Kito yra Ekvadoro sostinė. 2019 m. duomenimis, jame gyveno apie 1 978 376 žmonių. Kito yra antras pagal dydį Ekvadoro miestas po Gvajakilio. Ekvadoro Kito istorinis centras yra vienas didžiausių, mažiausiai pakitusių ir geriausiai išlikusių istorinių centrų Amerikoje. 1978 m. UNESCO Kitą įtraukė į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą. Tai pirmasis taip pagerbtas miestas.

Geografija ir klimatas

Kito yra įsikūręs Andų kalnų šlaituose, netoli Pichincha ugnikalnio, maždaug 2 850 m virš jūros lygio. Dėl tokio aukščio mieste vyrauja vėsus, švelnus kalnų klimatas su dideliais temperatūros svyravimais tarp dienos ir nakties. Miestas išsidėstęs palei lygiagretę netoli pusiaujo, todėl sezonų keitimasis nėra ryškus — vyrauja sausasis ir drėgnasis sezonai.

Istorija trumpai

Teritorijoje, kur dabar stovi Kito istorinis centras, prieš ispanų atvykimą gyveno kečvų gentys. Miestas oficialiai buvo įkurtas ispanų 1534 m. ir tapo svarbiu kolonijiniu administraciniu ir religiniu centru. Per kolonijinį laikotarpį buvo pastatyta daug bažnyčių, vienuolynų ir gubernijos rūmų, dėl ko miesto senamiestis išsiskiria baroko ir kolonijine architektūra.

Istorinis centras ir architektūra

Istorinis Kito centras įsikūręs 320 hektarų (790 akrų) plote sostinės centre į pietus ir laikomas viena svarbiausių istorinių teritorijų Lotynų Amerikoje. Čia yra apie 130 monumentalių pastatų (juose yra įvairių mokyklų ir stilių paveikslų ir skulptūrų, daugiausia religinio įkvėpimo) ir 5 000 objektų, įtrauktų į savivaldybės paveldo vertybių sąrašą.

Istoriniame centre išlikę ypač gausūs architektūros pavyzdžiai: barokiniai fasadai, išpuoštos bažnyčios su auksuotais vidais, kolonijiniai rūmai ir daugybė siaurų, akmeninių gatvių. Tarp žymiausių paminklų yra:

  • La Compañía de Jesús – garsioji barokinė bažnyčia su įspūdingu auksuotu interjeru;
  • Bazilika del Voto Nacional – neogotikinė katedra, kurią galima aplankyti ir užlipus į bokštus;
  • Katedra (Catedral Metropolitana) ir Plaza de la Independencia (Plaza Grande) – centrinis miesto aikštės kompleksas;
  • Iglesia de San Francisco – viena seniausių ir didžiausių kolonijinių bažnyčių Amerikoje;
  • vieniolynai, muziejai ir mažos istorinių pastatų galerijos, kuriose saugomi religiniai paveikslai, tekstilė ir meno dirbiniai.

UNESCO pripažinimas ir paveldosauga

UNESCO pripažinimas 1978 m. atkreipė tarptautinį dėmesį į Kito senamiestį ir paskatino paveldo apsaugos bei restauracijos darbus. Miestas laikomas svarbiu pavyzdžiu, kaip išsaugoti kolonijinę urbanistinę struktūrą ir architektūros vertybes. Tačiau paveldas susiduria su iššūkiais: urbanizacija, infrastruktūros poreikiai, drėgmė, žemės drebėjimų grėsmė ir turistų srautai reikalauja nuolatinės priežiūros bei planingo valdymo.

Kultūra, muziejai ir lankytinos vietos

Kito pasižymi gyva kultūrine scena: gausu muziejų (istorijos, archeologijos, religijos menų), meno galerijų, tradicinių turgelių su tautodailės dirbiniais bei restoranų, siūlančių vietinę virtuvę. Istoriniame centre vyksta religiniai ir kultūriniai renginiai, šventės ir procesijos, kurios pritraukia tiek vietinius, tiek užsienio lankytojus.

Praktinė informacija

Kelionę į Kitą patogu planuoti per tarptautinį Mariscal Sucre oro uostą ir naudotis miesto viešuoju transportu bei taksi. Aplankant senamiestį patariama skirti laiko vaikščiojimui pėsčiomis — taip geriausia pajusti atmosferą, bet verta prisiminti aukštį virš jūros lygio ir tinkamai prisitaikyti prie didesnio fizinio krūvio.

Kito – miestas, kuriame susipina turtinga istorija, architektūrinis paveldas ir gyvas Andų kultūros paveldas, todėl jis išlieka būtinu tašku lankytiems Ekvadore ir visai Lotynų Amerikai.