Savižudybių prevencija – tai sistemingos vietos bendruomenių, sveikatos priežiūros specialistų (psichiatrai, psichologai, slaugytojai), švietimo įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų pastangos mažinti savižudybių skaičių, atpažinti riziką turinčius žmones ir suteikti jiems reikiamą pagalbą. Prevencijos tikslas — tiek užkirsti kelią pirmam savižudybės bandymui, tiek sumažinti pakartotinių bandymų riziką bei padėti šeimoms ir bendruomenėms atsigauti po netekties. Vienas iš veiksmų yra tiesioginis įsikišimas, kai stengiamasi sustabdyti žmogų, kuris planuoja nusižudyti, o kitas — gydyti pirmines problemas, pavyzdžiui, depresijos simptomus, krizės metu teikti paramą ir mažinti socialinius veiksnius, kurie didina riziką. Taip pat svarbu žmogui suteikti viltį ir galimybes artėjančiai ateičiai.

Kodėl savižudybė nėra vien medicininė problema

Savižudybė yra kompleksiška ir priklauso nuo daugelio biologinių, psichologinių, socialinių ir ekonominių veiksnių. Prevencija apima ne tik medicininį gydymą, bet ir socialinę paramą: šeimos ir draugų įsitraukimą, saugesnę aplinką (pavojingų daiktų ribojimas), prieinamą mentalinės sveikatos pagalbą, darbo ir gyvenimo sąlygų gerinimą, švietimą bei stigma mažinančias programas.

Rizikos ir apsauginiai veiksniai

  • Rizikos veiksniai: sunkios psichinės ligos (depresija, šizofrenija, bipolinis sutrikimas), ankstesni savižudybės bandymai, priklausomybės, socialinė izoliacija, sunkios finansinės ar tarpasmeninės krizės, prieiga prie mirtinų priemonių.
  • Apsauginiai veiksniai: stiprus socialinis palaikymas, prieiga prie profesionalios pagalbos, problemų sprendimo įgūdžiai, religinių ar kultūrinių vertybių teikiama prasmė, ateities tikslų turėjimas.

Praktinės prevencijos strategijos

  • Medicininės ir psichoterapinės intervencijos: laiku diagnozuoti ir gydyti psichikos sutrikimai, skirti tinkamą medikamentinį gydymą, taikyti įrodymus turinčias psichoterapijas (pvz., kognityvinė-elgesio terapija, dialektinė elgesio terapija tam tikroms grupėms).
  • Krizių valdymas: greita prieiga prie krizių komandų, saugos plano sudarymas, nuolatinis ryšys po išrašymo iš įstaigų ir intensyvi priežiūra po bandymo.
  • Atsiribojimas nuo priemonių (means restriction): mažinti prieigą prie greitai mirtinų priemonių — saugesnės vaistų laikymo praktikos, fizinių barjerų tiltams ir pan.
  • Švietimas ir gatekeeper mokymai: mokyti mokytojus, sveikatos darbuotojus, policiją ir bendruomenės narius atpažinti rizikos ženklus ir nukreipti žmones pagalbos.
  • Atsakingas žiniasklaidos ryšys: laikytis gairių, nekurstyti sensacingumo, pateikti informacijos apie pagalbos šaltinius.
  • Bendruomenės ir mokyklų programos: emocinio raštingumo, konfliktų sprendimo ir problemų sprendimo įgūdžių ugdymas.
  • Duomenų rinkimas ir stebėsena: politika ir programos turi remtis duomenimis, siekiant nuosekliai tobulinti priemones ir greitai reaguoti į didėjančias rizikas.

Kaip padėti žmogui, jei nerimaujate dėl jo saugumo

  • Kalbėkite atvirai ir rūpestingai. Užduokite tiesioginį klausimą: „Ar galvoji apie savižudybę?“ – tiesus klausimas neprisideda prie rizikos, dažnai palengvina atvirumą.
  • Girdėkite be teismo: leiskite žmogui išsakyti jausmus, parodykite, kad rūpite ir nevertinate.
  • Nerodykite panikos, bet rimtai sureaguokite: jei yra tiesioginė grėsmė, nelikite vienas – kreipkitės pagalbos.
  • Padėkite mažinti prieigą prie pavojingų priemonių (vaistų, ginklų, aukštų vietų ir pan.).
  • Sudarykite saugos planą kartu su žmogumi: kas jį palaikys, ką darys krizinėje situacijoje, su kuo susisiekti.
  • Skatinkite kreiptis į profesionalus: šeimos gydytoją, psichikos sveikatos specialistą ar krizių tarnybą.
  • Jeigu esate nusiteikęs nerimauti dėl neatidėliotinos grėsmės, skambinkite pagalbos tarnyboms arba vyksite į artimiausią skubios pagalbos skyrių (ES ir LT bendrasis pagalbos numeris – 112).

Parama artimiesiems ir poincidentinė pagalba

Po savižudybės bandymo ar netekties šeimos ir draugai dažnai patiria intensyvų sielvartą, pyktį ir kaltę. Po įvykio svarbi atvira, jautri parama, prieiga prie psichologinės pagalbos (po-incidentinė parama, vadinama postvencija), informacija apie gedėjimo procesą ir bendruomenės palaikymo grupės. Organizacijos ir darbovietės gali rengti konsultacijas, atminties renginius ir siūlyti gaires, kaip kalbėti su vaikais apie praradimą.

Tarptautinės ir nacionalinės strategijos

Pavyzdžiui, JAV parengta Nacionalinė savižudybių prevencijos strategija, kurią 2001 m. sukūrė Sveikatos ir socialinių paslaugų departamentas; ji apima tiek tikslines programas rizikos grupėms, tiek bendruomenines priemones ir švietimą. Kiekviena šalis gali kurti savo strategijas, pritaikytas kultūriniams bei sveikatos sistemų ypatumams. Svarbu, kad strategijos būtų integruotos į vietos sveikatos sistemas, švietimą ir socialinę politiką.

Kur kreiptis pagalbos

  • Jei yra skubi grėsmė gyvybei – skambinkite bendruoju pagalbos numeriu 112 arba vyksite į artimiausią gydymo įstaigą.
  • Jeigu grėsmė nėra momentinė — kreipkitės į šeimos gydytoją, psichikos sveikatos centrus, psichologus ar psichiatrus.
  • Naudokitės vietinėmis pagalbos linijomis ir internetinėmis psichologinės pagalbos paslaugomis; jų kontaktus galite rasti sveikatos priežiūros įstaigų tinklalapiuose ar savivaldybės informacijoje.

Prevencija – tai nuolatinis darbas, apimantis tiek gydymą ir krizių valdymą, tiek socialinių sąlygų gerinimą, stigma mažinimą ir jautrų bendruomenių įsitraukimą. Kiekvieno asmens ir bendruomenės indėlis gali reikšmingai sumažinti savižudybių riziką ir išgelbėti gyvybes.