Titanosaurai — apibrėžimas ir faktai apie didžiausius sauropodus

Titanozaurai buvo didelė ir labai įvairi didžiųjų sauropodų dinozaurų grupė. Kartu su brachiozaurais ir jų giminaičiais jie sudaro platesnį kladą — Titanosauriformes. Titanosaurai dažnai laikomi paskutine didelių sauropodų linija, kuri dominavo sausumos ekosistemose vėlyvajame kreidos periode.

Kas jie buvo ir kodėl reikšmingi

Titanozaurai buvo vieni sunkiausių kada nors gyvenusių sausumos gyvūnų. Jie pasižymėjo stambiomis, stulpinėmis galūnėmis, palyginti mažomis galvomis, ilgu kaklu ir dažnai plačiu liemeniu. Titanozaurų kaulai dažnai turėjo oro ertmes (pneumatinės struktūros), todėl, nepaisant milžiniškų išmatavimų, jų skeletas buvo šiek tiek lengvesnis nei būtų buvę iš visiškai kompaktiškų kaulų.

Anatomija ir elgsena

• Judėjimas: visi titanozaurai buvo keturkojai; dauguma turėjo plačią, „platų“ stovėseną (wide-gauge stance), kas padėjo palaikyti masę.
• Mityba: buvo gryni žolėdžiai — jų dantys buvo paprasti, pritaikyti užkapojimui ir pradurimui, ne kapojimui. Kai kurie maitinosi aukštai esančia augalija, kiti — žemesnėmis krūmų dalimis.
• Apsauga: kai kuriems titanozaurams, pavyzdžiui, saltasauras, buvo būdingi dermaliniai kauliniai dariniai (osteodermai), veikiantys kaip šarvai arba apsauginės plokštelės.
• Dauginimasis: rasta kiaušinių ir lizdų kolonijų (pvz., Auca Mahuevo, Argentina), kas rodo, kad kai kurios rūšys kiaušinius dedė masiškai ir galimai slaugė palikuonis tam tikru mastu.

Dydis ir žinomi pavyzdžiai

Titanozaurų grupėje yra vieni didžiausių žinomų sausumos gyvūnų. Pavyzdžiai, paminėti ir originaliame tekste, yra:

• Patagotitanas — jos ilgis vertinamas apie 37 m (apie 121 pėdų), o masė pagal kai kuriuos įverčius siekė apie 69 tonų.
• Argentinosauras — taip pat priskiriamas prie milžinų; skaičiavimai dėl masės labai varijuoja (kartais nurodomos dešimtis tonų), tačiau tai vienas didžiausių aptiktų sauropodų.
• Puertasauras — dar vienas milžinas iš tos pačios Pietų Amerikos srities.
• Kiti žinomi titanozaurai yra, pavyzdžiui, saltasauras (turėjo osteodermų), Isisaurus ir Paralititan.

Geografinis išplitimas ir laikotarpis

Fosilijų radiniai rodo, kad titanozaurai buvo plačiai paplitę visame pasaulyje — ypač gausu radinių Pietų Amerikoje, Afrikoje, Indijoje ir pietinėje Euroazijoje (Gondvanos srities plėtra), tačiau rasti ir Laurazijos plotuose. Jie daugiausia žinomi iš kreidos periodo sluoksnių, o jų įtaka ekosistemoms ypač akivaizdi vėlyvajame kreidos periode.

Evoliucija ir ekologinė reikšmė

Titanozaurai tapo dominuojančiais žolėdžiais vėlyvajame kreido periode; jų radiacija dalinai pakeitė ankstesnes sauropodų grupes, tokias kaip diplodocidai ir kai kurie brachiozauridai, kurie išnyko nuo vėlyvosios juros iki kreidos vidurio. Titanozaurai tęsė evoliucinę įvairovę iki masinio K–Pg (kreidos–paleogeno) išnykimo, kai dauguma didelių dinozaurų grupių, tarp jų ir titanozaurai, išnyko.

