Alarikas I, taip pat Alarikas, (valdė 394–410 m. po Kr.) buvo vizigotų vadas. Jis išlieka žinomas kaip vienas svarbiausių gotų lyderių, 410 m. apiplėšęs Romos miestą — įvykis, turėjęs didelę simbolinę ir politinę reikšmę Vakarų Romos imperijai.

Ankstyvė ir kilmė

Apie Alariko šeimą ir vaikystę žinoma labai mažai. Jaunystėje jis daugiausia karinio pasirengimo įgijo Romos kariuomenėje, kur vizigotai dažnai tarnavo kaip sąjungininkai arba foederatai. Jo kilmė ir ankstesnės pareigos lieka iš dalies neaiškios, tačiau jis greitai išsiskyrė kaip gabus karo vadas ir sugebėjo suburti šalininkus bei kariuomenę po savimi.

Karjera ir konfliktai su Romos imperija

Alarikas pirmą kartą žiniasklaidoje pasirodo kaip vizigotų pajėgų karo vadas: jis dalyvavo kovose kartu su romėnų kariais 394 m. Frigidų mūšyje, kuriame susirėmė imperatorius imperatorius Teodosijus I, ir jo priešai. Po Teodosijaus mirties (395 m.) imperija buvo padalinta tarp jo sūnų, o tai sukūrė politinį vakuumą ir sudarė prielaidas provincijoms bei barbarų grupėms veikti savarankiškiau.

395 m. Alarikas sukilo ir pradėjo veržtis į Romos valdų teritorijas. Iš pradžių jis puolė Rytų Romos imperijos žemes, reikalavo žemių, kariuomenės postų ir pripažinimo. Vėliau jo akiratį nukreipė į Vakarų Romos imperiją, kur politinė krizė ir kariški intrigos — ypač po generolo Stilicho pašalinimo — sudarė palankias sąlygas puolimui.

Įsiveržimai į Italiją ir Romos reidai

408 m. Alarikas apsupo Romą; po derybų ir išpirkų jis laikinai pasitraukė — tuo metu romėnai papirko, kad jis pasitrauktų ir pasirūpintų išmokomis savo kariams. Tačiau susitarimai nebuvo tvarūs: 410 m. rugpjūčio mėnesį Alarikas vėl priartėjo prie miesto ir po kelių dienų pasiekė tuomet neišvengiamą žygį — jis galiausiai užėmė Romą ir leido savo kariams ją apiplėšti. Šis įvykis buvo pirmasis Romos apiplėšimas per daugiau nei šešis šimtmečius ir smarkiai sukrėtė to meto pasaulį.

Mirtis ir palikimas

Po Romos užėmimo Alarikas žengė toliau pietų Italijoje, tačiau netrukus mirė — 410 m. (dauguma istorikų nurodo būtent 410 m.). Jo mirtis nutraukė asmeninę jo vadovavimo epochą, o sostą perėmė kitas gotų vadas Athaulfas. Apie Alariko laidotuves ir kapo vietą sklando legendos (pvz., pasakojimas, kad jo kūnas palaidotas kartu su grobiu upėje, kurios vaga laikinai pakeista), tačiau tikroji vieta nėra patvirtinta archeologiniais duomenimis.

Alariko veikla turėjo ilgalaikes pasekmes: Romos siena ir imperijos galių pusiausvyra dar labiau susilpnėjo, o vizigotai vėliau taps vienu iš svarbiausių naujųjų politinių veiksnių Vakarų Europoje. 410 m. įvykis dažnai minimas kaip simbolinis Vakarų Romos nuosmukio ženklas — nors imperija oficialiai dar egzistavo keletą dešimtmečių, jos autoritetas ir kontrolė buvo smarkiai susilpnėję.

Santraukoje, Alarikas I buvo ryškus ir pragmatiškas karinis vadovas, kurio veiksmai pakeitė ankstyvųjų viduramžių Europos politinę žemėlapį: jis iškovojo savo žmonėms laikinas pergalės, įtvirtino vizigotų vaidmenį regiono politikoje ir paliko gilius istorinius padarinius.