Remipedija — akli pakrantiniai vėžiagyviai: biologija, evoliucija ir rūšys
Remipedija: akli pakrantiniai vėžiagyviai — biologija, evoliucija ir rūšys. Sužinokite apie jų atradimus, pasaulinę paplitimą ir genetinius ryšius su vabzdžiais.
Remipedija yra aklų vėžiagyvių klasė. Jie gyvena pakrančių vandeninguose sluoksniuose, dažnai ankštose urvų ertmėse ar vadinamuosiuose anchialininiuose baseinuose, kur gėlas gruntinis vanduo maišosi su jūros vandeniu.
Morfologija ir elgsenos ypatumai
Remipedai paprastai yra nedideli, ilgo, segmentuoto kūno sudėties organizmai. Daugelis rūšių yra troglobitinės — pritaikytos gyvenimui tamsoje: jos neturi akių ir dažnai neturi pigmento, todėl atrodo gelsvos ar baltos spalvos. Kūno segmentai dažnai yra panašūs (homonominiai) ir nešioja eiles plaukimo ďugnų (biramous) galūnių, kurios leidžia gyvūnui lėtai slinkti per vandenį.
Gyvenamoji aplinka ir paplitimas
Kol vanduo yra sūrus, šių mažų gyvūnų galima rasti. Jų randama beveik visuose vandenynų baseinuose, įskaitant Australiją, Karibų jūrą, Atlanto vandenyną. Jie gyvena subtropiniuose vandenyse, dažniausiai pakrantėse esančiuose požeminiuose arba urviniuose vandenų sluoksniuose, kurie yra izoliuoti nuo atviro jūros, bet turi druskingumo svyravimus.
Mityba ir ekologinė rolė
Remipedai daugiausia yra plėšrūnai arba skerdimėliai — maitinasi kitais smulkiais bestuburiais, tokių kaip krevetės, vikšrai ar kiti vėžiagyviai, kuriuos aptinka urvo sienelėse ar vandenyje. Kai kurios rūšys turi specializuotus burnos ir čiulptukinius organus, leidžiančius laikyti ir sutraiškyti grobį. Pastaraisiais metais atlikti tyrimai parodė, kad kai kurios remipedų rūšys naudoja chemines medžiagas (toksiškas sekrecijas) grobiui paralyžuoti, tačiau šio reiškinio detalės dar tiriamos.
Dauginimasis ir vystymasis
Apie remipedių dauginimosi strategijas žinoma ne taip daug, kaip apie platesnius vėžiagyvių grupes, nes dauguma rūšių randamos sunkiai prieinamose urvų sistemose. Jos turi sudėtingą vystymosi stadijų seką nuo kiaušinėlio iki subrendusio individo, o kai kurios rūšys rodo ilgalaikį ikivystymą urvuose. Daugumos ekologinių aspektų — pvz., sezoniškumo ar poravimosi elgsenos — detalės vis dar tiriamos laukinėje gamtoje.
Evoliucija ir sistematika
Pirmasis aprašytas remipedas buvo fosilija, pavadinta Tesnusocaris goldichi (ankstyvasis Pensilvanas), kas rodo, kad grupės protėviai egzistavo jau gilumoje geologinėje praeityje. Gyvųjų formų atradimai prasidėjo XX a. pabaigoje — pirmieji šiuolaikiniai remipedai aprašyti 1979 m. Nuo to laiko mokslininkai atrado ir aprašė keliasdešimt gyvų rūšių; jų skaičius auga su naujomis ekspedicijomis į urvų sistemas.
Genetiniai tyrimai rodo, kad remipedai yra nariuotakojai, ir kai kurios molekulinės analizės rodo, jog jie gali būti artimiausios gyvosios grupės vabzdžiams (Hexapoda) arba kitaip glaudžiai susiję su hexapodais. Tai svarbu atliekant platesnes arthropodų evoliucijos rekonstrukcijas, nes remipedai turi mišinių požymių — kai kurių primityvių bruožų kartu su pažengusiais adaptaciniais sprendimais.
Rūšys, paplitimo apribojimai ir apsauga
Daugelis remipedių rūšių yra lokalizuotos — jos gyvena tik viename arba keliuose geografiškai apribotuose urvuose ar požeminiuose vandenyse. Dėl tokios siauro aprėpties jos yra jautrios aplinkos pokyčiams: gruntinio vandens taršai, žemės naudojimo pokyčiams pakrančių juostoje, klimato kaitai bei jūros lygio svyravimams. Dėl to kai kurios rūšys gali būti pažeidžiamos ar grėsmės zonose; jų apsauga priklauso nuo gruntinio vandens kokybės ir urvų buveinių apsaugos.
Reikšmė mokslui
Remipedai yra svarbūs evoliucinei biologijai ir taksonomijai, nes jie gali padėti suprasti vėžiagyvių grupių tarpusavio santykius ir arthropodų evoliuciją apskritai. Tyrinėjant jų morfologiją, genomą bei ekologiją, mokslininkai supranta tiek primityvius, tiek specializuotus prisitaikymus prie urvinio gyvenimo.
Santrauka: Remipedija — mažai žinoma, bet evoliuciškai reikšminga aklų pakrantinių vėžiagyvių grupė. Jie gyvena sūriuose gruntiniuose vandenyse, daugiausia urvuose; yra pritaikyti tamsai, turi ilgą segmentuotą kūną su daugybe plaukimo galūnių, dauguma rūšių yra plėšrios. Fosilijų radiniai rodo senas kilmės šaknis, o molekuliniai tyrimai sieja remipedus su vabzdžiais. Dėl siauro paplitimo daug rūšių yra jautrios antropogeniniams poveikiams ir reikalauja apsaugos.
Anatomija
Remipedos yra 10-40 milimetrų ilgio. Jie turi galvą ir ilgą liemenį, kurį sudaro iki keturiasdešimt dviejų panašių kūno segmentų. Plaukimo ataugos yra kiekvieno segmento šonuose, o gyvūnai plaukia ant nugaros. Paprastai jie yra lėtai judantys.
Jie turi kandžius, sujungtus su sekrecinėmis liaukomis. Nežinoma, ar šios liaukos išskiria virškinimo sultis, ar nuodingus nuodus. Jų kūno planas, kalbant apie vėžiagyvius, yra primityvus, todėl jie gali būti bazinė, protėvių vėžiagyvių grupė.
Bent vienos rūšies, Godzilliognomus frondosus, smegenys yra organizuotos ir turi ypač didelę uoslės sritį. Tamsioje aplinkoje gyvenančios rūšys turi aptikti kvapus vandenyje. Smegenų dydis ir sudėtingumas leido manyti, kad Remipedia gali būti giminingas Malacostraca taksonas, laikomas pažangiausiais vėžiagyviais.
Ieškoti