Prerafaelitai — 1848 m. anglų dailininkų, poetų ir kritikų sąjūdis

Prerafaelitai (1848) – anglų dailininkų, poetų ir kritikų sąjūdis, siekęs meninės reformos: grįžimas prie detalių, intensyvių spalvų ir Quattrocento tradicijų.

Autorius: Leandro Alegsa

„Prerafaelitų brolija“ (taip pat žinoma kaip „prerafaelitai“) buvo anglų dailininkų, poetų ir kritikų grupė, įkurta 1848 m. jos trijų pagrindinių įkūrėjų: Williamo Holmano Hunto, Johno Everetto Millaiso ir Dante Gabrielio Rossettio. Netrukus prie jų prisijungė Williamas Michaelas Rossetti, Jamesas Collinsonas, Fredericas George'as Stephensas ir Thomas Woolneris — taip susiformavo septynių narių „brolija“. Vėliau, nors brolija kaip formalus judėjimas neilgai gyvavo, prerafaelitų stiliumi tapė ir vėlesni menininkai, pavyzdžiui, Johnas Williamas Waterhouse'as.

Idėjos ir tikslai

Prerafaelitų tikslas buvo reformuoti tuometinį akademinį meną. Jie kritikavo, kaip, jų manymu, klasikinės akademijos mokyklos mechanizuodavo tapybą — kartodavo įprastas pozas ir stilizuotą figūrą, kurią jie siejo su Rafaelio ir Mikelandželo tradicija. Todėl jie pasirinko pavadinimą, nurodantį grįžimą prie ankstesnių meninės raiškos formų, prieš Rafaelio („prieš Rafaelį“).

Ypač jie prieštaravo senosios tvarkos bei Anglijos akademijos įtakai, kurią simbolizavo seras Džošua Reinoldsas — prerafaelitai jį satyriškai vadino „seru Sloshua“. Kaip Williamas Michaelas Rossetti apibūdino, „sloshua“ jiems reiškė visa, kas tapybos procese yra nerangus, klišinantis ar netaisyklingas.

Stilistinės savybės

  • Detalumas ir tikslus gamtos stebėjimas — tapyba dažnai pagrįsta natūralizmo principu, kai augalai, audiniai ir veido bruožai vaizduojami su dideliu tikslumu.
  • Ryškios, švarios spalvos — dažnai naudota plona, balta paruošiamoji drobė (wet white ground) ir skaidrios glazūros, kad spalvos atrodytų sodrios ir skaidrios.
  • Sudėtingos, literatūrinės ir viduramžiškos temos — didelis susidomėjimas viduramžių romantika, Biblijos motyvais, Shakespeare'u, Arthurio legendomis.
  • Simbolizmas ir moralinis užmojis — daug paveikslų ne tik iliustruoja sceną, bet ir perteikia moralinę ar poetinę idėją.
  • Kompozicijų naujovės ir neakademiškos pozos — prerafaelitai vengė akademinių Rafaelio pozų ir ieškojo natūralesnio žmogaus vaizdavimo.

Veikla, leidiniai ir reakcija

Brolija savo idėjas skleidė ir per periodinį leidinį The Germ (pilnas pavadinimas: The Germ: Thoughts towards Nature and Art), kurį redagavo Williamas Michaelas Rossetti; leidinys pasirodė 1850 m. ir turėjo trumpą gyvavimo laiką, bet tapo svarbiu manifestu. Prerafaelitų idėjos taip pat plito per parodas, publicistinius straipsnius ir kritikų diskusijas. Dalies visuomenės ir kritikų reakcija buvo priešiška — daug triukšmo sukėlė, pavyzdžiui, Johno Everetto Millaiso darbai, tokie kaip „Christ in the House of His Parents“, kuriuos kritikavo už tariamą netaktą ar neįprastą realistiškumą.

