Karlas Ernstas Adolfas Andersenas (1818 m. liepos 6 d. Breslau - 1879 m. kovo 13 d. Breslau) buvo vokiečių šachmatų meistras ir matematikos mokytojas. Jis ilgą laiką buvo laikomas vienu stipriausių savo kartos žaidėjų ir nuo 1851 m. iki 1868 m. buvo pripažintas geriausiu pasaulio šachmatininku.

Karjera ir pasiekimai

Andersenas išgarsėjo laimėjęs pirmąsias didelio masto tarptautines varžybas — 1851 m. Londone surengtą turnyrą, o vėliau triumfavo ir 1862 m. Londone bei 1870 m. Baden Badene. Jis buvo ne tik turnyrų, bet ir simultaninių susitikimų, partijų su garsiais žaidėjais autorius. 1858 m. Andersensas pralaimėjo mačus Paului Morphy, o 1866 m. — Wilhelmui Steinitzui, kuris vėliau tapo pirmuoju oficialiu pasaulio čempionu. Andersensas taip pat aktyviai kūrė šachmatų problemas bei studijas, rodydamas gilų supratimą apie kombinacinį žaidimą ir kūrybingas idėjas. p16

Vaidmuo turnyruose ir vėlyvoji veikla

Andersensas tapo vienu sėkmingiausių XIX a. turnyrų žaidėjų Europoje — dažnai užimdavo aukštas vietas ir laimėdavo daugiau nei pusę turnyrų, kuriuose dalyvavo. Tarp svarbiausių pergalių išsiskiria 1870 m. Baden Badeno turnyras, kuris laikomas panašaus lygio kaip šiuolaikiniai stiprūs GM turnyrai. Paskutinė jo reikšmingesnė sėkmė buvo 1877 m. Leipcigo turnyre, kur jis užėmė antrąją vietą (lygiai su Zukertortu, nusileidęs Paulsenui). Tada jam buvo beveik 60 metų, tačiau jis ir toliau išliko autoritetinga figūra šachmatų pasaulyje.

Žaidimo stilius ir garsios partijos

Andersensas labiausiai išgarsėjo drąsiu, pasiaukojančiu puolimu ir sugebėjimu kurti ryškias kombinacijas — būtent dėl to jis iki šiol žinomas kaip vienas iš gražiausių XIX a. taktikų. Jis paliko daugybę įspūdingų partijų, iš kurių žymiausios yra „Nemirtingasis žaidimas“ (1851 m., Andersenas prieš Kieseritzky) ir „Amžinai žalias žaidimas“ (1852 m., Andersenas prieš Dufresne). Šiose partijose jis atliko kelias drąsias materiines aukas, kad pasiektų perkusinę pergalę, ir partijų kombinacijos iki šiol mokomos kaip klasikiniai pavyzdžiai. Andersensas dažnai žaisdavo atvirų linijų ir karaliaus puolimo stiliumi, mėgo gambitus ir aktyvų figūrų tempą.

Asmenybė ir palikimas

Be žaidimų, Andersensas buvo mėgstamas kaip šiltas, pagarbus ir kilnus žmogus — dažnai kiti žaidėjai kreipdavosi į jį patarimo ar arbitražo. Jis prisidėjo prie šachmatų populiarinimo savo paskaitomis, partijomis ir problemomis. Jo kūrybingos partijos ir kombinacinės idėjos turėjo didelę įtaką vėlesnėms kartoms: nors Steinitzo pozicinis stilius pakeitė žaidimo kryptį, Andersenso partijos išliko svarbiu estetiniu ir instruktorišku šachmatų palikimu.

Mirė 1879 m. Breslau, palikęs gausų partijų, problemų ir įkvepiančių partinių pavyzdžių archyvą, kuris iki šiol studijuojamas ir vertinamas šachmatų bendruomenėje.