Echidna, dygliuotasis skruzdėnas, yra Australijoje ir Naujojoje Gvinėjoje gyvenantis monotremas. Tai vienas iš Tachyglossidae šeimos atstovų.
Aprašymas
Echidna turi ilgą, į vamzdelį panašią burną su lipniu liežuviu, kuriuo ji gaudo maistą. Kūnas padengtas kietais spygliais, kurių pamatą dengia švelnesni plaukai. Priekinės galūnės yra stiprios, su išsivysčiusiais nagais – tai leidžia greitai kasti ir prasiskverbti į skruzdėlių ar termitų lizdus. Ant nosies gali būti specialios sensorinės ląstelės (elektroreceptoriai), padedančios aptikti grobį.
Biologija ir reprodukcija
Kaip ir kiti monotrematai, echidna turi pieno liaukas, tačiau neturi spenelių: pienas išskiriamas per odos sritį, iš kurios jauniklis laižo. Patelė deda smulkų kiaušinį – tai reta žinduolių savybė – ir jį neša specialioje odinėje „kišenėje“ ar ertmėje kūno gale, kol kiaušinis išsiris. Dėka to, echidna deda kiaušinius, o išsiritęs jauniklis, vadinamas „puggle“, trumpą laiką maitinamas motinos pienu, kol ima savarankiškai rinkti maistą. Inkubacijos laikotarpis paprastai trunka apie 10 dienų, o jaunikliai lieka su motina kelis mėnesius.
Temperatūros reguliacija pas echidnas nėra taip stabili kaip pas daugumą žinduolių: jie gali turėti žemesnę kūno temperatūrą ir pereiti į torporą ar net žiemos miegą (hibernaciją) atšiauresnėse geografinėse vietovėse. Seksualinė brandos amžius skiriasi priklausomai nuo rūšies – paprastai tai yra kelinti gyvenimo metai.
Elgsena ir mityba
Echidnos dažniausiai yra vieniši gyvūnai. Jos aktyvios tiek dieną, tiek naktį priklausomai nuo klimato ir maisto prieinamumo. Pagrindinis maistas – skruzdėlės, termitai, uodai ir kiti vabzdžių lervos; jos naudoja ilgo lipnaus liežuvio ir stiprių nagų kombinaciją grobiui išgauti. Paieškos metu echidna remiasi uosle, jutimais iš nosies jutiklių ir galbūt elektrorecepcija.
Be kasimo, echidnos gerai moka ir plaukti bei gali lipti nelygia ūgio vietove, tačiau jos nėra greitos bėgikės. Kai sąlygos nepalankios, jos ieško slėptuvių – urvų, medžių kamienų tarpų arba iškasamų duobių.
Gynyba
Echidna turi veiksmingų gynybos būdų. Ilgais aštriais nagais jos greitai iškasa duobę ir, pasislėpusios joje, palieka išviršų tik spygliais padengtą nugarą. Taip net stipresnis Plėšrūnas negalės jos pasiekti nesusižeidęs į spyglius. Kilus gaisrui, echidna gali kasti žemyn, kad ugnis nebūtų pasiekiama, arba slėptis uolų plyšiuose ir urvuose.
Plėšrūnai, grėsmės ir išsaugojimas
Natūralūs plėšrūnai gali apimti didesnius roplius, kai kurias plėšriąsias paukščių rūšis ar dingo. Didesnės grėsmės echidnoms kyla dėl žmogaus veiklos: buveinių nykimo, kelių eismo (žūtys eismo įvykiuose), įvestų plėšrūnų (pvz., šunys, katės) ir klimato kaitos. Skirtingos echidnų rūšys turi skirtingą apsaugos statusą: trumpausis echidnos (Tachyglossus aculeatus) paprastai vertinamas švelniau, o ilgaausės rūšys (Zaglossus gentis) keliose vietovėse yra saugomos dėl didesnio pažeidžiamumo.
Vietos bendruomenės, mokslininkai ir gamtosauginės organizacijos dirba, kad būtų stebimi echidnų populiacijos rodikliai, saugomos buveinės ir mažinami pavojai. Jei matote echidną mieste ar pakeliui – geriausia neleisti gyvūnui būti trikdomam ir pranešti vietinei gyvūnų globos ar gamtosaugos tarnybai, jei gyvūnas sužeistas.
Įdomybė: echidnos yra vieni iš nedaugelio žinduolių, kurie deda kiaušinius, o jų evoliuciniai ypatumai daro šiuos gyvūnus svarbiais tyrimams apie žinduolių kilmę ir adaptacijas.