Meno kritikas Džonas Ruskinas (John Ruskin) buvo vienas ryškiausių jų gynėjų. Jo parama padėjo prerafaelitams įgyti intelektualinį svorį; tuo pačiu Ruskinas pats turėjo įtakos kai kuriems brolijos nariams savo estetinėmis tezėmis.

Nariai, modeliai ir asmeninės istorijos

Vienas iš svarbių prerafaelitų gyvenimo elementų buvo jų modeliai ir artimi santykiai: Elizabeth Siddal tapo ne tik mėgstama modeliška, bet ir pati dirbo kaip dailininkė bei poetė, vėliau tapo D. G. Rossettio žmona. Kai kurie brolijos nariai vėliau pasuko skirtingais keliais: Jamesas Collinsonas, pavyzdžiui, pasitraukė dėl religinių priežasčių, o kiti — susitaikė su akademinėmis struktūromis.

Paveldas ir įtaka

Nors prerafaelitų politinė ir formalioji veikla truko palyginti trumpai (dažnai laikoma, kad griežtas brolijos periodas baigėsi 1850–ųjų pradžioje), jų estetinės idėjos ilgai veikė anglų meną. Įtaką jautė vėlesnės kryptys — susiformavo ryšiai su Arts and Crafts judėjimu (pvz., William Morris), estetinio judėjimo bei simbolizmo vėlesnėmis tendencijomis. Vėliau, XIX a. pabaigoje, prerafaelitų įtaka pasireiškė ir tokių menininkų darbuose kaip Johnas Williamas Waterhouse'as.

Prerafaelitų svarba menotyroje – tai bandymas per naują požiūrį į gamtą, istorinę temą ir meninę sąžiningumą atgaivinti vaizduojamąjį meną. Nors jų įtaka XX a. pradžioje sumažėjo, kai užaugo impresionizmo ir postimpresionizmo banga, prerafaelitų estetika paliko reikšmingą pėdsaką Vakarų meno raidai.

Millais'o Ofelija; modelis - Elizabeth SiddalZoom
Millais'o Ofelija; modelis - Elizabeth Siddal

Proserpina, Dante Gabriel RossettiZoom
Proserpina, Dante Gabriel Rossetti

Klausimai ir atsakymai

K: Kas įkūrė prerafaelitų broliją?


A: 1848 m. prerafaelitų broliją įkūrė Williamas Holmanas Huntas, Johnas Everettas Millaisas ir Dante Gabrielis Rossetti.

K: Kiek narių buvo pirminėje grupėje?


A: Iš pradžių grupę sudarė septyni nariai, įskaitant tris įkūrėjus ir Williamą Michaelą Rossetti, Jamesą Collinsoną, Fredericą George'ą Stephensą ir Thomasą Woolnerį.

K: Ko atsisakė prerafaelitai?


A: Prerafaelitai atmetė, jų nuomone, mechanistinį požiūrį, kurį pirmieji pritaikė manieristai menininkai, sekę Rafaelį ir Mikelandželą.

K: Ką jie kritikavo?


A: Jie kritikavo serą Joshua Reynoldsą, Anglijos karališkosios dailės akademijos įkūrėją, kurį vadino "seru Sloshua".

K: Kokią meno rūšį jie norėjo propaguoti vietoj to?


A: Vietoj sero Džošua Reinoldso darbų jie norėjo propaguoti meną, kuriame gausu detalių, intensyvių spalvų ir sudėtingų kompozicijų, tokių, kokios būdingos Quattrocento Italijos ir flamandų menui.

K: Kokį leidinį jie naudojo savo idėjoms propaguoti?


A: Savo idėjoms propaguoti prerafaelitai naudojo periodinį leidinį "The Germ". Jų diskusijos taip pat buvo fiksuojamos žurnale "Pre-Raphaelite Journal".

K: Kas buvo jų mėgstamiausias modelis?


A: Jų mėgstamiausias modelis buvo Elizabeth Siddal, kuri galiausiai pati tapo puikia dailininke.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3