Akbaras (Jalal ud-din Muhammad, 1542–1605) — Mogolų imperatorius
Akbaras — garsus Mogolų imperatorius (1542–1605), kuris išplėtė imperiją, laimėjo Haldighati, suvienijo radžputus ir pakeitė Indijos subkontinento istoriją.
Akbaras (Abu'l-Fath Jalal ud-din Muhammad Akbar, 1542 m. spalio 14 d. - 1605 m.) - trečiasis Mogolų imperatorius. Jis gimė Umarkote (dabar Pakistanas). Jis buvo 2-ojo Mogolų imperatoriaus Humajūno sūnus.
Akbaras tapo de jure karaliumi 1556 m., būdamas 13 metų, kai mirė jo tėvas. Akbaro regentu ir vyriausiuoju kariuomenės vadu buvo paskirtas Bairamas Chanas. Netrukus po atėjimo į valdžią Akbaras antrajame Panipato mūšyje nugalėjo afganų pajėgų generolą Himu. Po kelerių metų jis nutraukė Bairamo chano regentavimą ir ėmėsi vadovauti karalystei. Iš pradžių jis pasiūlė draugystę radžputams. Tačiau jam teko kovoti su kai kuriais jam priešiškai nusiteikusiais radžputais. 1576 m. jis nugalėjo Maha Raną Pratapą iš Mevaro mūšyje prie Haldighati. Dėl Akbaro karų Mogolų imperija tapo daugiau nei dvigubai didesnė nei anksčiau ir apėmė didžiąją Indijos subkontinento dalį, išskyrus pietus.
Anksčiau ir pradžia valdžioje
Akbaras užaugo karo ir nuolatinio pavojų aplinkoje, tačiau greitai parodė gabumus politikoje ir karvedybėje. Po pergalės prie Panipato (1556 m.) jo valdžia buvo sustiprinta. Iki pilnateisio valdymo pradžios jis jau ėmėsi konsoliduoti centrinius valdžios mechanizmus ir užtikrinti lojalumą, sudarydamas aljansus su įtakingais radžputų šeimų vadovais bei kitais regioniniais valdovais.
Karai ir teritorinė plėtra
Akbaras vykdė aktyvią ekspansijos politiką. Jo laikais Mogolų imperija įgijo reikšmingų teritorinių laimėjimų:
- Karai su afganų ir kitomis regioninėmis pajėgomis, įskaitant žymesnę pergalę antrajame Panipato mūšyje.
- Radžputų regionų integracija per santuokines ir politines sutartis, bet taip pat per karinę prievartą prieš atsisakančius prisijungti.
- Įtvirtinimas šiaurinėje ir centrinėje Indijoje: Džaipuras, Gujeratas, Bengalija ir kitos srities — nors pilna Pietų Indijos kontrolė nebuvo pasiekta.
Administracinės ir finansinės reformos
Akbaras įtvirtino centralizuotą valdymą ir administracines reformas, kurios padėjo ilgalaikei imperijos gyvavimui. Svarbiausi pokyčiai:
- Mansabdari sistema – centralizuotas reitingų ir atlyginimų sistema karininkams bei valdininkams, siekiant užtikrinti jų lojalumą imperatoriui.
- Centralizuota mokesčių politika ir žemės mokestis, suderintas per vietinius administracijos atstovus.
- Vieninga monetarinė sistema ir geresnis administracinių vienetų organizavimas — tai palengvino kasdienį valdymą ir pajamų surinkimą.
Religinė politika ir kultūrinė tolerancija
Akbaras pasižymėjo neįprasta savo laikams religine tolerancija. Jis aktyviai skatino dialogą tarp skirtingų tikėjimų: musulmonų, hindų, džainistų, sikhų ir krikščionių. Pagrindiniai punktai:
- 1582 m. jis nutraukė jizijos (apmokestinimo už neliečiančius musulmonus) taikymą savo imperijoje, skatindamas lygesnį sambūvį.
- Jis įkūrė Ibadat Khana (maldos namus) Fatehpur Sikri netoli Agros, kur vyko teologinės ir filosofinės diskusijos tarp įvairių religijų atstovų.
- Akbaras bandė sukurti sintetinę moralinę doktriną — Din-i Ilahi, kuri buvo riboto pobūdžio etiketo ir dvasinių idėjų rinkinys, skirtas vienyti skirtingas bendruomenes ir ambasadorius dvasiškai, tačiau ši nauja "religija" netapo plačiai paplitusi.
