Kvokka (Setonix brachyurus) - tai nedidelis kupranugaris, maždaug didelės katės dydžio. Kaip ir kiti makropodų šeimos gyvūnai, pavyzdžiui, kengūros ir valabiai, kvokka minta žole ir smulkiais augalais, daugiausia gyvena naktį. Gyvena kai kuriose nedidelėse salose prie Vakarų Australijos krantų, daugiausia Rotnesto saloje netoli Perto ir Baldo saloje netoli Albany. Nedidelis jų skaičius gyvena pagrindinėje sausumoje, saugomoje Dviejų tautų įlankos teritorijoje, kurią jie dalijasi su Gilberto potoru. Kvokka yra vienintelis Setonix genties atstovas.

Išvaizda ir dydis

Kvokkos yra stambesnės už daugumą smulkių žinduolių, bet gerokai mažesnės už daugias rūšių kengūrų. Paprastai jų kūno ilgis yra apie 40–54 cm, uodega — apie 25–30 cm, o svoris svyruoja nuo maždaug 2,5 iki 5 kg. Kailis yra rudos arba rudo‑pilkos spalvos, tankus ir šiek tiek šiurkštus; veidas apvalus, su tamsesne nosimi ir išraiškingomis ausimis.

Elgsena ir mityba

Kvokkos daugiausia yra naktinės ir aktyvios sutemus arba auštant, nors saugiuose, be plėšrūnų esančiuose salų plotuose jos dažnai būna aktyvios ir dieną. Dieną slepiasi tankioje augmenijoje arba po krūmynais. Minta įvairiomis augalinėmis medžiagomis: žole, lapais, erškėčiais, krūmų ūgliais, uogomis ir kartais žieve.

Veisimas

Kaip ir kiti makropodai, kvokkos yra torpiniai (marsupialiniai) — patelė turi maišelį, kuriame vystosi jauniklis. Nėštumo trukmė yra trumpa (keliolika dienų), po to gimsta labai mažas, nebaigtai išsivystęs jauniklis, kuris toliau vystosi motinos maišelyje. Jauniklis lieka maišelyje kelis mėnesius, vėliau pradeda išeiti, bet dar kurį laiką maitinasi motinos pienu.

Paplitimas ir buveinės

Natūraliai kvokkos yra labai riboto arealo: didžiausios populiacijos yra Rotnesto saloje ir Baldo saloje, taip pat nedidelė populiacija gyvena pagrindinėje žemėje Dviejų tautų įlankos (Two Peoples Bay) apylinkėse. Rottnesto saloje, kur nėra natūralių plėšrūnų kaip lapės, kvokkos yra smarkiai išplėtusios ir dažnai artimai sąveikauja su turistais — dėl to jas daug kas pažįsta kaip draugiškas ar „šypsenas“ turinčias išvaizdas.

Grėsmės ir apsauga

Kvokkos yra vertinamos kaip rūšis, kuriai gresia pavojus, ir tarptautinėje Raudonojoje knygoje jos priskiriamos prie pažeidžiamų (Vulnerable). Pagrindinės grėsmės:

  • įvesti plėšrūnai (lapės, katės) ir šunys — ypač ant žemyno gyvenančių populiacijų;
  • buveinių nykimas dėl žemės ūkio, urbanizacijos ir miškų naikinimo;
  • gaisrai, sausros ir klimato kaita, mažinantys maisto ir slėptuvių prieinamumą;
  • žmogaus ir laukinių gyvūnų sąveika: maitinimas žmonių maistu sukelia mitybos sutrikimus ir pavojų gyvūnams.

Apsaugos priemonės apima saugomų teritorijų įsteigimą, plėšrūnų kontrolę, perkėlimus į saugesnes salas bei visuomenės švietimą. Rottnesto sala yra svarbi turistinė vieta, tačiau vykdomos taisyklės ir informacija apie tai, kad gyvūnų maitinimas yra kenksmingas ir dažnai draudžiamas.

Ryšys su žmonėmis

Kvokkos dėl savo mažo dydžio ir „draugiškos“ išvaizdos sulaukia daug dėmesio: jas mėgsta fotografuoti, ypač „selfių“ bangos metu. Tačiau artimas kontaktas gali pakenkti tiek gyvūnams, tiek žmonėms — kvokkos gali įkąsti, o žmonių maistas skatina priklausomybę ir ligas. Apskritai lankytojams rekomenduojama stebėti gyvūnus iš atstumo ir nesikišti į jų natūralų elgseną.

Įdomybės

  • Kvokka yra vienintelė genties Setonix rūšis.
  • Rottnesto salos pavadinimas kilo nuo XIX a. Nyderlandų jūreivių, kurie, pamatę daug smulkių žinduolių, pavadino salą „Rattennest“ (liet. „šiurkšlė“ arba „žvėrelių lizdas“), manydami, kad tai didelės žiurkės.
  • Dėl savo riboto arealo ir unikalios elgsenos kvokka tapo vienu iš simbolinių Vakarų Australijos faunos atstovų.

Jei planuojate lankytis vietose, kur gyvena kvokkos, svarbu gerbti jų buveinę: nevartoti maisto arti gyvūnų, laikytis nustatytų takų ir informacijos centro rekomendacijų — taip prisidėsite prie rūšies išsaugojimo.