Plokšteliniai šarvai: istorija, konstrukcija ir naudojimas

Plokšteliniai šarvai: išsamiai apie jų istoriją, konstrukciją ir naudojimą – nuo romėnų Lorica ir viduramžių riterių iki kovinių evoliucijų ir restauracijų.

Plokšteliniai šarvai — tai iš geležies arba plieno plokščių pagaminti šarvai, skirti dengti ir apsaugoti kūną nuo smūgių, durtinių bei šautinių ginklų (anksčiau nuo strėlių ir ietig). Ikoniškas plokštelinis kirpties atvaizdas, visiškai uždengiantis kovotoją, dažnai asocijuojamas su Europos riteriais. Ankstyviausias plokštelinių šarvų pavyzdys yra romėnų kariuomenės lorica segmentata. Pilni plokšteliniai šarvai plačiau gaminti ir tobulinti Europoje vėlyvaisiais viduramžiais, kai XIII a. jie pradėti dėvėti ant grandininių šarvų kaip papildoma apsauga. Didžiausio populiarumo sulaukė XV–XVI a.; būtent tuo metu plokšteliniai šarvai tapo simboliu riteriškumo ir dažnai buvo naudojami rungtynėse bei ceremonijose. Po maždaug 1650 m. plokšteliniai šarvai laipsniškai nyko – dažniausiai išliko tik krūtinės šarvai – nes išplitus muškietai ir kitiems ugnies ginklams plieninės plokštelės prarado ankstesnę apsaugos vertę.

Istorija ir raida

Plokšteliniai šarvai vystėsi laipsniškai: nuo atskirų metalinių plokščių bei juostų iki visiškai artikuliuotų šarvų, kurie leidžia judėti. Ankstyvos formos, kaip lorica segmentata, turėjo paprastesnę konstrukciją, vėliau meistrai iš Italijos (Milanas, Brescia) ir Vokietijos (Augsburgas, Nirnbergas) sukūrė sudėtingus, aukštos kokybės komplektus. XIV–XV a. konstrukcija buvo pritaikyta tiek mūšiui, tiek turnyrams: turnyriniai šarvai dažnai būdavo storinami ir papildomai sutvirtinami vietose, kur dažniausiai nukreipiami smūgiai.

Konstrukcija ir komponentai

• Medžiagos: dažniausiai plienas arba geležis; vėlyvesniais laikais kietintas plienas ir įvairūs lydiniai.
• Komponentai: krūtinės plokštė (cuirass), nugaros plokštė, pečių apsaugos (pauldrons), kaklo apsauga (gorget arba bevor), rankų apsaugos (vambraces, couters), delnų apsaugos (gauntlets), liemens apsaugos (tassets arba faulds), klubų ir šlaunų plokštės (cuisses), blauzdos apsaugos (greaves), sabatonai – pėdų plokštės.
• Artikulacija: plokštelės dažnai sujungtos varžtais, vinutėmis ar odiniais dirželiais; naudojamos „lamele“ (mažesnės plokštelės), kurios slysta viena ant kitos, suteikdamos lankstumą.
• Vidinė įranga: tamprus sluoksnis audinio arba guminis paminkštinimas (gambeson, arming doublet) mažina smūgio smūgį ir padeda prilaikyti svorį.
• Svoris ir balansas: pilnas rinkinys paprastai sveria 15–25 kg; svoris paskirstytas taip, kad būtų išlaikytas judrumas – lauko šarvai paprastai lengvesni nei turnyriniai.

Naudojimas mūšyje ir turnyruose

Plokšteliniai šarvai suteikdavo gerą apsaugą nuo kirčių, durčių ir strėlių (ypač su papildomomis tvirtinimo priemonėmis). Jie buvo tinkamiausi raities kovai – nuo ieties smūgių ir smūgių ginklais. Turnyrams gamintos versijos dažnai būdavo dar sustiprintos: specialios angos, užkirtos vietos ir papildomos plokštelės apsaugodavo nuo tipinių turnyrinių smūgių. Tačiau judėjimo laisvė, kvėpavimas ir regėjimas visada buvo kompromisas – šarvai buvo projektuojami taip, kad geriausiai apsaugotų kritines zonas, tuo pačiu leistų pakankamai judėti arkliui ir raiteliui.

Saugumo apribojimai ir nuosmukis

Plokšteliniai šarvai prarado pranašumą su ugnies ginklų atsiradimu: muškietos ir patrankos galėjo pradurti arba išmušti plokšteles iš didesnio atstumo. Taip pat jų gamyba buvo brangi ir reikalavo daug darbo bei specializuotų amatininkų. Dėl šių priežasčių nuo XVII a. daugelis kariuomenių tęsė tik dalinį šarvų naudojimą (pvz., krūtinės šarvai) arba visiškai atsisakė jų lauko mūšiuose. Tačiau ceremonijose, paraduose ir kavalerijos aprangose šarvai išliko iki XIX a.

Gamyba, priežiūra ir simbolika

Gamyba reikalavo plieno kalvės, tikslumo ir estetikos — šarvai dažnai poliruoti, blankinti, raižyti ar dengti emale. Tam, kad nepradėtų rūdyti, naudota alyva, vaškas ir periodinis poliravimas. Aukšti plokštelinių šarvų meistriškumo pavyzdžiai buvo tikri meno kūriniai, rodyti kaip statuso simbolis. Šarvai taip pat buvo pritaikyti pagal individualų raitelio kūną, tad gaminami pagal matavimus.

Paveldas ir įtaka

Nors tradiciniai plokšteliniai šarvai ilgainiui tapo pasenę kariniame kontekste, jų idėja – kieta, tikslinga apsauga – gyvuoja iki šiol. Modernus kūno šarvas naudoja pažangias medžiagas (keramika, kompozitai, kevlaras) ir principus, panašius į senojo plieno plokštelių paskirstymą bei apsaugos zonavimą. Plokšteliniai šarvai taip pat išlieka populiarūs istorinių rekonstrukcijų, muziejų ekspozicijų ir kino industrijos dėka.

Apibendrinant: plokšteliniai šarvai buvo technologiškai sudėtingas ir kultūriškai reikšmingas fenomene – jie saugojo kovotojus šimtmečiais, kartu formuodami riterių ir viduramžių vizualinį identitetą. Nepaisant nuosmukio dėl ugnies ginklų, jų meistrystė ir estetika išliko vertinama iki šių dienų.

Paieška pagal raidę