Fosilijų tyrimai ir atradimų reikšmė

Dideli titanozaurų skeletai padeda mokslininkams suprasti, kaip galėjo funkcionuoti labai dideli sausumos gyvūnai: kaip jie judėjo, kvailego medžiagas ir palaikė vidaus temperatūrą. Nauji atradimai ir technologijos (pvz., kompiuterinė tomografija, biomechaninė modeliacija) leidžia tiksliau įvertinti jų masę, augimo greitį ir ekologinę rolę. Fosilijų gausa Pietų Amerikoje ypač prisidėjo prie požiūrio, kad titanozaurai buvo vieni svarbiausių keterojų gyvūnų vėlyvame kreidos pasaulyje.

Apibendrinant, titanozaurai yra svarbi dinozaurų grupė dėl savo dydžio, adaptacijų ir paplitimo; jų liekanos ir toliau teikia naujų duomenų apie dinozaurų biologiją ir kreidos laikotarpio ekosistemas.

Paleobiologija

Titanozaurai buvo aukšti naršytojai, maitinosi aukštų medžių lapais ir šakomis. Priešingai nei kiti žolėdžiai, pavyzdžiui, Ceratopsia ir Ankylosauria, kurie buvo žemi naršytojai, maitinęsi žemesne augmenija, pavyzdžiui, krūmais. Paprastai aukšti naršytojai gali valgyti žemesnius augalus, tačiau žemi naršytojai negali valgyti aukštų medžių lapų. Kaip ir ankstesnieji sauropodai (pvz., diplodokas), titanozaurai turėjo kaištinius dantis ir neturėjo šliužtuvų. Tai reiškia, kad maistui smulkinti jie naudojo gastrolitus ir turėjo didžiulį į kubilą panašų skrandį, kuriame maistą skaidė bakterijos.

Dieta

Vėlyvojo kreidos periodo titanozaurų suakmenėję mėšlai rodo, kad jų mityba buvo plati ir neselektyvi. Be augalinių liekanų, kurių buvo galima tikėtis, pavyzdžiui, cikadų ir spygliuočių, buvo rasta netikėtai daug vienaląsčių augalų, įskaitant palmes ir žoles (Poaceae), įskaitant ryžių ir bambuko protėvius. Tai paskatino spėlioti, kad žolėdžiai dinozaurai ir žolės išsivystė kartu.

Lizdas

Didelė titanozaurų lizdavietė buvo aptikta Auca Mahuevo vietovėje Patagonijoje, Argentinoje, o dar viena kolonija, kaip pranešama, aptikta Ispanijoje. Keli šimtai saltasauro patelių užpakalinėmis kojomis iškasė duobes, dėjo kiaušinius po maždaug 25 kiaušinius ir užkasė lizdus po purvu ir augmenija. Mažuose, maždaug 11-12 cm skersmens kiaušiniuose buvo suakmenėję embrionai su odos įspaudais. Įspaudai parodė, kad titanozaurus dengė mozaikinis šarvas, sudarytas iš smulkių, į karoliukus panašių žvynelių. Didžiulis individų skaičius leidžia manyti, kad jie elgėsi kaip banda, kuri, turėdama šarvus, galėjo padėti apsisaugoti nuo didelių šiuolaikinių plėšrūnų, tokių kaip abelisauras.

Titanozauro lizdo kasimo ir kiaušinių dėjimo schema

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas buvo titanozaurai?

K: Kokiam būriui priklauso titanozaurai?

K: Ar galite išvardyti keletą titanozaurų?

Klausimas: Kodėl jie buvo pavadinti senovės Graikijos titanų vardu?

K: Ar titanozaurai buvo paskutinė sauropodų grupė prieš kreidos ir paleogeno išnykimą?

K: Kas buvo dominuojantis jų laikų žolėdis?

K: Ar titanozaurai pakeitė kitus sauropodus?

Paieška pagal raidę