusvai‑ruda, įvairių dykumos atspalvių, leidžianti gerai maskuotis su aplinka. Šiltuoju metu gyvūnai dažnai būna šviesesni, vėsesniu — tamsesni; spalvos pokyčius iš dalies lemia chromatoforų (pigmentinių ląstelių) veikla ir termoreguliacija.

Elgesys ir mityba

Dygliusis velnias yra lėtas, dieninis gyvūnas, aktyvus daugiausia ryte ir vakare. Tai specializuotas skruzdėlių valgėjas (myrmecophag), kurio mitybą sudaro beveik vien skruzdėlės ir jų lervos. Velnias gali suvalgyti šimtus ar net tūkstančius skruzdėlių per dieną. Jis turi trumpą, lipnų liežuvį ir mažus dantis, tinkamus gaudyti ir praryti smulkius organizmus.

Įdomu, kad dygliusio velnio oda turi kapiliarines kanalėles tarp žvynų, kurios leidžia surinkti drėgmę — rasą ir lietaus lašus — ir nukreipti ją link burnos. Tai svarbi adaptacija gyvenant sausoje aplinkoje.

Gynyba

Dygliukai ir kamufliažas yra pagrindinės gynybinės priemonės. Be to, velnias linkęs sulipti į kamuoliuką ir stovėti taip, kad plėšrūnui būtų sunku pažeisti gyvybiškai svarbias vietas. Jis taip pat gali atlikti „netikro galvos“ pozą — padaryti, kad plėšrūnas nesuprastų, kur yra tikroji galva. Nereikalinga panika — šie driežai nėra nuodingi žmonėms.

Veisimas

Veisimosi sezonas Pietų pusrutulyje dažniausiai vyksta rugsėjo–gruodžio (pavasario–vasaros) mėnesiais. Patelė deda apie 10 kiaušinių, kuriuos užkasą į maždaug 30 cm gylio urvą ar duobę. Inkubacija trunka maždaug 3–4 mėnesius, todėl jaunikliai išsirita vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį. Dalis jauniklių neišgyvena dėl natūralių plėšrūnų, pavyzdžiui, laukinių paukščių ir goanų (vietinių debesų/monitorų), taip pat dėl klimato sąlygų.

Platinimas, buveinė ir išlikimo būsena

Dygliusis velnias gyvena sausose, smėlingose ar akmenuotose dykumos srityse, kur randa gausybę skruzdėlių. Jis paplitęs plačiai centrinėje ir vakarų Australijoje, bet jo pasiskirstymas priklauso nuo tinkamos mitybos ir mikrobuveinių.

Pasaulinė Raudonoji knyga (IUCN) šią rūšį vertina kaip mažesnės išlikimo grėsmės (Least Concern), tačiau vietinės populiacijos gali būti veikiamos buveinių degradacijos, invazinių plėšrūnų (pvz., svetimų kačių ar lapės) ir klimato pokyčių. Nors gyvūnas dažnai laikomas atspariu ekstremalioms sąlygoms, jam svarbu išsaugoti natūralias dykumos buveines.

Įdomūs faktai

  • Moloch horridus yra vienintelė genties Moloch rūšis.
  • Spalvos kaita padeda reguliuoti kūno temperatūrą ir gerina maskuotę.
  • Nors atrodo „dygliuotas“, spyglių paviršius nėra kaulinis — tai odos struktūros, modifikuotos žvynai.
  • Dėl savo neįprastų adaptacijų dygliusis velnias dažnai minima kaip vienas įdomiausių dykumų gyventojų gamtos populiarioje literatūroje.

Jeigu domina daugiau informacijos apie šią rūšį ar jos buveines, verta pasidomėti vietinėmis gamtosaugos organizacijomis ir patikimais gamtos istorijos šaltiniais.