Saltasauras: šarvuotas titanozauridinis sauropodas iš vėlyvosios kredos

Saltasauras — šarvuotas titanozauridinis sauropodas iš vėlyvosios kredos: ilgakaklis augalėdis su unikaliomis osteodermomis, fosilijos aptiktos Argentinoje.

Saltasauras buvo didelis augalais mintantis dinozauras su pailgu kaklu ir kaulinėmis šarvuotomis plokštelėmis ant kūno. Tai buvo titanozauridinis sauropodas, gyvenęs vėlyvuoju kreidos periodu — kampaniano–maastrichtiano laikotarpiu (maždaug prieš 83–66 mln. metų). Fosilijų rasta Argentinoje, daugiausia Salta provincijoje (Lecho formacija).

Saltasauras tapo žinomas kaip pirmoji aptikta sauropodų gentis, kurios šarvai buvo sudaryti iš kaulinių plokštelių, įsirėžusių į odą. Mažos kaulinės plokštelės — osteodermos (panašios į tas, kurios būdingos šiuolaikiniams krokodilams) — vėliau rastos ir ant kitų titanozaurų, todėl Saltasauras pakeitė ankstesnį vaizdą apie sauropodų išvaizdą ir gyvenimo būdą.

Anatomija ir dydis

Saltasauras buvo palyginti nedidelis titanozauridas: manoma, kad suaugęs individas galėjo siekti apie 8–12 metrų ilgį ir sverti kelias tonas. Jo kūnas buvo tipinis sauropodams — ilgakaklis, ilgas uodegos galu, masyvios kūno dalys ir stori kaulai. Išskirtinis bruožas — rikiuotė smulkių ir stambesnių osteodermų, įterptų į odos sluoksnį, taip pat aptinkami stuburo slankstelių ir dubens fragmentai bei galūnių kaulai iš holotipo ir papildomų radinių.

Paskirtis ir funkcija šarvams

• Apsauga: pagrindinė hipotezė — osteodermos saugojo nuo plėšrūnų (pvz., abelisauridų), sumažindamos sužeidimų riziką.
• Mineralų sandėlis: kai kurios studijos siūlo, kad osteodermos galėjo kaupti kalcį ir fosfatą, reikalingus kaulų atstatymui ar kiaušinių gamybai.
• Termoreguliacija ir ženklinimas: mažesnė tikimybė, bet neatskirta — plokštelės galėjo padėti reguliuoti kūno temperatūrą arba būti vizualinio komunikavimo priemone.

Aptikimai ir pavadinimas

Saltasaurus pavadinimas kilęs nuo Salta provincijos pavadinimo (Argentina), o rūšies epitetas loricatus lotyniškai reiškia „šarvuotas“ arba „su lorika“ (šarvu). Genus pirmąkart aprašė José Bonaparte ir Jaime Powell 1980-aisiais pagal Lecho formacijos radinius. Holotipas apima fragmentiškus skeletus kartu su gausiomis osteodermomis, kurios atkreipė ypatingą dėmesį ir paskatino platesnius tyrinėjimus titanozaurų įvairovei.

Klasifikacija ir reikšmė paleontologijoje

Saltasauras priskiriamas prie šeimos Saltasauridae, kurią sudaro keli artimi titanozauridiniai sauropodai iš Pietų Amerikos ir kitų regionų. Atradimas buvo reikšmingas, nes jis parodė, jog sauropodai galėjo būti fiziškai geriau apsaugoti ir ekologine prasme įvairiapusiškesni, nei manyta anksčiau. Taip pat Saltasauras paskatino aktyvesnį osteodermų paieškų ir analizės darbą tarp kitų titanozaurų radinių.

Gyvenamoji aplinka ir elgsena

Saltasauro gyvenamoji aplinka tikėtina buvo pusiau aridinės lygumos bei užliejamų pievų kraštovaizdis su žolėmis, paparčiais ir kitais augalais, kuriais jis maitinosi. Kaip ir kiti titanozaurai, Saltasauras buvo žolėdis, galėjęs valgyti įvairaus aukščio augmeniją — nuo žemės lygio iki vidutinio aukščio krūmų. Dalis paleontologų mano, kad titanozaurai gyveno grupėmis (stebėjimai pagal radinių sankaupas ir kiaušinių vietoves), tačiau tiesioginių įrodymų dėl būtent Saltasauro socialinio elgesio yra ribotai.

Paleontologiniai radiniai ir tolesni tyrimai

Fosilijos, priskiriamos Saltasaurus, leidžia tirti titanozaurų kaulų mikrostruktūrą, augimo modelius ir odos priedus. Vėlesni atradimai kitose Pietų Amerikos vietovėse parodė, kad osteodermos nebuvo unikalus Saltasaurui reiškinys — daugelis titanozaurų turėjo panašias struktūras. Tyrimai tęsiasi: analizuojant osteodermų morfologiją, cheminę sudėtį ir kaulų histologiją, siekiama geriau suprasti jų funkciją ir evoliuciją.

Saltasauras išlieka viena iš svarbiausių priemonių rekonstruojant titanozaurų biologiją ir vėlyvojo kreidos ekosistemas Pietų pusrutulyje.

Paieška pagal raidę