Tilakinas buvo mėsėdis (daugiausia mėsa mintantis) marsupialinis gyvūnas. Tilakinas taip pat buvo žinomas kaip Tasmanijos tigras, Tasmanijos vilkas ir Tasmanijos hiena. Paskutinis žinomas tilakinas nugaišo Hobarto zoologijos sode 1936 m. rugsėjo 7 d. Kadaise jie gyveno visoje Australijoje ir Naujojoje Gvinėjoje. Vakarų Australijos šiaurėje ir Šiaurės Teritorijoje yra šių gyvūnų piešinių. Riverslėjuje (Riversleigh) šiaurinėje Kvinslendo dalyje mokslininkai aptiko suakmenėjusių tilakinų kaulų, kurių amžius siekia mažiausiai 30 mln. metų.

Trumpas aprašymas

Tilakinas (moksliniu pavadinimu Thylacinus cynocephalus) atrodė panašus į didelį šunį — ilgas kūnas, ilga stangri uodega ir siaura snukio dalis. Jį lengva atpažinti pagal tamsias juostas ant užpakalinės kūno dalies, todėl europiečiai jį vadino „tigras“. Suaugusio tilakino kūno ilgis (be uodegos) siekdavo apie 100–130 cm, uodega 50–65 cm, o svoris dažniausiai būdavo 15–30 kg, priklausomai nuo lyties ir regiono.

Biologija ir elgsena

Tilakinas buvo naktinis arba sutemų ir aušros aktyvumo gyvūnas, dažniausiai vienišas. Tai buvo tikras plėšrūnas — medžiodavo mažesnius ir vidutinio dydžio žinduolius, paukščius ir roplius. Jų žandikauliai buvo pritaikyti plačiam atidarymui, kas leido suspausti ir sutraiškyti aukų audinius.

Kaip marsupialai, tilakinai turėjo maišelį (materninį krepšelį), kuriame patelės augino jauniklius. Be to, įdomu, kad tam tikrose marsupialinių rūšių grupėse (įskaitant tilakinus) vyrams taip pat būdavo speciali oda ant pilvo arba „maišelis“, apsaugantis lytinius organus, nors jo funkcija skiriasi nuo patelių maišelio.

Veisimasis

Tilakinai dauginosi kaip kiti vaikoširdžiai (marsupialai): trumpa nėštumo trukmė, po kurios mažieji jaunikliai pereidavo į maišelį, kur dar keletą savaičių arba mėnesių vystėsi. Vidutinis jauniklių skaičius vienai vadai buvo mažesnis nei pas kai kurias kitų marsupialų rūšis — dažnai 2–4 jaunikliai, tačiau tikslūs duomenys apie natūralią veisimosi dinamiką yra riboti dėl išnykimo laikotarpio trukmės ir mažo stebėjimų skaičiaus.

Buveinė ir paplitimas

Prieš pasirodant europiečiams, tilakinai gyveno didžiulėse teritorijose — visoje Australijos žemyninėje dalyje ir Naujojoje Gvinėjoje. Vėlesniais laikais jų populiacija susitraukė ir rūšis išnyko žemyno dalyje, o paskutiniai gyvi buvo Tasmanijoje. Fossilijų radiniai, ypač iš Riverslėjaus, liudija, kad šios rūšies protėviai egzistavo milijonus metų ir prisitaikė prie įvairių klimato bei buveinių sąlygų.

Išnykimo priežastys

Tilakino išnykimas yra sudėtingas reiškinys, kuriam įtakos turėjo keli veiksniai, dažniausiai veikiantys kartu:

  • Persekiojimas ir medžioklė: XIII–XIX a. pabaigoje Tasmanijoje paskelbti premijų (bounty) konkursai už tilakinų nužudymą — vietiniai ūkininkai ir valdžia manė, kad tilakinai puola avis ir kitus gyvulius. Tai smarkiai sumažino laukinę populiaciją.
  • Buveinės nykimas ir žemės ūkio plėtra: žemės valymas, merginimo tvarkymas ir gyvulininkystė mažino natūralias buveines bei grobio prieinamumą.
  • Konkurencija ir svetimos rūšys: įvežtos katės, šunys ir vėliau — lapės bei kiti konkurentai ar ligų nešėjai — galėjo paveikti tilakinų išgyvenamumą.
  • Galimos ligos: yra hipotezių, kad spartus populiacijų nykimas galėjo būti susijęs su epidemijomis, tačiau tikslios ligos ar patogenų diagnozės trūksta.

Visi šie veiksniai kartu su mažėjančia genetine įvairove galiausiai lėmė rūšies išnykimą laukinėje gamtoje, o 1936 m. pažymimas paskutinio žinomo individo mirtimi Hobarto zoologijos sode.

Fosilijos ir evoliucija

Fosilijų radiniai rodo, kad tilakinų giminė egzistavo ilgą laiką. Riverslėjuje rasti 30 mln. metų senumo pavyzdžiai liudija, jog šie gyvūnai prisitaikė prie įvairių klimatinių permainų ir evoliucionavo į kelias rūšis. Tai leido mokslininkams suprasti jų anksčiau egzistavusius ekologinius vaidmenis — kaip aukščiausių tropinės ir atviros buveinės plėšrūnų pakopą.

Kultūrinis reikšmingumas ir palikimas

Tilakinas tapo vienu iš labiausiai žinomų pavyzdžių, rodantį žmogiškosios veiklos įtaką rūšių išnykimui. Jis įsiminė plačiojoje kultūroje — knygose, filmuose, vietos folklore ir kaip simbolis gamtos išsaugojimo svarbai. Taip pat turimi autentiški muziejiniai eksponatai, nuotraukos ir garsiniai įrašai, kurie padeda atkurti žinias apie šią rūšį.

Tyrimai ir ateities galimybės

Mokslininkai tyrinėja tilakinų genomus ir fosilinius duomenis, kad geriau suprastų rūšies biologiją, priežastis, lėmusias išnykimą, ir galimus atkūrimo scenarijus. Idėjos apie „deeksstinkciją“ (rūšies atgaivinimą genomikos ir klonavimo metodais) sulaukia tiek susidomėjimo, tiek etinių, ekologinių ir techninių abejonių. Net jei technologiškai tai būtų įmanoma, reikėtų išspręsti ir buveinės atkūrimo, ekosistemos suderinimo bei gyvūnų gerovės klausimus.

Ar tilakinas gali būti atkurtas?

Nors vietomis sklando pranešimai apie nepatvirtintus stebėjimus, iki šiol patikimų įrodymų apie laisvėje egzistuojančius tilakinus nėra. Genetiniai tyrimai ir saugomi mėginiai suteikia informacijos, bet praktiškas rūšies atkūrimas vis dar išlieka labai sudėtingas ir diskutuotinas procesas.

Santrauka

Tilakinas — unikali marsupialinė plėšri rūšis, ilgą laiką klestėjusi Australazijoje, tačiau žmonių veiklos ir kitų veiksnių sąveikoje išnykusi XX a. pirmoje pusėje. Jo palikimas primena gamtos pažeidžiamumą ir būtinybę saugoti nykstančias rūšis bei jų buveines ateities kartoms.