Mokymo mašinos iš pradžių buvo mechaniniai prietaisai, skirti pateikti mokomąją medžiagą ir fiksuoti mokinio atsakymus. Ankstyviausias reikšmingas bandymas šioje srityje priklauso Sidney L. Pressey, kuris 1920–1930 m. sukonstravo aparatą, pateikusią testinius klausimus su keliais atsakymų variantais ir suteikdavo grįžtamąjį ryšį apie teisingą ar neteisingą atsakymą. Pressey pastebėjo, kad, jeigu aparatas leisdavo judėti tik po teisingo atsakymo, rezultatų statistika rodė mokymąsi — tai buvo ankstyvas efektyvios praktinės grįžtamojo ryšio idėjos pavyzdys.

Vystymai ir įvairios koncepcijos

Vėliau idėjos buvo toliau plėtojamos. Normanas Crowderis (Norman Crowder) sukūrė šakojančio (branching) programuoto mokymosi variantą, kuriame klaidų atveju mokinys buvo nukreipiamas į papildomas pratybas ar paaiškinimus, kol pasiekė taisyklę. Tuo pačiu metu psichologas B. F. Skinneris siūlė alternatyvų, grįstą operantine kondicionavimo teorija modelį: pagal Skinnerio idėjas medžiaga dalijama į mažus, nuoseklius žingsnius, o mokymasis skatinamas per nuolatinį, teigiamą pastiprinimą (pagyrą, teisingo atsakymo greitą patvirtinimą ir pan.).

Pagrindiniai principai

Programuotam mokymuisi ir mokymo mašinoms būdingi keli aiškūs principai, kurie ir lemė jų populiarumą:

  • Nuoseklumas ir suskaidymas: sudėtinga informacija skaidoma į mažus, lengvai įsisavinamus žingsnius.
  • Aktyvus atsakymas: mokinys turi aktyviai atsakyti, o ne tik pasyviai stebėti informaciją.
  • Momentinis grįžtamasis ryšys: taisyklingas ar neteisingas atsakymas nedelsiant atskleidžiamas, kas leidžia greitai pataisyti klaidas.
  • Individualus tempas: mokinys vyksta tiek greitai ar lėtai, kiek jam reikalinga, kol pasiekiamas meistriškumas.
  • Pakartojimai ir pastiprinimas: teigiamas pastiprinimas ir pritaikyti pakartojimai padeda fiksuoti turinį.

Formos ir pavyzdžiai

Programuotas mokymasis gali būti realizuotas įvairiomis formomis: nuo spausdintų programuotų vadovėlių, kur skaitytojas pasirinkdavo sekantį skyrių pagal atsakymus, iki mechaninių aparatų ir vėliau — kompiuterių pagrindu veikiančių mokymo sistemų. Crowderio šakojantis modelis gerai tiko adaptacijai prie skirtingų mokinių klaidų tipų, o Skinnerio linijinis modelis — tvarkingo medžiagos pateikimo ir nuoseklaus įtvirtinimo atvejais.

Privalumai ir trūkumai

Tokios sistemos turi daug privalumų: leidžia individualizuoti tempą, suteikia greitą grįžtamąjį ryšį, mažina mokytojo darbo krūvį tam tikrose užduotyse ir užtikrina nuoseklų žinių įsisavinimą. Tačiau yra ir kritikos:

  • Akcentuojamas elgesio orientuotas mokymasis gali nepilnavertiškai ugdyti aukštesnio lygio kognityvinius gebėjimus (kūrybiškumą, problemų sprendimą sudėtingose situacijose).
  • Mechaninis požiūris gali ignoruoti socialinius ir komunikacinius mokymosi aspektus.
  • Netinkamai suprojektuota programa gali demotyvuoti arba skatinti paviršutinišką žinių įsisavinimą.

Perėjimas į skaitmeninį amžių ir dabartinė reikšmė

Tai, kas prasidėjo kaip mechaniniai įrenginiai, tapo pamatu šiuolaikiniams kompiuterizuotiems mokymosi įrankiams, tokiems kaip kompiuterizuotas mokymas (CBT), išmaniosios adaptacinės sistemos, intelektualūs mokymo sistemos (ITS), MOOC ir įvairios mobiliosios programėlės. Šiuolaikinės sistemos išlaiko pagrindinius programuoto mokymosi principus — trumpi žingsniai, greitas grįžtamasis ryšys, individualizacija — ir papildo juos pažangiais metodais: adaptacija pagal mokinio atsakymus, duomenų analizė, erdvinių pasikartojimų algoritmai, žaidybinimas (gamification) ir socialinio mokymosi elementai.

Išvados

Mokymo mašinos ir programuoto mokymosi idėjos turėjo didelę įtaką švietimo technologijų raidai. Nors jų pradinės versijos buvo paprastesnės ir labiau elgesio psichologijos pagrindu, jos pateikė kelis pamatinius mokymo principus, kurie yra aktualūs ir šiandienos skaitmeniniuose mokymosi sprendimuose. Svarbu derinti tokius technologinius sprendimus su platesne pedagogine strategija, kad būtų ugdomi tiek faktų įgijimo, tiek aukštesnio lygio mąstymo įgūdžiai.