Kultūra, menas ir architektūra
Akbaras buvo ryškus kultūros rėmėjas. Jo dvaras pritraukė rašytojus, menininkus, dailininkus ir mokslininkus. Svarbūs pasiekimai:
- Patronavo istorikams ir rašytojams, tokiems kaip Abu'l-Fazl, autoriui garsiųjų kronikų Akbarnama ir Ain-i-Akbari, kur fiksuota tiek Akbaro valdymo politika, tiek imperijos administracija.
- Vystėsi miniatiūros menas, literatūra (persų kalba dominuoja dvaro raštuose) ir muzikos tradicijos.
- Architektūrinė veikla: svarbiausias pavyzdys — naujas imperijos miestas ir rūmų kompleksas Fatehpur Sikri, kuriame atsispindi sintezė islamo, hindu ir centrinės Azijos architektūrinių bruožų.
Vėlyvieji metai ir mirtis
Akbaras valdė ilgai ir paliko aiškų pėdsaką imperijos struktūroje. Jo sveikata silpo XVI a. pabaigoje; jis mirė 1605 m. spalio mėnesį. Po jo mirties sostą perėmė sūnus Džahangyras (Nur ud-din Muhammad Jahangir), valdęs pagal Akbaro paliktas sistemas ir tradicijas.
Paveldas ir reikšmė istorijoje
Akbaras laikomas vienu iš reikšmingiausių Indijos valdovų dėl gebėjimo suvienyti didelę ir įvairiageneracinę teritoriją, įvesti institucines reformas bei skatinti kultūrinį ir religinių bendravimą. Jo valdžia padėjo pagrindus Mogolų aukso amžiui: centralizuotai administracijai, meninei gyvybingumui ir politinei stabilumui, kurie tęsėsi dar kelias kartas po jo mirties.
Santrauka: Akbaras – strategas, reformatorius ir kultūros globėjas, kurio politika ir institucijos reikšmingai formavo viduramžių Indijos politinę ir kultūrinę panoramą.
Akbaras Didysis
Administracija
Akbaro centrinės valdžios sistema buvo pagrįsta sistema, susiformavusia nuo Delio sultonato laikų, tačiau įvairių departamentų funkcijos buvo pertvarkytos, nustatant išsamias jų veiklos taisykles.
- Pajamų departamentui vadovavo vaziras, atsakingas už visus finansus ir jagirų bei inamdarų feodalinių žemių valdymą.
- Kariuomenės vadas buvo vadinamas mir bakšiu, kuris buvo skiriamas iš svarbiausių dvaro didikų. Mir bakšis buvo atsakingas už žvalgybos duomenų rinkimą, taip pat teikė rekomendacijas imperatoriui dėl karinių paskyrimų ir paaukštinimų.
- Mir samanas buvo atsakingas už imperatoriaus namų ūkį, įskaitant haremus, ir prižiūrėjo dvaro bei karališkosios apsaugos veiklą.
- Teisminė valdžia buvo atskira organizacija, kuriai vadovavo vyriausiasis qazi, taip pat atsakingas už religinius įsitikinimus ir praktiką.
Mogolų imperija Akbaro laikotarpiu (išskyrus baltąją zoną)
Mogolų imperijos likučiai po Akbaro mirties
Religinė politika
Akbaras buvo musulmonas. Jis suprato, kad, norėdamas sukurti stiprią imperiją, turi įgyti induistų, kurie Indijoje sudarė daugumą, pasitikėjimą.
Din-ilahi buvo Akbaro pasiūlytas religinis kelias. Tai buvo moralinio elgesio kodeksas, atspindintis Akbaro pasaulietines idėjas ir jo siekį pasiekti taiką, vienybę ir toleranciją savo imperijoje. Tikėjimas į vieną dievą, šviesos šaltinio garbinimas, gyvūnų nežudymas, taika su visais buvo kai kurie Din-i-ilahi bruožai. Jis neturėjo jokių ritualų, šventų knygų, šventyklų ar kunigų.
Vyrų apipjaustymas turėjo būti atliekamas tik sulaukus 12 metų, o vėliau jis buvo neprivalomas. Tai buvo žydų paprotys, kurį perėmė islamas. Akbaro taisyklė buvo ta, kad apipjaustymas turi būti neprivalomas ir atliekamas, jei apskritai atliekamas, tokiame amžiuje, kai berniukai gali suprasti, kas tai yra. Čia Akbaras kiekvienam vyrui suteikė pasirinkimą ir galimybę žaisti savo protu. Iš tiesų, proto berniukas, koks jis buvo, negalėjo to atsisakyti kitiems. Jis buvo labai geras imperatorius ir turėjo teisingumo jausmą.
