Stimulas (dirgiklis) psichologijoje: apibrėžimas, distalinis ir proksimalinis

Sužinokite, kas yra stimulas psichologijoje: distalinis ir proksimalinis skirtumai, jų vaidmuo suvokime, sąlygojime ir eksperimentuose — aiškiai ir suprantamai.

Psichologijoje stimulas paprastai apibrėžiamas kaip energijos pokytis arba fizinis įvykis (pvz., šviesa, garsas, slėgis, cheminis dirgiklis), kurį užfiksuoja jutimo organai ir kurio rezultatas — nervinis impulsas bei tolesnė pažinimo ar elgesio reakcija. Stimulo prasme svarbu atskirti fizinį dirgiklį nuo to, kaip jis interpretuojamas — tai lemia jutimo receptorių aktyvacija, sensorinė transdukcija ir perceptualinės bei kognityvinės apdorojimo grandinės.

Skirtingi stimulų vartojimo kontekstai

• Klasikinio sąlygojimo ir biheviorizmo požiūriu, elgesio pradinis variklis yra stimulas: nepageidaujami arba natūralūs stimulai (pvz., maisto kvapas, skausmas) gali veikti kaip ne sąlygotieji stimulai (US), o neutrali stimulacija, susieta su US per kartojimą, gali tapti sąlygotu stimulu (CS), kuris patikrina elgesio pokyčius (reakcijas).
• Suvokimo psichologijoje stimulas dažnai skirstomas į distalinį ir proksimalinį stimulus: distalinis stimulas — tai objektas arba įvykis išorinėje aplinkoje (pvz., medis, garsinis šaltinis), o proksimalinis stimulas — tai fizinis poveikis jutimo organams (pvz., tinklainės vaizdas, garso bangos ore), iš kurio nervinė sistema rekonstruoja distalinių objektų savybes.
• Eksperimentinėje psichologijoje terminas "stimulas" paprastai reiškia konkretų įvykį ar objektą, į kurį matuojama reakcija. Tačiau ne viskas, kas pateikiama dalyviams, vertinama kaip stimulas: pavyzdžiui, fiksacijos kryžius eksperimentuose kartais tik nukreipia žvilgsnį ir nėra vertinamas kaip eksperimentinis stimulas. Taip pat ilgesni arba kompleksiški įvykiai (pvz., filmuota scena) dažnai analizuojami ne kaip vienas stimulas, o kaip stimulusų aibė ar procesas.

Distalinis ir proksimalinis stimulas — kuo skiriasi

Distalinis stimulas yra realus objektas arba įvykis aplinkoje. Jis turi savybių (spalva, forma, garsas, vieta), kurios egzistuoja nepriklausomai nuo stebėtojo. Proksimalinis stimulas — tai fizinis poveikis, kurį distalinis stimulas sukelia jutimo organuose (pvz., tinklainės projekcija, mechaninis odos įtempimas). Perceptualinis procesas siekia atkurti distalinius stimulus iš proksimalinių signalų — šis procesas nėra vienareikšmis ir gali lemti iliuzijas arba klaidingą interpretaciją.

Stimulo savybės ir poveikis suvokimui bei elgesiui

• Modalumas: vizualinis, auditinis, taktilinis, chemoreceptinis (skonis/kvapas), vestibuliarinis ir kt.
• Intensyvumas: silpnas (subthreshold) vs stiprus (suprathreshold); intensyvumas lemia, ar stimulas bus užregistruotas ir ar sukels atsaką.
• Trukmė ir dažnis: trumpi impulsai, nuolatinis dirginimas, periodiškumas; tai veikia adaptaciją ir jautrumą.
• Šališkumas ir reikšmingumas (salience): naujumas, emocinis krūvis ar biologinė reikšmė padidina stimulų dėmesį ir reakcijos tikimybę.
• Laiko aspektai: stimulo pradžia, pabaiga ir tarpstimulinis intervalas svarbūs mokymuisi, kondicionavimui ir reakcijos laikui.

Psichologiniai ir eksperimentiniai terminai susiję su stimulus

Dažnai vartojami ir kiti su stimuliu susiję terminai: absoliutus jutimo slenkstis (mažiausias intensyvumas, kurį galima užregistruoti), skirtumo slenkstis arba just-noticeable difference (mažiausias pastebimas pokytis), stimulų kontrolė (kai elgesys priklauso nuo specifinių stimului savybių), discriminative stimulus operantiniame sąlygojime (signalas, kuris nurodo, kad tam tikra reakcija bus atlyginta arba nubausta).

Klinikinis naudojimas — stimulas vertinant sąmonę

Medicinoje ir neurologijoje stimulantai naudojami nustatyti paciento sąmonės lygį arba refleksus. Vertinant komos ar susilpnėjusios sąmonės pacientus, gali būti taikomi įvairūs stimulai (pvz., verbaliniai, auditiniai, taktiliniai arba skausminiai dirgikliai) siekiant ištirti akių atidarymo, verbalinių ir motorinių reakcijų kokybę. Tokiuose vertinimuose svarbu naudoti standartizuotas ir etiškai priimtinas procedūras bei registruoti, kokio tipo stimulas sukėlė kokią reakciją.

Pavyzdžiai ir praktinės implikacijos

• Perceptualinės iliuzijos rodo, kad tas pats proksimalinis stimulas gali būti interpretuojamas skirtingai priklausomai nuo konteksto — tai pabrėžia interpretacijos vaidmenį suvokime.
• Klasikinis sąlygojimas (Pavlovo tyrimai) iliustruoja, kaip neutralus stimulas, jei jis nuosekliai susiejamas su biologiniu US, gali įgyti galimybę sukelti automatinę atsaką.
• Eksperimentuose stimulių parinkimas (spalva, trukmė, kontrastas, garsumo lygis) turi būti kruopščiai kontroliuojamas, kad būtų galima patikimai interpretuoti tyrimo rezultatus.

Apibendrinant, stimulas psichologijoje — tai ne tik fizinis įvykis, bet ir pradinis taškas grandinėje nuo jutimo receptorių aktyvacijos iki kognityvinių procesų ir elgesio reakcijų. Jo reikšmė priklauso nuo teorinio konteksto (biheviorizmas, suvokimo psichologija, eksperimentinė metodika) ir praktinio naudojimo (tyrimai, klinikinė diagnostika).

Klausimai ir atsakymai

K: Kas psichologijoje yra stimulas?

K: Kuo skiriasi termino stimulas vartojimas klasikinio sąlygojimo ir biheviorizmo bei suvokimo psichologijoje?

K: Kas yra distalinis stimulas?

K: Kas yra proksimalinis stimulas?

K: Kaip terminas "stimulas" vartojamas eksperimentinėje psichologijoje?

K: Ar viskas, kas pateikiama eksperimentinės psichologijos dalyviams, yra stimulas?

Klausimas: Ar stimulas gali būti naudojamas siekiant nustatyti, ar asmuo yra komos būsenos ir kokio tipo yra koma?

Paieška pagal raidę