Akbaras Didysis

Administracija

Akbaro centrinės valdžios sistema buvo pagrįsta sistema, susiformavusia nuo Delio sultonato laikų, tačiau įvairių departamentų funkcijos buvo pertvarkytos, nustatant išsamias jų veiklos taisykles.

• Pajamų departamentui vadovavo vaziras, atsakingas už visus finansus ir jagirų bei inamdarų feodalinių žemių valdymą.
• Kariuomenės vadas buvo vadinamas mir bakšiu, kuris buvo skiriamas iš svarbiausių dvaro didikų. Mir bakšis buvo atsakingas už žvalgybos duomenų rinkimą, taip pat teikė rekomendacijas imperatoriui dėl karinių paskyrimų ir paaukštinimų.
• Mir samanas buvo atsakingas už imperatoriaus namų ūkį, įskaitant haremus, ir prižiūrėjo dvaro bei karališkosios apsaugos veiklą.
• Teisminė valdžia buvo atskira organizacija, kuriai vadovavo vyriausiasis qazi, taip pat atsakingas už religinius įsitikinimus ir praktiką.

Mogolų imperija Akbaro laikotarpiu (išskyrus baltąją zoną)


Mogolų imperijos likučiai po Akbaro mirties

Religinė politika

Akbaras buvo musulmonas. Jis suprato, kad, norėdamas sukurti stiprią imperiją, turi įgyti induistų, kurie Indijoje sudarė daugumą, pasitikėjimą.

Din-ilahi buvo Akbaro pasiūlytas religinis kelias. Tai buvo moralinio elgesio kodeksas, atspindintis Akbaro pasaulietines idėjas ir jo siekį pasiekti taiką, vienybę ir toleranciją savo imperijoje. Tikėjimas į vieną dievą, šviesos šaltinio garbinimas, gyvūnų nežudymas, taika su visais buvo kai kurie Din-i-ilahi bruožai. Jis neturėjo jokių ritualų, šventų knygų, šventyklų ar kunigų.

Vyrų apipjaustymas turėjo būti atliekamas tik sulaukus 12 metų, o vėliau jis buvo neprivalomas. Tai buvo žydų paprotys, kurį perėmė islamas. Akbaro taisyklė buvo ta, kad apipjaustymas turi būti neprivalomas ir atliekamas, jei apskritai atliekamas, tokiame amžiuje, kai berniukai gali suprasti, kas tai yra. Čia Akbaras kiekvienam vyrui suteikė pasirinkimą ir galimybę žaisti savo protu. Iš tiesų, proto berniukas, koks jis buvo, negalėjo to atsisakyti kitiems. Jis buvo labai geras imperatorius ir turėjo teisingumo jausmą.

Būdamas Fatehpur Sikri, jis rengė diskusijas, nes mėgo sužinoti apie kitų religinius įsitikinimus. Vieną tokią dieną jis sužinojo, kad kitų religijų tikintieji dažnai būna fanatikai (nepakantūs kitų religiniams įsitikinimams). Tai paskatino jį sukurti naujos religijos - Sulh-e-kul, reiškiančios visuotinę taiką, - idėją. Šios religijos idėja nediskriminavo kitų religijų ir daugiausia dėmesio skyrė taikos, vienybės ir tolerancijos idėjoms. Šis jo gestas privertė induistus ir kitų religijų žmones vadinti jį įvairiais vardais ir pradėti jį mylėti.

Asmenybė

Akbaro valdymą aprašė jo dvaro istorikas Abul Fazalas knygose "Akbarnama" ir "Ain-i-Akbari". Kiti šaltiniai apie Akbaro valdymą yra Vod Sirhindi. Akbaras buvo amatininkas, karys, menininkas, ginklininkas, administratorius dailidė, imperatorius, generolas, išradėjas, gyvūnų dresuotojas, technologas. Imperatoriumi jis tapo būdamas 18 metų.

Navaratnas

Akbaro dvare buvo devyni brangakmeniai: Abul Fazelis, Faizi, Tansenas, Birbalas, Radža Todaras Malis, Radža Man Singhas, Abdulas Rahimas Chanas-I-Chana, Fakiras Aziao-Dinas ir mula Do Piazza.

Akbarnama

Akbarnāma reiškia Akbaro knygą. Tai oficialus Abu Fazalo parašytas Akbaro biografinis pasakojimas. Joje pateikiami vaizdingi ir išsamūs jo gyvenimo ir laikų aprašymai. Joje taip pat pateikiama informacija apie augaliją, gyvūniją, jo valdymo laikų žmonių gyvenimą ir vietas, kuriose Akbaras lankėsi.

Kūrinį Akbaro užsakymu parašė vienas iš Akbaro karališkojo dvaro Navratnų (devynių brangakmenių) Abul Fazlas. Knyga buvo baigta per septynerius metus. Iliustracijos buvo atliktos Mogolų tapybos mokykloje. Jos dalis yra Ain-i-Akbari.

Mirtis

1605 m. spalio 3 d. Akbaras susirgo dizenterija, nuo kurios taip ir nepasveiko. Praėjus dvylikai dienų po šešiasdešimt trečiųjų metų, 1605 m. spalio 27 d. jis mirė, o jo kūnas buvo palaidotas mauzoliejuje Sikandroje (Agra): Akbaro kapas.