"Tuštybių ugnis" (angl. The Bonfire of the Vanities) – 1990 m. amerikiečių draminis filmas, sukurtas pagal Tomo Wolfe'o romaną „Tuštybių gaisras“. Filmo režisierius – Brian De Palma. Pagrindinius vaidmenis atlieka Tomas Hanksas (Šermanas Makojus), Briusas Vilisas (Piteris Fallou), Kim Kattrall (Džudė Makoja), Melanie Griffith (Marija Ruskin) ir Morganas Freemanas ( teisėjas Leonardas Vaitas). Filmas vaizduoja tuometės (devintojo dešimtmečio pabaigos) Niujorko visuomenės sluoksnių susidūrimą, kur atsiskleidžia korporacijų godumas, socialinė nelygybė, rasiniai santykiai ir žiniasklaidos manipuliacijos.

Siužetas trumpai

Filmas seka Šermano Makojaus – sėkmingo investicinio banko darbuotojo ir savęs laikomo „visatos valdovu“ – gyvenimą po to, kai jis netyčia patenka į incidentą su vietos gyventoju. Įvykis greitai įgyja didelį viešą rezonansą, o į proceso sūkį įtraukiami tiek žiniasklaida, tiek politiniai interesai. Dramą kuria priešprieša tarp asmeninės kaltės ir visuomenės teisingumo, o personažų pasirinkimai atskleidžia hyipokriziją ir moralines dilemas.

Temos ir adaptacija

  • Godumas ir socialinė tuštybė: filmas kritiškai žvelgia į materializmo kultą ir elitizmo mentalitetą.
  • Teisės ir žiniasklaidos santykis: nagrinėjama, kaip spauda ir viešoji nuomonė formuoja teismo procesus ir politines reakcijas.
  • Rasiniai ir klasės konfliktai: siužete aiškiai atsispindi gilesnės miesto problemos – segregacija, nepasitikėjimas teisėsauga ir stereotipai.
  • Literatūros adaptacijos iššūkiai: Tomo Wolfe'o platus ir satyrinis romanas, pripildytas daug personažų bei detalių, buvo sunkiai sutalpintas kino formate, todėl filmui dažnai priskiriama pernelyg paprasta arba nenuosekli naratyvo struktūra.

Priėmimas ir pasekmės

Filmas sulaukė daug kritikos – kino apžvalgininkai dažnai nurodė prastos adaptacijos, netinkamo tono ir kai kurių aktorių casting’o problemas. Dėl šių priežasčių ir didelių gamybos sąnaudų Tuštybių ugnis tapo komercine nesėkme ir yra minimas kaip viena iš didesnių vėlyvojo XX a. kino fiasko. Vis dėlto kūrinys liko įdomus kaip pavyzdys, ką reiškia pritaikyti daugiasluoksnį literatūrinį tekstą didžiajame ekrane ir kaip viešoji reakcija bei industrijos lūkesčiai gali nulemti filmo reputaciją.

Kiti pastebėjimai

Svarbu paminėti, kad filmas iki šiol sulaukia diskusijų — tiek žiūrovų, tiek kino kritikų rate. Kai kurie vertina jame matomą satyrinį žvilgsnį į galios elitus, kiti pabrėžia, kad perteikti romanui būdingą detališkumą ir autoriaus balso niuansus kine buvo praktiškai neįmanoma. Nepaisant neigiamo priėmimo, filmas išlieka reikšmingas — jis atspindi tam tikrą laikotarpio požiūrį į Niujorką, teisę ir žiniasklaidos galią.