Izabelės tigrinė kandis (Pyrrharctia isabella) — biologija ir žiemos išgyvenimas
Izabelės tigrinė kandis — biologija ir žiemos išgyvenimas Arkties ir vidutinio klimato sąlygomis: vilkdalgio lervos adaptacijos, hibernacija ir išlikimo strategijos.
Izabelės tigrinė kandis (Pyrrharctia isabella) gyvena vidutinio klimato ir šaltuose šiaurės regionuose, įskaitant Arktį. Jos plataus paplitimo priežastis – prisitaikymas prie skirtingų sąlygų: rūšis toleruoja vėsesnį klimatą, o kai kuriose vietovėse vystosi tik vienas arba du metiniai ciklai.
Jo vikšras - juostuotojo vilkdalgio lerva - peržiemoja ir kietai užšąla. Jis gamina kūno skystį, kuris padeda jo audiniams išvengti šalčio pažeidimų. Pavasarį jis atitirpsta, išsirita iš savo hibernakuliumo, maitinasi ir auga trumpą arktinę vasarą.
Vidutinio klimato zonoje, priklausomai nuo vietovės, ši rūšis turi vieną arba du jauniklius. Arktyje šiltasis periodas toks trumpas, kad vilnabudė maitinasi kelias vasaras, kol apsivaisina. Kiekvieną žiemą ji sušalusi. Kitos rūšies vilnabudė išgyvena net 14 žiemų, kol apsivaisina ir tampa suaugėliu, o jos poravimosi laikotarpis trunka tik kelias dienas.
Arealas, buveinė ir maistas
Izabelės tigrinė kandis aptinkama daugelyje Šiaurės Amerikos ir Eurazijos regionų, nuo pievų ir dirbamų laukų iki pakrančių ir tundros kraštovaizdžių. Vikšrai yra gana polifaginiai – jie maitinasi daugeliu žolinių augalų, mažais krūmynais, samanomis ir lapais, todėl gali išlikti įvairiose buveinėse, taip pat ir šaltose zonose, kur augalų sezonas labai trumpas.
Peržiemoja ir šalčio prisitaikymas
Vilkdalgio vikšras išskiria specialius skysčius ir cukraus rūšis (pvz., glicerolio panašias medžiagas), kurie veikia kaip krioprotektantai — sumažina kristalizuojamo vandens žalą audiniams. Dėl to dalis organizmo skysčių gali užšalti kontroliuojamai arba būti apsaugoti nuo ledo susidarymo vidiniuose audiniuose. Toks prisitaikymas skiriasi priklausomai nuo populiacijos: kai kurios populiacijos yra labiau „freeze-tolerant“ (toleruoja užšalimą), kitos – labiau „freeze-avoiding“ (sumažina ledo formavimąsi).
Gyvenimo ciklas ir vystymasis
- Metamorfozė: kiaušinėlis → vikšras (larva) → verpstė (pupa) → suaugusi kandis (imago).
- Generatoriškumas: vidutinio klimato zonoje dažnai univoltinė arba bivoltinė (vienas arba du metai).
- Arktinė strategija: dėl labai trumpo šilto sezono vikšrai gali užtrukti keletą vasarų, kad sukauptų pakankamai energijos verpštėjimui. Kai kurioms artimoms rūšims stebėtas labai ilgas larvinis periodas (kartais iki keliolikos metų), kol pasiekia suaugusįjį stadiją.
- Suaugusiųjų gyvavimo trukmė dažnai trumpa: poravimosi ir kiaušinių dėjimo laikotarpis gali trukti tik keletą dienų ar savaičių.
Elgsena ir ekologinė reikšmė
Vikšrai savo tankiu plaukuotumu (iš čia lietuviškas pavadinimas „vilnabudė“) prisideda prie šilumos išlaikymo ir apsaugos nuo žiemos šalčio bei rodo plunksninių plaukelių apsaugą nuo plėšrūnų. Jie yra svarbūs ekosistemų dalių herbivorai, sudaro mitybos grandines kaip maistas paukščiams, vabzdžių plėšrūnams ir smulkiesiems žinduoliams. Suaugusios kandys gali būti naktinės ir traukti prie šviesos.
Pavojai, stebėjimas ir įdomybės
- Klimate keičiantis, pasikeitimai buveinėse ir augalų bendrijose gali paveikti populiacijų skaičių ir plitimą.
- Vilkdalgio vikšrų plaukeliai gali dirginti odą jautresniems žmonėms, todėl tvarkant aplinką su gausia vikšrų populiacija rekomenduojama naudoti pirštines.
- Įdomybė: dėl savo gebėjimo išgyventi atšiaurias žiemas ir ilgo larvinio periodo kai kuriose populiacijose izabelės tigrinė kandis tapo modeline rūšimi tyrimams apie šalčio prisitaikymus ir žiemos fiziologiją.
Apibendrinant, Pyrrharctia isabella yra prisitaikiusi, plačiai paplitusi rūšis, kurios vikšrai turi sudėtingas fiziologines priemones šalčio įveikai. Jos vystymosi trukmė ir generacijų skaičius labai priklauso nuo klimato zonos — nuo greito vienmečio ciklo šiltose vietose iki ilgo, kelių metų larvinio periodo šiaurėje ir Arkties regionuose.
Ieškoti