Tarantulos migla (30 Doradus) – H II regionas Didžiajame Magelano debesyje

Tarantulo migla (dar žinoma kaip 30 Doradus) yra H II regionas Didžiajame Magelano debesyje (LMC). Iš pradžių manyta, kad tai viena žvaigždė, tačiau 1751 m. Jacquesas Lacaille pripažino, kad tai yra migla, plačiausiai matoma kaip ryškus difuzinis objektas per teleskopus.

Savybės ir matomumas

Tarantulo migla yra apie 8 regimosios žvaigždės didumo, todėl ją galima pastebėti ir mažesniais teleskopais. Atsižvelgiant į jos atstumą — apie 49 kpc (≈160 000 šviesmečių) — tai nepaprastai šviesus objektas. Jo integruotasis šviesumas toks didelis, kad jei Tarantulo migla būtų tokio pat atstumo nuo Žemės, kaip Oriono migla, ji galėtų net mesti šešėlius.

Dydis ir reikšmė

Tai aktyviausias žinomas žvaigždžių sprogimo regionas Vietinėje grupėje ir vienas didžiausių tokio tipo regionų šioje grupėje. Originaliuose šaltiniuose minima netiksliai, tačiau Tarantulo miglos skersmuo iš esmės siekia apie 200 parsekų (≈650 šviesmečių), todėl tai didžiulis star-formacijos regionas, kuriame vyksta intensyvi masyvių žvaigždžių formacija ir plati jonizuotos dujos zonos.

Žvaigždžių telkiniai ir R136

30 Doradus centre yra ryškus žvaigždžių telkinys NGC 2070, kurio branduolį sudaro itin kompaktiškas ir masyvus žvaigždžių grupavimasis, žinomas kaip R136. R136 spinduliuoja didžiąją dalį ultravioletinės ir jonizuojančios spinduliuotės, dėl kurios migla tampa tokia švytinti. Apskaičiuota, kad žvaigždyno masė gali siekti apie 4,5×10^5 Saulės masių, todėl ateityje jis gali evoliucionuoti į rutulinį telkinį arba palikti labai kompaktišką žvaigždžių sankaupą.

Kiti telkiniai ir supernovos

Be NGC 2070, Tarantulo migloje yra ir daugiau žvaigždžių telkinių, įskaitant ankstesnės kartos sankaupas, pavyzdžiui, Hodge 301 (kartais rašomas kaip Hodž 301). Masyviausios Hodge 301 žvaigždės jau patyrė sprogimus — supernovas, ir šioje sudėtingoje migloje yra daug supernovų liekanų bei šiltesnių plėtimosi dujų.

Vienas garsiausių pastarojo meto įvykių LMC regione — supernova 1987A — pastebėta netoli Tarantulo miglos ir tapo svarbiu objektu astrofizikos tyrimuose, ypač masyvių žvaigždžių pabaigos stadijų ir supernovų mechanizmų supratimui. Dėl intensyvaus foninio švytėjimo bei kompleksinės struktūros daugelio kitų supernovų liekanas migloje sunku atskirti tradiciniais optiniais stebėjimais.

Fizikinės struktūros ir stebėjimai

Tarantulo migla turi įvairias struktūras: jonizuotas plonasias dujas, molekulinius debesis, stulpus ir filamentus, kuriuos formuoja galingi žvaigždžių vėjai ir supernovų smūginės bangos. Regionas yra plačiai tiriamas įvairiuose bangos diapazonuose — nuo radijo ir infraraudonųjų spindulių iki optinės ir rentgeno spinduliuotės — kad būtų galima suprasti žvaigždžių formavimosi procesus, masyvių žvaigždžių evoliuciją bei tarpusavio sąveikas tarp žvaigždžių ir jų tarpagalaktinės aplinkos.

Reikšmė ir tolesni tyrimai

Tarantulo migla yra svarbi laboratorija astronomams, nes ji suteikia galimybę stebėti aukštos masės žvaigždžių formavimąsi ir jų poveikį aplinkai geriau nei daugelyje atokesnių ar mažesnių regionų. Ateities observatorijos ir instrumentai (pvz., infraraudonieji ir aukštos raiškos teleskopai) leis dar išsamiau ištirti mažo masto struktūras, žvaigždžių masių pasiskirstymą ir procesus, kurie lemia masyvių žvaigždžių susidarymą bei žlugimą.

• Vieta: Didysis Magelano debesis (LMC)
• Tipas: H II regionas, intensyvus žvaigždžių formavimosi regionas
• Atstumas: ~49 kpc (≈160 000 šviesmečių)
• Skersmuo: ≈200 parsekų (≈650 šviesmečių)
• Pagrindiniai objektai: NGC 2070, R136, Hodge 301

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra Tarantulo migla?

K: Kada ji buvo atrasta?

K: Kiek ryški Tarantulo migla?

K: Kokio dydžio yra Tarantulo migla?

K: Koks žvaigždžių spiečius yra jos centre?

K: Kokia yra apytikrė šio žvaigždžių telkinio masė?

K: Kokia supernova įvyko netoli šios miglų srities?

Paieška pagal raidę