Alarikas I

Gyvenimas

Alarikas gimė saloje Dunojaus upės deltoje. Jis priklausė kilmingai vestgotų Baltų dinastijai. Pirmą kartą paminėtas 394 m. kaip Romos imperatoriaus Teodosijaus I karo su Eugenijumi vadas. Jis tapo vestgotų vadu arba karaliumi 390 m. viduryje. Alarikas sukilo prieš imperatorių Arkadijų 395 m. ir įsiveržė į Graikiją. Kai jis priartėjo prie Atėnų sienų, miestas sumokėjo didelę išpirką, todėl jis paliko juos nepaliestus. Tada jis nugalėjo Korintą, Argosą ir Spartą. Jis toliau siaubė Graikiją iki 397 m., kol romėnų generolas Stilichas apsupo Alariko kariuomenę prie Arkadijos. Jie atkirto vandenį gotų stovyklai ir manė, kad Alarkui neįmanoma pabėgti. Tačiau Alarikas pralaužė jų linijas ir labai sudėtinga vietove žygiavo 30 mylių (48 km) į šiaurę. Tada Alarikas sudarė sutartį su Arkadijumi. Stilichas grįžo į Italiją taip ir nenugalėjęs Alariko.

401-402 m. Alarikas įžengė į Italiją. Jis išbandė tą pačią taktiką, kurią taikė anksčiau, tačiau jam nepavyko įveikti romėnų kariuomenės. 402 m. Pollentijos mūšyje romėnų kariuomenė nugalėjo gotus. Alariko žmona buvo viena iš tų, kuriuos romėnai paėmė į nelaisvę. Tačiau vizigotų nuostoliai buvo labai nedideli ir Alariko kariuomenė pasitraukė tvarkinga. Alarikas persikėlė per Po upę, ketindamas pulti Romą, tačiau Veronos mūšyje jį vėl pasitiko ir nugalėjo Stilichas. 405 ir 406 m. Alariko kariuomenė vėl puolė per Dunojaus ir Reino upes. Stilichas, kuris dabar valdė imperatoriaus Honorijaus vardu, sudarė sutartį su Alariku. Tačiau 408 m. Stilichas buvo nužudytas. Alarikas vėl įsiveržė į Italiją ir pareikalavo įvykdyti Stilicho jam duotus pažadus.

410 m. rugpjūčio 24 d. vizigotų įvykdytas Romos apiplėšimas - JN Sylvestre 1890 m.

Romos žlugimas

Nuo 408 m. pabaigos vizigotų kariuomenė stovyklavo prie Romos. Alarikas pareikalavo užmokesčio iš Honorijaus, kuris buvo saugus Ravenoje, tačiau imperatorius atsisakė sumokėti.

Istorikas Zosimas parašė vienintelį žinomą pasakojimą apie paskutines derybas prieš Romos atplėšimą:

"Išgirdęs, kad žmonės apmokyti ir pasirengę kovoti, Alarikas pasakė, kad storesnę žolę pjauti lengviau nei plonesnę, ir plačiai nusijuokė iš ambasadorių, bet kai jie ėmė diskutuoti apie taiką, jis pavartojo net arogantiškam barbarui perteklinius išsireiškimus: pareiškė, kad neatsisakys apgulties, kol negaus viso mieste esančio aukso ir sidabro, taip pat viso kilnojamojo turto ir barbarų vergų. Kai vienas iš ambasadorių paklausė, ką jis paliks miestiečiams, jei juos paims, jis atsakė: "Jų gyvybes".

410 m. rugpjūčio 24 d. Romos miesto vartus atidarė vergai. Alariko vestgotai pradėjo tris dienas trukusias žudynes ir plėšikavimus. Jie niokojo pastatus ir vogė iš buvusių imperatorių kapų. Tai buvo pirmas kartas per 800 metų, kai Roma buvo apiplėšta. Tačiau vizigotai toliau tęsė naikinimą toliau į pietus Italijoje. Aukų buvo daug abiejose pusėse. Skaičiuojama, kad romėnai neteko 15 000 vyrų, o vizigotai - apie 17 000.

Alarikas planavo perkelti savo kariuomenę į Siciliją, o tada į Afriką. Tačiau jis mirė netrukus po to, kai 410 m. po Kr. žlugo Roma. Ataulfas perėmė Alariko karališkąją valdžią ir nuvedė kariuomenę į Galiją.