Paveldėtojai — Williamo Goldingo romanas apie neandertalų išnykimą
Paveldėtojai" - 1955 m. pasirodęs antrasis britų rašytojo Williamo Goldingo, geriausiai žinomo dėl "Musių valdovo", romanas. Tai buvo jo asmeninis mėgstamiausias kūrinys: poetiška, liūdna ir kartais siaubingai aiški pasakojimo vizija apie vienos iš paskutinių likusių neandertaliečių genčių išnykimą susidūrus su sudėtingesniais, greičiau besivystančiais ir dažnai žiauresniais homo sapiens.
Siužetas ir personažai
Pagrindinis pasakojimas žvelgia per Loką — jedo genties „požiūrio taško“ personažą. Lokas stebi, kaip vienas po kito miršta arba žūsta suaugusieji, kaip jaunuoliai dingsta arba yra pagrobiami „naujųjų žmonių“. Naujieji žmonės čia reiškia ankstyvųjų šiuolaikinių žmonių grupę, kuri turi įrankius, planus ir kitokius elgesio modelius nei Lokų bendruomenė. Loką ir Fa, likusius suaugusiuosius, naujieji žmonės ir traukia, ir gąsdina: neandertaliečiai žavisi jų ritualais, apranga ir ugnimi, bet pamažu supranta, kad naujųjų žmonių įrankiai — lazdos, ietys ar kiti ginklai — gali sukelti mirtį ir sunaikinimą.
Kalba, sąmonė ir bendruomenė
Goldingas vaizduoja Lokų gentį su ypatingu jautrumu: jų jutimai ir emocijos yra stiprūs, kartais atrodo, kad jie dalijasi mintimis ir pojūčiais beveik be žodžių — tarsi bendras vidinis laukas, kuriame vyrauja vaizdiniai ir sąvokos. Jie gyvena labai dabartinį gyvenimą: daug žino apie maisto šaltinius (šaknis, daržoves), gamtos dėsnius ir vietas, tačiau neturi plataus žodyno ar istorijų, kurios kurtų ilgalaikę kultūrą. Planavimą ir vaizduotę jie išreiškia paprastomis frazėmis, pavyzdžiui, ištardami „Aš turiu paveikslą“, taip bandydami perteikti mintį apie būsimą veiksmą ar vaizdinį. Tai literatūriškai perteikta priemonė — Goldingas ribotą, vaizdinį ir kartais prelingvistinį mąstymą paverčia literatūros įrankiu, leidžiančiu skaitytojui pajusti kitokį sąmoningumą.
Stilius ir naratyvinė technika
Romane vyrauja artima, focalizuota perspektyva: ilgą dalį knygos autorius išlaiko skaitytoją Lokų pasaulyje, kur jutimai, kvapai ir reginiai formuoja pasakojimą. Goldingas naudoja paprastą, beveik epinę kalbą, kuri sukuria kontrastą tarp neandertaliečių naivumo (ne primitiveness, bet kitokio santykio su pasauliu) ir naujų žmonių techninio išprusimo. Paskutinis skyrius persikelia į naujos rūšies, labiau „šiuolaikinių žmonių“, požiūrį — tai vienintelis skyrius, parašytas žmonių (homo sapiens) perspektyvos, ir jame aiškiai nurodoma, kad būtent ši rūšis „paveldės“ pasaulį. Toks perspektyvų poslinkis sustiprina tragedijos jausmą ir pabrėžia priežastinius ryšius tarp technologijos, baimės ir smurto.
Temos ir reikšmė
Romanas nagrinėja kelias kertines temas:
- Kitos rūšies žūtis ir išnykimas: Goldingas tyrinėja, kaip pažangesnės rūšies elgesys gali lemti kitokios, ne mažiau vertingos, bet trapios egzistencijos pabaigą.
- Innocentija prieš smurtą: neandertaliečiai vaizduojami kaip harmoningesni ir empatiškesni, tuo tarpu naujieji žmonės pasižymi įrankių naudojimu ir strategine mirtimi.
- Kalba ir sąmonė: daroma išvada, kad kalba ir simbolinė kultūra keičia mąstymą ir socialinę organizaciją — tai dažnai lemia pranašumą konflikto atveju.
- Mitai ir baimė: naujieji žmonės neandertaliečius laiko „miško velniais“ ar grėsme — tai iliustruoja, kaip baimė ir nežinojimas dehumanizuoja kitą.
Priėmimas ir literatūrinė vieta
Pradinis romano priėmimas buvo mišrus: dalis kritikų gyrė Goldingo drąsą eksperimentuoti su perspektyva ir kalba, kiti — kritikavo idealizavimą arba perteikimą neandertaliečių sąmonės. Vis dėlto per laiką Goldingas ir šis romanas įgijo pagarbą kaip svarbus XX a. literatūros kūrinys, nagrinėjęs žmogaus prigimties tamsiąsias puses. Vėlesnės skaitytojų ir kritikų vertinimuose knyga laikoma viena iš drąsiausių Goldingo eksperimentų po „Musių valdovo“. Autoriaus vėlesnė pasaulinė šlovė, įskaitant Nobelio literatūros premiją, prisidėjo prie padidėjusio susidomėjimo ankstesniais jo kūriniais.
Kodėl verta skaityti
"Paveldėtojai" — tai ne tik istorinė spekulacija apie neandertalietišką pasaulį, bet ir gili meditacija apie kitoniškumą, atsakomybę ir prievartą kaip civilizacijos bruožą. Knyga rekomenduojama tiems, kurie domisi literatūra, nagrinėjančia sąmonės formas, žmogaus prigimtį ir moralinius pasirinkimus, kuriuos atveria technologinė ir socialinė pažanga.
Le Moustier neandertaliečių restauravimas (Charles R. Knight, 1920)
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kaip vadinasi antrasis Williamo Goldingo romanas?
A: "Paveldėtojai".
K: Kas yra pagrindiniai šio romano veikėjai?
A: Pagrindiniai veikėjai yra Lokas ir Fa, du neandertaliečių genties nariai, ir "naujieji žmonės", ankstyvųjų šiuolaikinių žmonių grupė.
K: Kaip neandertaliečiai bendrauja tarpusavyje?
A: Neandertaliečiai tarpusavyje bendrauja per stiprius pojūčius ir jausmus, o kartais atrodo, kad jie dalijasi mintimis beveik telepatiniu būdu. Jie taip pat naudoja savo ribotą žodyną ir atmintį, kad užmegztų tarpusavio ryšį.
Klausimas: Kokį maistą jie valgo?
A: Neandertaliečiai dažniausiai maitinosi šaknimis ir daržovėmis.
K: Kaip jiems sekasi planuoti arba įsivaizduoti?
A: Kad susidorotų su planavimu ar vaizduote, neandertaliečiai, prieš kalbėdami apie savo mintis, sako frazę "Aš turiu paveikslą".
K: Kodėl naujieji žmonės bijo neandertaliečių?
A: Naujieji žmonės bijo neandertaliečių, nes mano, kad jie yra miško velniai.
K: Į ką nukreipia romano pabaiga?
A: Romano pabaigoje nurodoma, kad pasaulį paveldės šiuolaikiniai žmonės.
