Bel canto — italų operos dainavimo menas: apibrėžimas ir istorija

Bel canto — italų operos grožis ir istorija: nuo XVI a. ištakų iki XIX a. meistrų Rossini, Bellini, Donizetti ir šiuolaikinių operos legendų.

Bel canto - tai operos dainavimo būdas. Jis kilęs iš italų kalbos ir reiškia "gražus dainavimas".

Kas yra bel canto?

Bel canto nėra tik dekoratyvus balsavimas — tai visa dainavimo filosofija, kurios tikslas yra išgauti sklandų, vienodą ir grakštų balso skambesį per visą diapazoną. Charakteringi bruožai:

• tolygi ir elastinga balso eilutė (legato);
• labai geras kvėpavimo valdymas ir appoggio technika;
• galimybė atlikti greitus ornamentuotus frazuotes (coloratura, agility) be timbre praradimo;
• dinaminė skalė ir gebėjimas atlikti messa di voce (valdomą garsumo didinimą bei mažinimą vienoje natos eilutėje);
• švarus, vienodas sampratos skambesys aukštose ir žemose natose;
• ornamentuotų arijų, kadencijų ir dekorsacinių elementų valdymas.

Istorija ir raida

Bel canto dainavimas reiškia, kad dainuojama gražiai, lanksčiai ir tolygiai, aukštas ir žemas natas perteikiant panašiu stiliumi, kad visos dainininko diapazono natos skambėtų vienodai nuo viršaus iki apačios. Bel canto prieigos ištakos siejamos su operos atsiradimu XVI a., tačiau kaip stilius ir technikos rinkinys jos labiausiai išsivystė XVIII–XIX a. sandūroje ir pirmojoje XIX a. pusėje.

Terminas „bel canto“ pats dažniau pradėtas vartoti tik XIX a. viduryje ir pabaigoje, kai operos raida pakrypo link didesnės dramatikos ir orkestrinės masės — ypač su tokiais kompozitoriais kaip Richardas Wagneris. Didžioji XIX a. dalis suteikė reikšmingą vietą kompozitoriams, kurių muzika reikalavo ypatingos balso lankstumo ir skaidrumo: Rossini, Bellini ir Donizetti. Šių autorių operoms reikia grakštaus, techniškai tikslaus bel canto dainavimo.

Technika ir pedagogika

Bel canto mokytojai ir mokyklos pabrėžia:

• kvėpavimo kontrolę ir ilgą, stabilų kvėpavimą;
• vokalinę vienodumą — toks balsas neturi aiškių „sritinių“ pertrūkių tarp registrų;
• vokalinę agilumą — sklandžios perėjimo technikos, galimybė atlikti greitus ornamentus;
• teksto artikuliaciją ir išraišką be tyrimo balso kokybės;
• akcentą į skaidrias, puikiai suformuotas balses ir tikslų intonavimą.

Dažnai minimos technikos sąvokos: legato, messa di voce, portamento ir coloratura. Pedagoginėje tradicijoje bel canto metodai buvo perduodami iš mokytojo mokiniui ir sisteminti XIX a. mokyklų.

Repertuaras ir sudėtingumas

Bel canto repertuaras apima arijas ir spektaklius, kuriuose dainininkui tenka didelis techninis krūvis: greiti ornamentai, praplėstos aukštosios natos, ilgos frazės be akivaizdaus kvėpavimo pertrūkio. Tipiški bel canto kūriniai:

• Gioachino Rossini — pvz., Il barbiere di Siviglia;
• Vincenzo Bellini — pvz., Norma;
• Gaetano Donizetti — pvz., Lucia di Lammermoor.

Dėl specifinių balso reikalavimų kai kurie bel canto vaidmenys reikalauja itin grakščios technikos, tuo tarpu vėlesnės XIX a. operos ėmė reikalauti daugiau „dramatiško“ balso, labiau masyvaus tembro — todėl XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje bel canto repertuaras laikinai tapo mažiau populiarus scenoje.

Atgimimas XX a. viduryje ir šiuolaikinė praktika

Bel canto stiliaus operos grįžo į madą šeštajame dešimtmetyje, prieš tai 50 ar 60 metų buvusios nemėgstamos. Šį atgimimą skatino keli veiksniai:

• žymūs solistai ir jų įrašai, kurie parodė originalių technikų grožį ir emocionalumą;
• sceninis ir muzikologinis susidomėjimas istoriniu atlikimu;
• teatro repertuaro atgaivinimas ir modernios produkcijos, pritaikytos šiuolaikinei klausai.

Šiandien daugelis teatro ir dainavimo mokyklų vėl vertina bel canto principus, nes jie suteikia tvirtą techninį pagrindą ir leidžia dainininkams saugiai valdyti balsą prieštaringiems vaidmenims.

Žymūs atlikėjai ir mokytojai

Bel canto atlikėjai pasižymi ne tik technika, bet ir muzikalumu bei scenine išraiška. Žymiausi pastarojo meto bel canto dainininkai yra sopranai Maria Callas, Joan Sutherland, Montserrat Caballé, Beverly Sills ir tenorai Francisco Araiza, Juan Diego Florez, Alfredo Kraus, Luciano Pavarotti. Jų įrašai ir šou prisidėjo prie bel canto populiarumo atgaivinimo ir interpretavimo standartų nustatymo.

Mathilde Marchesi buvo garsi XIX a. bel canto mokytoja, kuri sistemino techniką ir auklėjo kartas dainininkų bei pedagogų. Jos pedagoginiai principai turėjo ilgalaikę įtaką vokalinėms mokykloms Europoje.

Kaip atpažinti bel canto?

• lygus, skaidrus balso skambesys per visas natas;
• lengvai atliekamos ornamentikos ir greitos frazės;
• valdomas dinaminis kontrastas net tais momentais, kai reikalingas techninis virtuoziškumas;
• aiškus teksto artikuliavimas ir muzikinė frazė, kuri neaukotų balso spalvos.

Bel canto tebėra kertinis elementas klasikinio dainavimo mokykloje: nors operos stiliai vystėsi, bel canto principai—kvėpavimas, vienodumas, lankstumas ir muzikalumas—yra vis dar vertinami kaip būtini kiekvienam profesionaliam dainininkui.

Klausimai ir atsakymai

K: Ką reiškia terminas "bel canto"?

K: Kada pradėta dainuoti bel canto?

K: Kada pirmą kartą buvo pavartotas terminas "bel canto"?

K: Kokio tipo operoms reikia bel canto dainininkų?

K: Kodėl bel canto operos vėl tapo populiarios XX a. šeštajame dešimtmetyje?

K: Kas yra keletas garsių pastarųjų metų bel canto dainininkų?

Klausimas: Kas buvo garsus XIX a. belkantės mokytojas?

Paieška pagal raidę