Tamamo-no-Mae (玉藻前) – viena žymiausių ir dažniau pasikartojančių figūrų japonų mitologijoje ir folklore. Pagal Otogizoshi, prozos rinkinius, sudarytus Muromači laikotarpiu, Tamamo-no-Mae tarnavo imperatoriui Konoe kaip kurtizanė ir buvo apibūdinama kaip nepaprastai graži ir protinga moteris. Buvo sakoma, kad jos kūnas visada nuostabiai kvepėjo, o drabužiai liekė nepaliečiami purvo – tai vienas iš požymių, lemtų įtarimą, jog ji nėra paprasta žmogė.
Legenda
Pagal pasakojimą, Tamamo-no-Mae ne tik švietė dvaro žmones savo išmintimi – ji galėjo atsakyti į bet kokį klausimą apie muziką, religiją, astronomiją ir kitus mokslus. Tačiau po kurio laiko imperatorius staiga susirgo. Daug šventikų ir aiškiaregių negalėjo nustatyti priežasties, kol vienas astrologas pareiškė, kad ligos šaltinis – Tamamo-no-Mae. Astrologas teigė, jog gražioji moteris iš tiesų yra piktoji, devynių uodegų lapė (kitsune), kuri tyko imperatoriaus ir siekia užimti sostą. Po to Tamamo-no-Mae dingo iš rūmų ir pradėtos medžioklės.
Imperatoriaus įsakymu Kazusa-no-suke ir Miura-no-suke – du galingiausi to meto kariai – išvyko ją surasti ir nužudyti. Lapė trumpam pabėgo nuo persekiotojų, bet vėliau pasirodė sapne Miura-no-suke'ui, apsimetusi Tamamo-no-Mae. Prašydama atleisti ir išgelbėti savo gyvybę, ji maldavo Miura-no-suke'ą; tačiau jis atsisakė. Kitą rytą medžiotojai rado būtį Nasu lygumoje, o Miura-no-suke šovė strėlę į padarą, užbaigdamas jo gyvenimą.
Sessho-seki – „Žudantis akmuo“
Lapės kūnas, pagal pasaką, pavirto į Sessho-seki – arba „Žudantį akmenį“. Šis akmuo, esantis Japonijos Nasu regione (dabar Tochigi prefektūra), taip pat buvo laikomas pavojingu: artėjantieji prie jo tariamai žūdavo arba patirdavo mirtinas pasekmes. Tamamo-no-Mae dvasia, dažnai vadinama Hoji, nepaliaujamai persekiojo akmenį.
Egzorcizmas ir kunigas Genno
Pagal legendą, vienąkart budistų kunigas Genno (kai kur rašomas kaip Gennō) stabtelėjo prie Sessho-seki ir susidūrė su Hoji grasinimais. Genno atliko dvasinį ritualą – maldas ir egzorcizmo veiksmus – bei kalbėjo su dvasia apie jos galimą atgailą ir išsigelbėjimą. Galų gale Hoji pasidavė ir prisiekė nebemaišyti su akmeniu, taip nuramindama vietovę. Tokie motyvai – išlaisvinimas per budistinį patarinėjimą – yra dažnas siužetas japonų pasakose apie piktąsias dvasias.
Kultūrinis palikimas
Tamamo-no-Mae ir Sessho-seki tapo populiaria pavarde Japonijos literatūroje ir scenoje. Žymus poetas Matsuo Bashō savo kelionių knygoje "Siauras kelias į gilią šiaurę" (Oku no Hosomichi) aprašo sustojimą prie šio akmens Nasu apylinkėse. Be to, pagal legendą sukurti teatro kūriniai: noh drama "Sesshoseki" ("Žudantis akmuo") ir kabuki spektaklis "Tamamonomae" ("Gražioji lapė ragana").
Reikšmė ir folkloro kontekstas
Ši istorija atspindi platesnius kitsune motyvus – lapės kaip piktavališkos arba apgaulingos būtybės, sugebėjimas virsti žmogaus pavidalu, ilgaamžiškumas ir magiškos galios (ypač devynių uodegų lapėms). Legenda taip pat atskleidžia baimę prieš nepažįstamą grožį ir intelektą, kurie pasirodo kenksmingi bei reikalauja budistinio ar šamanistinio išlaisvinimo.
Šiuolaikiniai užuominimai
Legenda toliau gyvena populiariojoje kultūroje – ją remiasi romano, anime, kompiuterinių žaidimų ir kitų menų kūrėjai, kur Tamamo-no-Mae tampa įvairių siužetų ir interpretacijų šaltiniu. Taip pat realiame pasaulyje Sessho-seki ilgą laiką buvo turistų lankoma vieta, prie akmens stovėdavo įspėjimai ir religinės vietos.
Be to, 2022 metų pradžioje Japonijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Sessho-seki akmuo suskilinėjo; tai sukėlė spėliojimų ir komentarų apie „išsilaisvinusią“ dvasią bei vietines ritualines reakcijas. Tokie įvykiai dažnai primena, kad legendos gyvos ir gali įtakoti tiek kultūrinį turizmą, tiek visuomenės vaizduotę.
Apibendrinant, Tamamo-no-Mae ir Sessho-seki – tai pasakojimas apie apgaulę, bausmę, dvasinį išganymą ir ilgalaikį pasakojimų poveikį Japonijos kultūrai, literatūrai ir menui.
