Saksonijos Koburgo-Salfeldo kunigaikštis Frydrichas Juozapas (1737 m. gruodžio 26 d. – 1815 m. vasario 26 d.) buvo žymus Habsburgų imperatorių generolas ir kariuomenės vadas, išgarsėjęs tiek Rytų kovose su Osmanų imperija, tiek vėlesniuose kovose Vakarų Europoje.
Ankstyvieji metai ir įėjimas į Habsburgų tarnybą
Gimė Šlos Erenburge (Schloß Ehrenburg), Koburge, ir buvo jauniausias Saksonijos-Koburgo-Šalfeldo kunigaikščio Pranciškaus Jozifo ir Švarcburgo-Rudolštato kunigaikščienės Anos Sofijos sūnus. 1759 m. jis įstojo į Habsburgų kariuomenę kaip pulkininkas ir dalyvavo Septynerių metų kare. 1773 m. Frydrichas Juozapas buvo pakeltas į feldmaršalo leitenanto laipsnį.
Karinė veikla prieš Osmanus (1788–1789)
1788 m. Rusijos‑Turkijos‑Austrijos kare Frydrichas Juozapas valdė Freiherr von Laudon vadovaujamą armijos korpusui, kuris užėmė Moldovą. Jo pajėgos užėmė Chotyną Besarabijoje ir dalyvavo Aleksandro Suvorovo pergalingame Fokšanų mūšyje (1789 m. rugpjūčio 1 d.).
Vėliau, Rymniko mūšyje, Frydrichas Juozapas visiškai nugalėjo pagrindinę didžiojo viziriaus Kočos Jusufo Pašos vadovaujamą Osmanų kariuomenę. Po šios pergalės jis užėmė didžiąją dalį Valachijos, įskaitant Bukareštą, ir, gavęs vietos gyventojų palaikymą po kunigaikščio Nikolajaus Mavrogeno pabėgimo, buvo pakeltas į lauko generolus.
Asmeninis gyvenimas
Moldovos okupacijos metu Frydrichas Juozapas susipažino su Terese Stroffeck, kuri 1789 m. rugsėjo 24 d. Romoje pagimdė sūnų, pavadintą Frydrichu. Kunigaikštis pripažino sūnų – grįžę į Koburgą, jie susituokė 1789 m. gruodžio 24 d., o paties sūnaus statusas buvo oficialiai pripažintas: 1808 m. rugpjūčio 25 d. Austrijos imperatorius įšventino Frydrichą į didikus. Vėliau, 1853 m. vasario 17 d., Saksonijos Koburgo‑Goto hercogas Ernstas II suteikė jam Freiherr von Rohmann vardą, kilusį iš jo gimimo vietos. Kadangi Frydrichas gimė prieš tėvų santuoką, jis neperėmė Saksonijos‑Koburgo‑Šalfeldo hercogystės paveldėjimo teisės.
Flandrijos kampanija ir prancūziškieji karai (1793–1794)
1793–1794 m. Frydrichas Juozapas vadovavo Habsburgų kariuomenei Austrijos Nyderlanduose Flandrijos kampanijos metu. Dėl pergalių Prancūzijos revoliuciniuose karuose (tarp jų 1793 m. Nervindeno mūšis ir 1794 m. Aldenhoveno mūšis) jam pavyko laikinai atstatyti regiono kontrolę Austrijos rankose. Įžengęs į Prancūziją, jis užėmė tokius miestus kaip Kondė, Valansjenas, Kesnoja ir Landrecas.
Tačiau sąjungininkų pajėgų susiskaldymas ir nepalankios taktinių bei strateginių sąlygų derinys lėmė vėlesnius nesėkmingus susirėmimus. 1794 m. birželio 26 d. jo armija patyrė lemiamą pralaimėjimą Fleuro mūšyje, ir po serijos pralaimėjimų situacija Nyderlanduose tapo kritiška.
Pasitraukimas iš tarnybos ir paskutiniai metai
Po šių nuostolių Frydrichas Juozapas paliko Nyderlandus. Habsburgų diplomatai jau buvo linkę atsisakyti šio regiono, o kunigaikščio nusivylimas didėjo dėl barono Thuguto užsienio politikos ir strateginių sprendimų. Nusivylęs dabartine politika, jis atsistatydino iš feldmaršalo pareigų; šias pareigas perėmė grafas Klerfaitas. Kunigaikštis grįžo į Koburgą, kur praleido likusius gyvenimo metus ir ten mirė 1815 m. vasario 26 d.
Frydricho Juozapo karjera pasižymėjo prieštaringumu: jis buvo iškilus karvedys, pasiekęs reikšmingų pergalių ypač Rytuose, tačiau susidūręs su sudėtinga geopolitine realybe Vakarų fronte ir sąjungininkų politinių sprendimų pasekmėmis.