Būdamas Fatehpur Sikri, jis rengė diskusijas, nes mėgo sužinoti apie kitų religinius įsitikinimus. Vieną tokią dieną jis sužinojo, kad kitų religijų tikintieji dažnai būna fanatikai (nepakantūs kitų religiniams įsitikinimams). Tai paskatino jį sukurti naujos religijos - Sulh-e-kul, reiškiančios visuotinę taiką, - idėją. Šios religijos idėja nediskriminavo kitų religijų ir daugiausia dėmesio skyrė taikos, vienybės ir tolerancijos idėjoms. Šis jo gestas privertė induistus ir kitų religijų žmones vadinti jį įvairiais vardais ir pradėti jį mylėti.
Asmenybė
Akbaro valdymą aprašė jo dvaro istorikas Abul Fazalas knygose "Akbarnama" ir "Ain-i-Akbari". Kiti šaltiniai apie Akbaro valdymą yra Vod Sirhindi. Akbaras buvo amatininkas, karys, menininkas, ginklininkas, administratorius dailidė, imperatorius, generolas, išradėjas, gyvūnų dresuotojas, technologas. Imperatoriumi jis tapo būdamas 18 metų.
Navaratnas
Akbaro dvare buvo devyni brangakmeniai: Abul Fazelis, Faizi, Tansenas, Birbalas, Radža Todaras Malis, Radža Man Singhas, Abdulas Rahimas Chanas-I-Chana, Fakiras Aziao-Dinas ir mula Do Piazza.
Akbarnama
Akbarnāma reiškia Akbaro knygą. Tai oficialus Abu Fazalo parašytas Akbaro biografinis pasakojimas. Joje pateikiami vaizdingi ir išsamūs jo gyvenimo ir laikų aprašymai. Joje taip pat pateikiama informacija apie augaliją, gyvūniją, jo valdymo laikų žmonių gyvenimą ir vietas, kuriose Akbaras lankėsi.
Kūrinį Akbaro užsakymu parašė vienas iš Akbaro karališkojo dvaro Navratnų (devynių brangakmenių) Abul Fazlas. Knyga buvo baigta per septynerius metus. Iliustracijos buvo atliktos Mogolų tapybos mokykloje. Jos dalis yra Ain-i-Akbari.
Mirtis
1605 m. spalio 3 d. Akbaras susirgo dizenterija, nuo kurios taip ir nepasveiko. Praėjus dvylikai dienų po šešiasdešimt trečiųjų metų, 1605 m. spalio 27 d. jis mirė, o jo kūnas buvo palaidotas mauzoliejuje Sikandroje (Agra): Akbaro kapas.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Akbaras Didysis?
A: Akbaras Didysis buvo trečiasis Mogolų imperatorius.
K: Kada ir kur gimė Akbaras?
A: Akbaras gimė 1542 m. spalio 15 d. Umerkote, kuris dabar priklauso Pakistanui.
K: Kas buvo Akbaro tėvas?
A: Akbaro tėvas buvo antrasis Mogolų imperatorius Humajunas.
K: Kiek metų Akbarui buvo, kai jis tapo karaliumi?
A: Akbaras de jure karaliumi tapo būdamas 13 metų, kai mirė jo tėvas.
K: Kas buvo paskirtas Akbaro regentu ir vyriausiuoju kariuomenės vadu?
A: Akbaro regentu ir vyriausiuoju kariuomenės vadu buvo paskirtas Bairamas Chanas.
K: Kokį mūšį Akbaras laimėjo netrukus po to, kai atėjo į valdžią?
A: Netrukus po to, kai atėjo į valdžią, Akbaras antrajame Panipato mūšyje nugalėjo Afganistano pajėgų generolą Himu.
K: Kokias teritorijas Akbaras užkariavo per savo valdymą?
A: Valdant Akbarui, dėl jo karų Mogolų imperija tapo daugiau nei dvigubai didesnė nei anksčiau ir apėmė didžiąją dalį Indijos subkontinento, išskyrus pietus (išskyrus Dekano plynaukštę).
Ieškoti