Cukrinis sklandytuvas (Petaurus breviceps) – aprašymas, buveinė ir elgsena

Cukrinis sklandytuvas (Petaurus breviceps) – išsamus aprašymas, buveinė ir elgsena: gyvenimo būdas, mityba, sklandymas ir priežiūros patarimai vienoje vietoje.

Cukrinis sklandytuvas (Petaurus breviceps) - mažas vikšrinis paukštis, kilęs iš rytinės ir šiaurinės Australijos žemyninės dalies, Naujosios Gvinėjos ir Bismarko salyno, o vėliau introdukuotas į Tasmaniją. Jis vadinamas cukriniu sklandytuvu, nes mėgsta maitintis tam tikrų medžių cukringomis sultimis, gali šokinėti nuo medžių ir sklandyti ore iki kito medžio. Jie gyvena medžiuose ir retai keliauja žeme. Jie minta įvairiais maisto produktais, bet daugiausia medžių sultimis ir vabzdžiais. Jie atrodo ir elgiasi panašiai kaip skraidančios voverės, tačiau nėra giminingi. Cukriniai sklandytuvai iš tikrųjų yra giminingi oposumams

Išvaizda ir dydis

Cukrinis sklandytuvas yra mažas iki vidutinio dydžio žinduolis. Kūno ilgis dažniausiai siekia apie 12–16 cm (neįskaičiuojant uodegos), o uodega yra ilga ir pliušinė — dažnai maždaug tokio pat ilgio kaip kūnas. Suaugusiųjų svoris svyruoja nuo maždaug 90 iki 160 g, priklausomai nuo populiacijos ir lyties. Kailis dažniausiai pilkšvas su balkšvu pilvu, o nugaroje dažnai matomas tamsesnis juostos raštas. Svarbiausia anatominė savybė — plėvelė (patagijus), besitęsianti tarp priekinių ir užpakalinių kojų; ji leidžia gyvūnui skristi (iš tiesų — sklandyti) nuo medžio iki medžio.

Buveinė ir paplitimas

Cukriniai sklandytuvai natūraliai gyvena rytinėje ir šiaurinėje Australijos dalyje, taip pat Naujojoje Gvinėjoje ir Bismarko salyne. Jie buvo introdukuoti į Tasmaniją. Jų buveinės — įvairūs medynai, ypač eukaliptų ir akacijų miškai, kur yra daug sultingų medžių ir užuovėjos. Jie teikia pirmenybę miškams su daug sluoksnių, kur galima lengvai rasti maitinančius medžius ir slėptuves naktį.

Elgsena ir socialinė struktūra

Cukriniai sklandytuvai yra naktiniai ir daugiausia aktyvūs sutemus bei naktimis. Dieną jie ilsisi medžių drevėse, natūraliose ertmėse arba specialiai įrengtose lizdo vietose. Socialiai gyvena grupėmis (kolonijomis), kurios paprastai sudarytos iš kelių suaugusiųjų ir jauniklių — grupės dydis dažnai būna 6–12 individų. Grupėje yra socialinė tvarka su dominuojančiu vyru arba keliais dominuojančiais individais.

Komunikacija vyksta per kvapus (seksualiniai ir teritoriniai signalai), garsus ir kūno kalbą. Jie gali skleisti įvairius chirp, bark ar kitas naktines garsines išraiškas. Esant žemesnei temperatūrai ar maisto trūkumui cukriniai sklandytuvai gali pereiti į torpor būseną — trumpalaikį metabolizmo sulėtėjimą, padedantį išsaugoti energiją.

Mityba

• Vandens ir cukrų šaltiniai: medžių sultys, nektaras, medžių dervos ir kitokios išskyros (pvz., „lerps“), kurias jie išsiurbia ar laižo.
• Gyvūninė dieta: vabzdžiai ir jų lervos, kartais smulkūs stuburiniai (pvz., varliagyviai arba mažos driežai) bei kiaušinėliai.
• Augalinė dieta: nektaras, žiedadulkės, tam tikros vaisių dalys.

Sklandytuvai kartais daro įpjovas žievėje ar “įkvėpia” sultis iš medžių, kad paskatintų tekėjimą, o vėliau maitintis iš tų vietų. Jie yra svarbūs augalų žiedadulkių pernešėjai ir dalyvauja ekosistemos medžių sapo cikle.

Dauginimasis ir vystymasis

Cukriniai sklandytuvai yra torpiniai ir turi tipinį žinduolių marsupialų reprodukcijos modelį — trumpą nėštumą ir tolimesnį jauniklių vystymąsi motinos maišelyje. Nėštumas trunka trumpai (kelioliką dienų), o jaunikliai po gimimo pereina į motinos maišelį, kur jie praleidžia kelias savaites. Tipiškai vienas būrys sudaro 1–3 jauniklius, dažniausiai 1–2. Jaunikliai pradeda tyrinėti išorę po kelių savaičių, tačiau pilnai savarankiški tampa tik po kelių mėnesių.

Pavojai ir apsauga

IUCN lygina Petaurus breviceps kaip rūšį, kuri plačiai paplitusi ir nėra kritiškai nykstančia (dažnai priskiriama “mažiausiai rūpestinga” kategorijai), tačiau atskiri regionai gali patirti populiacijų mažėjimą dėl buveinių nykimo, miškų naikinimo ir fragmentacijos. Taip pat pavojų kelia invaziniai plėšrūnai (pvz., katės, lapės) ir kelių tinklo plėtra. Vietinė prekyba naminiais augintiniais bei neapgalvotos introdukcijos taip pat gali pakenkti vietinėms populiacijoms ir ekosistemoms.

Santykis su žmonėmis

Cukriniai sklandytuvai dėl savo energingo, socialaus ir naktinio pobūdžio dažnai traukia dėmesį kaip egzotiški augintiniai. Reikia pažymėti, kad laikyti juos namuose reikalauja specifinės priežiūros: tinkamo ir subalansuoto maitinimo, socializacijos (jie geriausiai laikomi poromis ar grupėmis), erdvės sklandymui bei naktinio aktyvumo užtikrinimui. Kai kuriose šalyse jų laikymas yra reglamentuotas arba draudžiamas.

Įdomybės

• Jų skrydis nėra aktyvus loterijos „skristi“ — tai pasyvus sklandymas tarp medžių, kuriam jie naudoja ištemptą odos plėvę.
• Uodega padeda valdyti skrydžio trajektoriją ir laikytis ant šakų — ji gali būti naudojama kaip laikomoji („prehensile“) priemonė.
• Nors jų elgsena primena skraidančių voverių elgesį, tai yra konvergentinė evoliucija — sklandytuvai yra marsupialai, ne artimi voverėms.

Apibendrinant, cukrinis sklandytuvas yra smulkus, naktinis marsupialas, gerai pritaikytas gyvenimui medžių viršūnėse — jis išsiskiria gebėjimu sklandyti, įvairiapuse mityba ir sudėtinga socialine struktūra. Siekiant išsaugoti šią rūšį, svarbu saugoti jos buveines ir riboti žalingas žmogaus veiklas bei nesaugias introdukcijas į naujas teritorijas.

Paieška pagal raidę