Santa Fė kelias buvo XIX a. transporto kelias per centrinę Šiaurės Amerikos dalį. Jis jungė Nepriklausomybę, Misūrio valstiją, su Santa Fė, Naujosios Meksikos valstybe. Pirmasis jį 1821 m. nutiesė Viljamas Beknelis. Santa Fė takas buvo labai svarbus komercinis kelias iki 1880 m., kai į Santa Fė buvo nutiestas geležinkelis. Santa Fė buvo netoli El Camino Real de Tierra Adentro kelio, kuriuo buvo vežama prekyba iš Meksiko, pabaigos.
Maršrutas ir pagrindinės atkarpos
Oficialus maršrutas prasidėdavo netoli Nepriklausomybės, Misūrio ir vingiuodavo per dabartines Kanzaso, Kolorado, Oklahomos bei Naujosios Meksikos teritorijas iki Santa Fė. Kelio ilgis priklausomai nuo pasirinktos atkarpos siekė apie 900 mylių (apie 1 400–1 500 km). Buvo dvi pagrindinės alternatyvos: trumpesnė, bet pavojingesnė Cimarron atkarpa (per sausąsias lygumas, kur trūko vandens) ir ilgesnė bei saugesnė Mountain (per Kalnų kelią) atkarpa, vedanti per Raton Pass. Abiem atvejais naudojosi prekių karavanai, pajėgos ir emigrantai.
Prekyba ir transportas
Santa Fė keliu vyko intensyvus prekių mainų judėjimas: į Naująją Meksiką vilkti audiniai, metaliniai dirbiniai, drabužiai, alkoholis bei kitos gamybos prekės, o į rytus keliaudavo sidabras, kailiai, javų produktai, arkliai, muilai ir bizonų odos. Keleiviai ir prekybininkai dažnai naudojo didelius vežimus – vadinamuosius "prairie schooners" – bei arklines roges. Kelionė tarp pradžios ir tikslo, priklausomai nuo oro sąlygų ir maršruto, užtrukdavo maždaug 6–8 savaites arba ilgiau.
Sauga, pavojai ir vietinės tautos
Maršrutas dažnai kirsdavo šiaurinį pakraštį ir kirto šiaurės vakarinį Komančerijos kampą, komančų teritoriją. Komančai dažnai reikalavo užmokesčio už tai, kad žmonės galėtų naudotis šiuo taku; taip pat vykdavo reidai ir grobimai. Kiti pavojai – stichijos (tuksčio vandens šaltinių atkarpose, smėlio audros), ligos, banditizmas ir tarpusavio konfliktai tarp karavanų. Cimarron atkarpoje ypač rizikinga buvo vandens trūkumas ir pasiklydimo pavojus.
Įtaka aplinkai ir vietinėms bendruomenėms
Intensyvus kelio naudojimas ir dideli gyvulių bei vežimų srautai turėjo rimtų ekologinių pasekmių. Iki 1840 m. Arkanzaso upės slėnyje takų eismas buvo toks intensyvus, kad bizonų bandos negalėjo pasiekti svarbių sezoninių ganyklų. Tai prisidėjo prie jų nykimo, o bizonų mažėjimas savo ruožtu susilpnino tradicinius klajoklių gyvenimo būdus ir pagreitino regiono demografinius pokyčius. Be to, prekyba ir mainai suteikė komančams ir kitoms tautoms nuolatinių arklių tiekimą, kas trumpuoju laikotarpiu didino jų karinę galią, tačiau ilgainiui sudarė sąlygas platesniems konfliktams ir priverstiniams ar prastesniems mainams su amerikiečiais.
Militarinė reikšmė ir istorinis paveldas
1846 m. per Meksikos ir Amerikos karą kelias buvo naudojamas kaip JAV invazijos į Naująją Meksiką maršrutas. Po karo, kai JAV užėmė pietvakarius, Santa Fė takas padėjo atverti regioną naujoms gyvenvietėms ir tapo vienu iš pagrindinių kelių JAV plėtrai į užgrobtas žemes. Palei kelį įsikūrė keli svarbūs turgavietės ir fortai, pavyzdžiui, Bent's Fort (vienas žymiausių prekybos postų) bei vėlesni JAV kariniai postai, tokie kaip Fort Union, kurie saugojo maršrutą ir palaikė prekybą.
Nusileidimas ir pabaiga
Santa Fė kelias išliko svarbus iki tol, kol geležinkeliais pradėta masiškai tiekti prekės ir keleiviai. 1880 m. atidarytas geležinkelis iki Santa Fė ženkliai sumažino ilgos kelionės reikšmę ir perorientavo prekybą. Nors kaip komercinis kelias jis ėmė nykti, jo palikimas išliko: maršrutas padėjo formuoti Pietvakarių demografiją, ekonominę infrastruktūrą ir prisidėjo prie JAV ir Meksikos istorinių ryšių bei konfliktų formavimo.
Trumpa santrauka: Santa Fė kelias (įkurtas 1821 m.) buvo pagrindinis XIX a. komercinis ir migracinis maršrutas tarp Misūrio ir Naujosios Meksikos, turėjęs didelę įtaką prekybai, vietinių tautų gyvenimui, aplinkai ir JAV ekspansijai iki geležinkelio atėjimo apie 1880 m.
